„Penki žiedai atitinka penkias pasaulio dalis, kurios turi olimpinę sveiko rungtyniavimo dvasią, o jų spalvos atstovauja visoms tautoms be išimties“, – prieš daugiau nei 100 metų tikino olimpinių žiedų sumanytojas Pierre'as de Coubertinas.
© DELFI montažas

Su olimpiniu sąjūdžiu nesuderinama jokia diskriminacijos forma šalies ar asmens atžvilgiu iš rasinių, religinių, politinių, lyties ar kitokių paskatų – teigia vienas pagrindinių olimpizmo principų. Deja, jis ne visada veikia, o olimpinėse žaidynėse ne visuomet triumfuoja teisybė.

Pjongčange, Pietų Korėjoje, įsibėgėjo XXIII žiemos olimpiada. Renginys, kuriame nepriklausomos Lietuvos sportininkams per visą istoriją dar nėra pavykę iškovoti nė vieno medalio – kai tiek estai, tiek latviai gali pasigirti septyniais.

Trys lietuviai yra tapę žiemos olimpiniais prizininkais, bet tik atstovaudami Sovietų Sąjungai arba Rusijai: 1984 m. Sarajeve auksą vyrų estafečių keturi po 7,5 km biatlono varžybose laimėjo ignalinietis Algimantas Šalna, 1988 m. Kalgaryje slidininkė iš Ukmergės Vida Vencienė pelnė auksą (10 km) ir bronzą (5 km), o 1992 m. Albervilyje auksu, 1998 m. Nagane sidabru ir 2002 m. Solt Leik Sityje bronza pasidabino elektrėniškis Darius Kasparaitis, gynęs Rusijos ledo ritulio rinktinės garbę.

Taip, mūsų šalis – ne pati didžiausia ir turtingiausia gyventojų, bet vasaros olimpinėse žaidynėse ji dalyvauja puikiai: jose lietuviai jau yra laimėję net 25-is medalius (6 aukso, 7 sidabro, 12 bronzos).

Čia ant prizininkų pakylos skambant Vinco Kudirkos himnui džiaugsmo ašaras iš viso braukė net 50 atletų: nuo 15-metės Rūtos Meilutytės iki 37-erių metų Sergejaus Jovaišos, o apdovanojimų rekordininkai Virgilijus Alekna ir Gintaras Einikis tai darė net po tris kartus.

Tuo metu mūsiškių kraitis žiemos žaidynėse – tuštutėlis: aukščiausios vietos – penkta (1928 m. penktas greitojo čiuožimo 10 km rungtyje rikiavosi ir Kęstutis Bulota, bet varžybos ir visi rezultatai buvo atšaukti, nes joms įpusėjus ėmė tirpti ledas, o paties K. Bulotos gyvenimas baigėsi tragiškai: 1941 m. jis sovietų valdžios buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą, kur lageryje nušautas už bandymą pabėgti – DELFI), septinta ir aštunta. Ir visos jos priklauso šokių ant ledo porai Povilui Vanagui ir Margaritai Drobiazko.

Jiems turėtų priklausyti ir vienintelis žiemos olimpiados medalis, kurį iš Lietuvos atstovų rankų vidury baltos dienos išplėšė ne varžovai, o teisėjai...

„Mes visada kovojome ne dėl medalių, o dėl žiūrovų meilės“, – atvira M. Drobiazko.

Tai – beprecedentis skandalas, visiems laikams pakeitęs dailiojo čiuožimo veidą: išjudinęs korumpuotus jo pamatus, privertęs reformuoti šios sporto šakos taisykles ir netgi sukėlęs grėsmę jos išlikimui olimpinėje šeimoje.

Ir nors šokiai ant ledo apsivalė, P. Vanagas ir M. Drobiazko atgailos iš Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) niekada taip ir nesulaukė – neįtikėtina, bet dar olimpiados metu jų užpildytas protestas buvo atmestas kaip nepagrįstas, o už tai, kad viešai suabejojo komisijos skaidrumu, netrukus jiems dar net buvo ir labai skaudžiai atkeršyta.

Pažintis Maskvoje ir neplanuotas olimpinis nuotykis

P. Vanagas su pačiūžomis ant ledo pirmą kartą atsistojo būdamas trejų, kai jį į areną atsivedė jo mama – dailiojo čiuožimo trenerė Lilija Vanagienė.

