V. Žala papasakojo, kas jiems atsitiko trečiąją Dakaro dieną: kovosime iki galo

Privertusi pasijaudinti gausų gerbėjų Lietuvoje būrį „Agrorodeo“ komanda tęsė Dakaro odisėją. Trečias etapas iš Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno vėl pareikalavo milžiniškos ištvermės, valios ir atkaklumo.

„Tos ilgos valandos trasoje visada yra ne pats maloniausias dalykas. Bet svarbiausia – mes čia, pasiekėme etapo finišą ir žinome, kad tęsime varžybas“, – po ilgų nežinomybės valandų pasidalijo įspūdžiais V. Žala.

Lenktynininko teigimu, didžiąją dalį laiko trečiame etape komanda sugaišo stovėdama ir šalindama atsiradusias bėdas: sankaba, turbina, kiti nesklandumai. „Bet po truputį judėjome, judėjome ir atvažiavome iki finišo“, – pasakojo lenktynininkas.

Pasirodo, pirmosios problemos kilo dar iki trečio etapo starto: „Prieš tai buvusios dienos trasų purvo, kuris buvo „užtinkavęs“ visas įmanomas automobilio ertmes, matyt, prilindo ir ten, kur nereikia. Iš pradžių variklio sūkių jutiklis ėmėm streikuoti, o dėl jo kompiuteris ėmė koreguoti variklio darbą. Teko lįsti po automobiliu, buvo neramu, tačiau tą problemą išsprendėme ir į startą spėjome“, – patirtimi dalijosi S. Jurgelėnas.

Komanda po trečio etapo finišo laiko remontui beveik neturėjo. Mechanikai pabandė patikrinti ir paremontuoti pagrindinius „Seat Dakar“ mazgus, tačiau sportininkai ketvirtame etape vėl turės pasikliauti savimi.

„Visi žino, ką reiškia žudančios bolivietiškos kopos. Būtent jos laukia visų dalyvių ketvirtame etape. Tačiau pagal reglamentą galima jas praleisti, gauti 12 valandų baudos, todėl turbūt šiandien važiuosime nebe rezultatui, o tam, kad pasiektume etapo finišą. 400 kilometrų greičio ruožuose – ir taip bus pakankamai veiksmo“, – ketvirto etapo strategiją atskleidė šturmanas.

Beje, S. Jurgelėnui teko trečiame etape vairuoti „Seat Dakar“. Nuovargis ir aukštikalnės labai stipriai paveikė V. Žalą. Pagal Dakaro reglamentą ekipažo nariai gali susikeisti vietomis, todėl pervažiavimuose prie vairo buvo sėdęs ir S. Jurgelėnas. „Tačiau prisipažinsiu, kad buvo pradėję vaidentis. Kalnų serpantinuose reikėjo važiuoti ypač atsargiai, nes supratau, kad galime nulėkti taip, kad mūsų niekas nesulauks ir nesuras. Supratau, kad ir mano „baterijos“ baigia išsekti, nusprendžiau 5 minutes nusnūsti. Pabudau po pusantros valandos – šiaip be žadintuvo neatsibundu, bet kažkoks vidinis balsas pažadino ir mes pajudėjome į finišą“.

Nors prisipažįsta, kad nuovargis labai stipriai jaučiasi „Agrorodeo“ komandos vyrai pasiryžę kovoti iki galo.