„Kiekvienas pralaimėjimas būna gera pamoka, – interviu DELFI šviesią nesėkmių kontrolinėse dvikovose pusę mėgino įžvelgti V. Garastas. – Kai pralaimi, kankini save visą naktį, permąstai, kas buvo blogai. O jei laimi, apie savo žaidimą pamiršti, nors jis galėjo būti toks pat prastas, kaip ir nesėkmės atveju“.
LKF vadovas aiškino esantis patenkintas tuo, kaip per metus smarkiai pasikeitusią rinktinę vairuoja Kęstutis Kemzūra, ir prisipažino anksčiau netikėjęs, kad treneriams pavyks sklandžiai sulipdyti darnų kolektyvą iš jaunesnių krepšininkų ir veteranų.
– Pralaimėjimai draugiškose rungtynėse sukėlė jums nerimastingų minčių apie būsimą lietuvių pasirodymą Europos čempionate? – DELFI paklausė V. Garasto
– Reikia nagrinėti kiekvienas rungtynes atskirai. Nesėkmės mače su rusais dramatizuoti nederėtų, kadangi nesugebėjome po krepšiu susitvarkyti su Andrejumi Kirilenka ir Timofejumi Mozgovu. O nesugebėjome dėl to, kad du mūsų galingi vyrai – Robertas Javtokas ir Darius Songaila – dėl traumų sėdėjo ant suolo. Jeigu jie būtų buvę aikštėje, tuomet ir būtume pamatę tikrą vaizdą.
Kitiems krepšininkams, kurie dengė rusų lyderius, trūko jėgos. Paulius Jankūnas, Darjušas Lavrinovičius – per silpni vyrai šiai užduočiai ir nieko čia neišgalvosi.
Tačiau pralaimėjimų bijoti nereikia – žinau tai iš savo patirties. Pavyzdžiui, 1996 metais, kuomet ruošėmės Atlantos olimpinėms žaidynėms, žaidėme trejas draugiškas rungtynes su Kroatijos rinktine ir visas jas pralaimėjome. Tačiau olimpiadoje jau pačiame pirmame mače susitikome su kroatais ir juos nugalėjome. Tad dabar nėra ko gąsdinti savęs, reikia dar palaukti.
Be to, ir ispanų, ir rusų komandos yra labai galingos – manau, kad Europos čempionate jos abi tikrai pateks į pusfinalius. O mes su ispanais Kaune žaidėme labai gerai, kovingai, su ugnele. Daug kas sako, jog Ispanijos komanda tuomet prastai atrodė, tačiau juk varžovai žaidžia taip, kaip jiems leidi. Tokį žaidimą mums reikia demonstruoti čempionate, ir viskas bus gerai.
Todėl aš manau, kad nerimauti nėra ko – nebent dėl žaidėjų traumų. Blogiausia yra tai, kad susižeidęs krepšininkas nesitreniruoja, ir tai turi pasekmių: silpsta raumenys, širdies darbas, žaidybiniai ryšiai, rankos atpranta nuo kamuolio. O mums šiuo klausimu nesiseka nuo pat pradžių.
– Minėjote, kad mače su ispanais lietuviai demonstravo savo charakterį. Ar to paties nepasigedote kitose dvikovose?
– Negalėčiau taip pasakyti. Nors reikia pripažinti, kad rungtynėse su latviais žaidėjai buvo atsipalaidavę. Gal ir sunku juos priversti kiekviename mače dantimis arti salę. Reikėjo žaisti trejas rungtynes iš eilės, be to, ir visas pasiruošimo ciklas buvo sunkus. Treniruotės buvo labai intensyvios, be jokio poilsio. Kiekvienas žmogus po tokių krūvių atsigauna skirtingai, ypač jei yra vyresnis. Tačiau tokios draugiškų rungtynių serijos krepšininkus tik grūdina, pratina prie sunkių sąlygų – nereikia dėl to dejuoti, nes tuomet, kai ateis svarbiausių varžybų metas, jie bus pasirengę.
– Rinktinės amžiaus vidurkis bus maždaug 4-5 metais didesnis nei Turkijoje vykusiame pasaulio čempionate. Ar tai nebus kliūtis norint iki pat pirmenybių pabaigos išlaikyti vienodai aukštą žaidimo tempą?
– Žinote, kartais svarbiau ne greitai bėgti, o greitai mąstyti. Pavyzdžiui, rungtynėse su rusais Šarūnas Jasikevičius atliko daug gerų perdavimų. Reikia tik pagerinti kovą dėl atšokusių kamuolių, neleisti varžovams kartoti savo metimų. Neabejoju, jog treneriai tai puikiai žino. Kai nesusirenki kamuolių po krepšiu, negali surengti ir kontratakų.
– Jūsų nuomone, ar pasiteisina jaunų žaidėjų ir senosios gvardijos lydinys?
– Atvirai kalbant, tikėjausi blogesnio varianto, bet dabar žiūriu, kad viskas yra gerai. Visi sutaria, turbūt vienas tikslas visus sujungė. Be to, jaunas krepšininkas iš vyresnio kolegos gali daug ką perimti, įgyti patirties. Niekada nereikia galvoti, kad esi Dievas – visuomet verta paklausyti gerų patarimų ir, svarbiausia, laikytis trenerio nurodymų. Jei kas nors neklauso trenerio, toks žaidėjas komandai nereikalingas. Aš manau, kad tvarka Lietuvos rinktinėje yra.