„Mano pirmoji partnerė čiuožykloje buvo kėdė – kad nenukrisčiau ir nereiktų visą laiką vien eiti palei bortus. Man čiuožimas atrodė keistas užsiėmimas. Niekada neapleido mintis, kad vieną dieną aš jį baigsiu ir imsiuosi rimto sporto – žaisiu krepšinį arba futbolą“, – prisimena jis.

Bet gyvenimas ir mama šiuo klausimu turėjo savo nuomonę, tad viskas susiklostė kiek kitaip nei Povilas savo galvoje dėliojo.

Lemiamas posūkis įvyko 1988-aisiais, kai P. Vanagui, šešiskart Lietuvos čempionui vyrų solistų varžybose, suėjo aštuoniolika metų. Jis nutarė atsisveikinti su sportu ir mėgino stoti į Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą (MGIMO), bet nesėkmingai. Po pusmečio jis sulaukė kitokio pobūdžio kvietimo.

„Mane paėmė tarnauti į armiją dvejiems metams. Aš tada turėjau pasirinkimą: arba keliauti į tikras kareivines, arba į sporto batalioną. Į Maskvą atvykau išsisukti nuo kareiviškos duonos – maniau, kad čia viskas laikina“, – rimtų planų tapti čiuožimo profesionalu ir toliau nepuoselėjo jis.

Ir štai atsidūręs CSKA klube jis buvo suporuotas su metais jaunesne Margarita, kuri tuo metu kaip tik neturėjo partnerio.

„Aišku, jai buvo sunku su tokiu čiuožėju, nes niekas nepradeda užsiimti šokiais ant ledo, kai jam jau 18 metų. Vėliausiai – 12-13-os“, – atviras P. Vanagas.

Ir vis dėlto jų pora sulipo: tiesa, 1990-aisiais Lietuvai atgavus nepriklausomybę čiuožėjams teko spręsti, kuriai šaliai atstovauti. Patriotas iki šaknų Povilas nė už ką nenorėjo reprezentuoti Rusijos. Margarita nusileido, nes jiems sekėsi vis geriau ir geriau, o jai labai didelio skirtumo nebuvo.

1991 m. sezone P. Vanagas ir M. Drobiazko pirmą kartą tapo Lietuvos čempionais, o po metų jie jau startavo ir tarptautinėse varžybose – Europos čempionate Lozanoje, kur atliko „Romeo ir Džuljetos“ šokį bei užėmė 15 vietą.

Nepraėjus nė mėnesiui jiems netikėtai atsirado istorinė galimybė debiutuoti Albervilio žiemos olimpiadoje. Nors rusų funkcionieriai nenorėjo to leisti, nes taisyklės reikalavo, kad abu sportininkai turėtų tą pačią pilietybę, mūsiškius užstojo Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), kuris išimties tvarka suteikė jiems leidimą.

Kadangi Albervilio žiemos olimpinės žaidynės buvo pirmosios, vykusios po Sovietų Sąjungos griūties, sportininkams iš 16-os posovietinių valstybių jose dalyvauti buvo leista nepaisant jų pilietybės.

Arši diskusija šiuo subtiliu klausimu užvirė ir Lietuvoje – ne visi buvo sužavėti, kad mūsų šaliai veržiasi atstovauti maskvietė. LTOK Vykdomasis komitetas balsavo, ar įtraukti šokių ant ledo porą į olimpinę rinktinę. 10 balsų prieš 5-is buvo nuspręsta teigiamai.

„Iki tol Lietuva 64-erius metus nedalyvavo olimpinėse žaidynėse. Pamenu, ėjau stadionu per atidarymo ceremoniją su vėliavėle rankoje ir viduje visas drebėjau. Tada ir supratau, kad vardan to ir vertėjo sportuoti. Tai buvo tokia laimė! Būtent tada aš ir pamėgau šokius ant ledo“, – tikina P. Vanagas.

22-ejų metų P. Vanagas ir 20-metė M. Drobiazko Albervilyje aplenkė tik tris poras bei tenkinosi 16-a vieta. Nepaisant palyginti kuklaus rezultato, į Lietuvą grįžusią čiuožėjų porą pasitiko apie 3 tūkstančių žmonių minia.

„Sutikimas vyko Sporto rūmuose. Margaritą ir Povilą žmonės pasitiko taip pat, kaip sutinka krepšininkus, laimėjusius medalius. Tai buvo kažkas nuostabaus“, – teigia tuometis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.

Fiktyvi M. Drobiazko santuoka ir netikėtas P. Vanago žingsnis

Tam, kad beužgimstanti perspektyvi sportininkų pora neiširtų, reikėjo griebtis ryžtingų žingsnių – juk Albervilio olimpiada tebuvo vienkartinė išimtis.

Žurnalistai įkyriai klausinėjo M. Drobiazko, ar ji kalba lietuviškai, ir nuolat prašė jos, kad ji ką nors pasakytų

„Niekada viešai neatsakinėsiu lietuvių kalba. Iš pradžių mane žeminate, o tada prašote, kad prabilčiau lietuviškai. Daugelis mano, kad aš negaliu, bet taip nėra: aš ir suprantu, ką kiti sako, ir pati galėčiau pakalbėti“, – nuo provokacijų gynėsi M. Drobiazko.

Ją ir toliau visur lydėjo nepatenkinti žvilgsniai, o poros likimas buvo neaiškus.

Tam, kad ji gautų Lietuvos pilietybę, buvo tik viena išeitis – ištekėti už lietuvio. Ir M. Drobiazko tai pasiskubino padaryti dar 1991-aisiais. Tiesa, lietuviškas pasas jai pagaliau buvo įteiktas tik 1994 m. – ir visai ne dėl fiktyvios santuokos, o už nuopelnus sporte.

„Kai yra tokie įstatymai, nebelieka nieko kito kaip žaisti žaidimus... Man tokia santuoka nieko nereiškia. Tai – juk ne vestuvės cerkvėje. Jeigu tam, kad galėčiau čiuožti už Lietuvą, reikia kažkokio popieriaus, aš jį gavau.

Liūdna, kai sportininkams tenka imtis tokių metodų, kad parvežtų šaliai medalius. Bet aš nematau tame nieko blogo, kad tam, jog pasiektų gerus rezultatus, du suaugę žmonės pasirašo tam tikrus dokumentus“, – paaiškina M. Drobiazko, kuri tekėjo už P. Vanago draugo.

Sutvarkius biurokratinius reikalus poros rezultatų kreivė ėmė sparčiai kilti į viršų.

P. Vanagas ir M. Drobiazko 1994 m. laimėjo net du sidabro medalius prestižinėse GP varžybose „Skate Canada“ ir „Nations Cup“ Vokietijoje. Pastarosiose jie nusileido tik garsiesiems Marinai Anissinai ir Gwendaliui Peizerat.

Stabiliai gerėjo ir Lietuvos šokėjų ant ledo pozicijos olimpinėse žaidynėse: 1994 m. Lilehameryje jie – dvylikti, o 1998 m. Nagane – jau aštunti.

Tačiau pasaulio dėmesį vis labiau traukiančią porą pasivijo naujas išbandymas, šį kartą – jausmų.

1999 m. P. Vanagas per stovyklą Šveicarijoje persirengimo kambaryje netikėtai pasiperša nieko apie partnerio simpatijas nenutuokiančiai M. Drobiazko. Ši paprašo metų apmąstymui ir tolesnis poros likimas pakibo ant pačiūžos raištelio.

„Povilas taip ir pasakė: „Aš tave myliu“. Aš labai susinervinau, nes nemėgstu tokių siurprizų, ypač, kai net nesitikiu“, – savo reakciją pasakoja M. Drobiazko, kuri iki tol į P. Vanagą žiūrėjo tik kaip į partnerį, o ne potencialų savo vyrą.

Povilo lyg iš giedro dangaus ištarti žodžiai Margaritai sukėlė nemažą galvos skausmą. Ji suprato, kad jei atsakys į jo jausmus, turės tapti jo žmona.

Čiuožėjai vis daugiau laiko praleido kartu, o P. Vanagas savo mylimąja labai rūpinosi: buvo ir romantiškos vakarienės, ir restoranai, ir dovanos, bet labiausiai M. Drobiazko patiko kavalieriaus švelnumas.

Visgi atsakomieji jausmai Margaritos širdyje užgimė lėtai. Tai nebuvo staigus jų proveržis, o greičiau supratimas, kad tas žmogus vieną dieną gali išnykti iš tavo gyvenimo. Draugas, kuris po 10 metų kartu, tapo brangus.

„Susimąsčiau, kiek mes dar kartu čiuošime. Kiekvienas sezonas galėjo būti paskutinis. O kas po to? Jis išvažiuos į Lietuvą ir pasimatysime kartą per metus arba dar rečiau. Mes kartu tiek daug išgyvenome ir dabar jis gali dingti. Supratau, kad išsiskirti bus labai sunku. O jeigu taip jaučiuosi, vadinasi, noriu, kad jis visą laiką būtų šalia“, – svarstė Margarita.

Taip mintis „Galbūt susituokime“ virto faktu „Tuokimės!“

Pačios vestuvės buvo kuklios. 2000 m. Maskvoje iš viso dalyvavo tik aštuoni svečiai. P. Vanagas ir M. Drobiazko buvo pavargę po pasibaigusio sezono, todėl atsisakė iškilmingo pokylio, o Margarita savo vestuvinę suknelę įsigijo iš įprastos parduotuvės.

Ir vis dėlto šios vestuvės buvo kitokios nei pirmosios. Jos – iš meilės. Tardama lemtingus žodžius Margarita tikėjo, kad tai – visam gyvenimui. Ji jau žinojo, kad taip kaip Povilas jos niekas kitas mylėti nesugebėtų.

Olimpinius medalius iš rankų išplėšė nupirkti teisėjai

2000-ieji buvo pergalingi metai ne tik asmeniniuose reikaluose, bet ir sporto arenose. P. Vanagas ir M. Drobiazko pasiekė savo formos piką ir iškovojo skambiausias pergales karjeroje – laimėjo bronzą Europos čempionate Vienoje bei pasaulio pirmenybėse Nicoje.

Prancūzijoje prizininkų pakyla liko be Rusijos atstovų ir ši šalis pirmą sykį suvokė, ką padarė atidavusi Margaritą.

„Po to, kai jiems užkabino bronzos medalius, aš pasakiau Povilo mamai, kad tai – pirmi ir paskutiniai jūsų apdovanojimai planetos čempionate. L. Vanagienė tada labai įsižeidė, bet po kelerių metų suprato, kad aš buvau teisus. Ir reikalas čia ne tik korupcijoje.

Rangų lentelėje egzistuoja šalys, kurios turi privilegiją būti pirmame trejete ir tos, kurios tokios teisės neturi. Lietuva patenka į antrąją grupę“, – atskleidė rusų žurnalistas Artūras Vagneris.

Nepaisant nemalonaus perspėjimo, P. Vanagui ir M. Drobiazko artėjo tiesos akimirka – 2002-ųjų Solt Leik Sičio olimpiada, kurioje buvo galima pasvajoti ir apie prizinę vietą.

„Neturime tokių gilių tradicijų kaip vasaros olimpiadose, tačiau palinkėčiau kovoti dėl pergalės“, – kalbėjo A. Poviliūnas. Jam antrino ir premjeras Algirdas Brazauskas, pageidavęs gerų rezultatų.

LTOK generalinis sekretorius Vytautas Zubernis pažadėjo, kad už iškovotą aukso medalį būtų įteikta įspūdinga 100 tūkst. JAV dolerių premija. Už parvežtą sidabrą arba bronzą – kiek mažesnis atlygis.

Ir olimpiada prasidėjo – beje, tokiu pat metu kaip ir Pjongčange.

P. Vanagas ir M. Drobiazko po dviejų privalomųjų šokių bei originaliojo numerio buvo penkti, bet vis dar turėjo šansų iki antros vietos, nes paskutinis pasirodymas – laisvoji programa – sudarė net pusę visų balų vertės.

Tik tiek, kad teisėjavimas kėlė nemažų abejonių: pavyzdžiui, italų arbitras Walteris Zuccaro atkakliai skyrė pirmą vietą savo šalies porai, kurią kiti komisijos nariai pozicionavo tik trečią, ketvirtą ar penktą.

Objektyvumu nežibėjo ir Izraelio delegatė Katalin Alperin, o Alos Šechovcovos vertinimai irgi buvo keistoki. Rusijos dailiojo čiuožimo federacijos vadovo žmona ne tik jautė įtartiną prielankumą rusams Irinai Lobačevai ir Ilja Averbuchui, bet ir negailėjo aukštesnių balų tiems patiems italams ar žydams, kas rėžė akį lyginant su kitų komisijos narių skiriamais taškais.

Atskiro paminėjimo vertas Ukrainos teisėjas Jurijus Balkovas, kuris lietuvius kažkodėl stūmė kaip įmanoma žemiau. Praėjusioje olimpiadoje Nagane jis buvo nufilmuotas „patarinėjantis“ kolegai iš Kanados, kokia tvarka surikiuoti žaidynių dalyvius, bet išsisuko neskausmingai – atsipirko viso labo vienerių metų diskvalifikacija.

Povilas su Margarita stengėsi į užkulisinius žaidimas nekreipti dėmesio ir laisvąjį šokį atliko be klaidų, o Solt Leik Sičio publika mūsiškiams plojo bene garsiausiai iš visų.

„Nekyla absoliučiai jokių abejonių, kad jie ko nors nepadarė ar galėjo sučiuožti geriau. Tobuli judesiai, tiesios linijos ir nepriekaištingas sinchroniškumas. Jie nebegali laimėti aukso, bet pretenduoja į sidabrą. Viskas, ko jiems reikia – vienos iš porų slystelėjimo“, – tvirtino „Eurosport TV“ komentatoriai.

Jų žodžiai išsipildė: iškart po Lietuvos poros čiuožę pasaulio čempionai Barbara Fusar-Poli ir Maurizio Margaglio iš Italijos ne tik, kad pasirodė silpnai, jiems pynėsi kojos, bet programos metu Maurizio dar ir pagriuvo.

Lietuvių galimybės labai išaugo, nes už tokią klaidą teisėjai yra priversti atimti po 0,2 balo nuo savo vertinimo.

„Tai – labai reikšminga, nes Maurizio parkrito atlikdamas privalomąjį elementą. Tai privalomas minus 0,2 arba 0,3 balo nuo kiekvieno teisėjo. Be to, po šio epizodo ir likusi pasirodymo dalis nebebuvo tokia, kokia turėtų būti“ – rėžė ABC komentatorė.

Į ašaras puolusi Barbara laukė balų paskelbimo be didelių vilčių – išsaugoti trečią vietą, kurioje jie buvo, nebuvo jokių galimybių. Tiksliau, nebūtų buvę, jei žaidimas vyktų pagal sąžiningas taisykles.

Tačiau Italijos, Rusijos, Izraelio ir Ukrainos teisėjams tai nė motais: jie nenumušė savo balų ir iškėlė grubiai suklydusius ir nieko sudėtingo neatlikusius M. Margaglio ir B. Fusar-Poli aukščiau už lietuvius – italų ir rusų vertinimai siekė net 5,8 ir 5,9 balus, kas net teorijoje neturėjo būti įmanoma. Pasaulio čempionų statusas ir polediniai žaidimai padarė savo.

„Aš negaliu patikėti, kad su tokia didele klaida jie liko priekyje lietuvių“, – atvirai stebėjosi amerikiečių komentatoriai.

Italų klaida – vaizdo įraše nuo 2:20 min.:

Ir tai dar buvo ne vakaras. Arenos viduryje – kanadiečiai Shae-Lynn Bourne ir Victoras Kraatzas. Jų šokis energingas ir akivaizdu, kad jie tikrai išstums italus iš paskutinės prizinės pozicijos.

Tačiau paskutinėmis pasirodymo akimirkomis V. Kraatzas neišlaiko ant rankų pakeltos savo partnerės ir jie abu išsitiesia ant ledo.

„Dieve mano. Tai nebuvo suplanuota. Regis, Victoras net susižeidė. Neįtikėtina, ir viskas – paskutiniame judesyje“, – negalėjo patikėti NBC.

Skelbiant balus Kanados čiuožėjams – švilpimas tribūnose. Jie įvertinti šiek tiek prasčiau nei italai ir, žinoma, vos vos geriau nei mūsiškiai.

Taigi auksas atiteko M. Anissinai ir G. Peizerat iš Prancūzijos, sidabras – I. Lobačevai ir I. Averbuchui, o bronza – Italijos duetui. Ketvirti – kanadiečiai, o lietuviai – tik penkti.

Dailiojo čiuožimo specialistai ir šios sporto šakos gerbėjai visame pasaulyje savo akimis matė vieną didžiausių olimpinių vagysčių per visą istoriją ir jie ir šiandien įsitikinę, kad Lietuvos pora turėjo būti antra arba bent trečia. Savo ruožtu bronzą už nežinia ką gavę italai – ne aukščiau nei penkti.

Kanadiečių klaida – vaizdo įraše nuo 4:50 min.:

Lietuvių protestas, teisėjų kerštas ir išlindę galai

Šokiruoti tokio teisėjavimo P. Vanagas ir M. Drobiazko parašė protestą ISU, Salt Leik Sityje surengė spaudos konferenciją, į kurią susirinko apie 140 žurnalistų, ir net buvo pakviesti į tiesioginę laidą „Good morning America“.

Apie mūsiškių šauksmą, kad būtų pakeista vertinimo sistema, kuri akivaizdžiai neveikė, rašė „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Los Angeles Times“ ir kiti Vakarų žiniasklaidos galiūnai.

„Tai, kas nutiko čia nėra gražus vaizdas nei ISU, nei pačioms olimpinėms žaidynėms. Tie, kurie atvyksta varžytis, jau iš anksto žino savo vietą – gali būti plius minus viena pozicija. Tai – labai liūdna, ypač jaunoms poroms“, – skundėsi Povilas.

Jam labiausiai užkliuvo Italijos poros vertinimas. Jo manymu, italai nepelnytai tapo ir 2001 m. pasaulio čempionais.

„Tai – kontroversiškas dalykas, apie kurį kalbėjo daugelis tiek čiuožėjų, tiek ir trenerių“, – tęsė jis.

„Norisi, kad kai čiuoži gerai, taip ir būtum įvertintas, o kai parkrenti, kad gautum blogus balus. Tačiau kai komisijoje dominuoja buvusios Sovietų Sąjungos šalių teisėjai... tada vyksta nešvarūs žaidimai“, – pastebėjo šiaulietis.

Nebetylėjo ir M. Drobiazko, kuri įžvelgė neteisybę.

„Net ir po to, kai italai pargriuvo, teisėjai juos įvertino geriau už mus. Mes šį vakarą tikrai čiuožėme geriau, bet niekas nepasikeitė. Juokingas sportas“, – ironiškai konstatavo ji.

Jai pritarė ir Lietuvos olimpinis atašė Jonas Domanskis.

„Jaučiame, kad iš mūsų atletų buvo atimta sąžininga proga laimėti medalį“, – jis.

Iš tiesų per visas keturias rungtis – du privalomuosius, originalųjį ir laisvąjį šokius – visos pirmojo ešalono poros buvo surikiuotos tuo pačiu eiliškumu nuo 1 iki 8.

Jų išsidėstymui per visą olimpiadą jokios įtakos nepadarė nei beveik tobuli pasirodymai, nei akį badžiusios klaidos ar sportininkų griuvimai – visos jos liko ten pat, kur ir buvo, nuo pačios pirmos dienos iki paskutinės.

Šlykšti olimpinė vagystė: kaip teisėjai atėmė iš Lietuvos vienintelį žiemos žaidynių medalį
© Stopkadras

Maža to, kad protestas, o paskui ir apeliacija be jokių tyrimų buvo atmesti, lietuviai netrukus sulaukė ir keršto akcijos.

Po mėnesio Nagane vykusiose pasaulio pirmenybėse geriausiai per savo karjerą, jų pačiu teigimu, pasirodę mūsiškiai buvo nublokšti žemiau net už Izraelio čiuožėjus, kuriems iki tol dar niekada nebuvo nusileidę, ir vėl liko prie pat pakylos, ketvirti.

„Už Izraelio porą geresnės buvo bent dešimt kitų. Bjaurūs žmonės naikina šokių ant ledo sportą“, – pareiškė P. Vanagas, kuris pridūrė, kad bronzą laimėjusios Galit Chait tėvas Borisas atvirai siūlė 10 tūkst. JAV dolerių kyšius teisėjams.

Lietuviai vėl įteikė protestą, kurį solidariai pasirašė beveik visos varžybose dalyvavusios poros. Jos buvo įsitikinusios – Lietuvai turėjo priklausyti medalis.

P. Vanagas ir M. Drobiazko buvo numatę po planetos čempionato trauktis iš sporto, bet troško kovoti prieš jame įsišaknijusią korupciją. Jie dar dalyvavo ir 2006 m. Turino olimpiadoje, bet griuvo, buvo nubausti trimis taškais ir finišavo septinti.

„Mes nelaimėjome aukso, bet jo norėjo visas pasaulis. Didžiuojamės, kad nors ir gynėme mažos šalies garbę, sugebėjome iškovoti du čempionatų medalius ir dvi pirmas vietas GP varžybose. Mes visada kovojome ne dėl medalių, o dėl žiūrovų meilės“, – apibendrino M. Drobiazko.

„Na, ir dėl medalių. Bet jie buvo tokie reti, kad pagrindiniu mūsų laimėjimu tapo gerbėjų palaikymas“, – šypsosi P. Vanagas.

Ir nors Povilui su Margarita pavyko įpūsti permainų vėją į dailiojo čiuožimo sistemą ir netgi įnešti korekcijų į vertinimo taisykles, teisėjavimo skandalai tebeaidi iki šiol.

Štai fotografai užfiksavo, kaip 2014 m. Sočyje netikėtai olimpine čempione tapusią 17-metę rusaitę Adeliną Sotnikovą apglėbė ir sveikino ten pat teisėja dirbusi jau minėta A. Šechovcova.

Liūdnai pagarsėjusiais 2002-aisiais nuo savo pareigų buvo nušalinti prancūzai Marie Reine Le Gougne ir Didier Gailhaguet, kurie buvo įtariami suokalbiu su rusais ir balų pasidalinimu.

Bet bene garsiausias dailiojo čiuožimo korupcijos skandalo herojus – rusų verslininkas Alimžanas Tochtachunovas.

Už teisėjų papirkinėjimą ir organizuotą nusikalstamumą jis tais pačiais 2002 m. buvo nuteistas net 90 metų kalėjimo ir kelių milijonų bauda, bet vis dar slapstosi nuo FBI. Paskutinį kartą pastebėtas 2013 m. Maskvoje vykusio „Mis Visata“ renginio VIP sektoriuje netoli Donaldo Trumpo.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kremliaus logika: baugina JAV bombonešiais Lietuvoje, bet pasienyje griaudi rusų bombos (153)

Kodėl NATO sąmoningai kursto įtampą pasienyje su Rusija ? Kodėl Lietuvoje JAV ir...

Šio diktatoriaus tironija sunkiai protu suvokiama: po masinės egzekucijos prancūzams trūko kantrybė prabangiose vilose – kraupūs radiniai (12)

Centrinė Afrikos Respublika ( CAR ), nepaisant neapsakomai gausių gamtinių išteklių, išlieka...

Rimvydas Valatka. Paskutiniai neribotos valstiečių arogancijos metai? (152)

Ko neatimsi iš Karbauskio, tai arogancijos ir fantazijos. Priešingai nei dauguma jo į Seimą...

Baigėsi festivalis „Karklė“: didžiausi gerbėjai jau laukia kitų metų Papildytos nuotraukų galerijos

Tris dienas trukusiame festivalyje „ Karklė Live Music Beatch 2018“ nuskambėjo paskutinis šių...

Azovo jūroje – naujas karštasis taškas: turime būti pasiruošę (481)

Vieną vasaros rytą keturi Ukrainos pakrančių apsaugos pareigūnai greitaeigiu patruliavimo...

„Žalgiris“ – tikras fenomenas: kodėl žaliai baltas kraujas taip masina Eurolygos turčius? lyderis – pagal du rodiklius (115)

Jau tapo įprasta, kad kasmet į kovą prieš galingiausias Europos krepšinio armijas stojantis Kauno...

Amerikietiško stiliaus jaunos vilnietės butas: įrengė be didelio biudžeto (16)

Butas suprojektuotas jaunai moteriai. Norėta modernaus biudžetinio interjero su industriniais...

Vitrinų spindesy labdara netiko (8)

Prie didžiausio Panevėžyje prekybos centro nebematyti čia penketą metų stūksojusio labdaros...

Draugas papasakojo apie Grafininos parodytas kaukes: jei ji gyva ir stebi šią situaciją – jai tai brangiai kainuos (118)

Paskelbus be žinios dingusios Sandros Grafininos paiešką, suimtas jos vyras Nigelas Westas. Šią...

Kelyje po Europą: džiaugsmas piniginei, laisvėje gyvenančios beždžionės ir laimingi žmonės (26)

Įspūdžius apie mūsų kelionę reikia skaityti vienu įkvėpimu. Tai – kaip greitas veiksmo...