Lyderio trauma išgąsdino

Pačias sudėtingiausias operacijas Kauno medicinos universiteto klinikose atliekantis R.Gudas sakė, kad, atsidūrus Europos čempionate, net aukštuoju chirurgų pilotažu vadinamos operacijos jam atrodo kaip poilsis, palyginus su darbu krepšinio rinktinėje.

– Kaip prasidėjo Europos čempionatas rinktinės gydytojams? – „Kauno diena“ pasiteiravo R.Gudo.

– Turėjome ką veikti. Pirmosios dvejos rungtynės kėlė didelį galvos skausmą. Buvo nelengva, reikėjo žaibiškai į viską reaguoti. Ligoninėje būna visai kitaip – gavo žmogus traumą, suteikei jam pagalbą ir ramybę, o jis sau sveiksta. Krepšininkams tokios ramybės suteikti negalime, nes juos reikia greitai pastatyti ant kojų. Iš tiesų streso patiriame daug.

– Ką pagalvojote, kai ant grindų, raitydamasis iš skausmo, nukrito Šarūnas Jasikevičius?

– Pagalvojau apie blogiausia, kas galėjo atsitikti – plyšo priekiniai kryžminiai kelio raiščiai. Tokia trauma reikštų, kad Šarui čempionatas baigėsi. Kai komandos skautai pateikė sulėtintą vaizdo įrašą ir pamačiau traumos mechanizmą, nutariau, kad reikia atlikti magnetinio rezonanso tyrimą, nes trauma patirta visai šalia kryžminių raiščių.

Varžovas mušė į blauzdą ir Šarūno kelias po smūgio atsitrenkė į jo paties kitą kelią. Visa laimė, kad nebuvo, mūsų terminais, fiksuota pėda, o ji pačiuožė. Kitu atveju Šarūnui būtų plyšę kelio raiščiai. Tačiau ta vieta yra labai jautri, joje daug kraujagyslių, nervų, todėl žaidėjas kentė didžiulį skausmą. Nors Šarui viskas baigėsi palyginti laimingai, jis šiuo metu yra didžiausias mūsų rūpestis.

Gydo fizioterapija

– Kas nutiko Jonui Mačiuliui dvikovoje su Čekija?

– Jis krisdamas „sutraiškė“ nugaros raumenį, dėl to beveik pusvalandį nejautė vienos kojos, ji buvo nutirpusi. Vakar kojos tirpimo Jonas nebejautė, tik skausmą, bet žaisti jam nedraudėme.

Po tokių traumų ir Jonui, ir Šarūnui sunkiausia būna atsikelti rytais, kai sustingsta raumenys. Todėl abiem žaidėjams liepėme judėti, tempti raumenis iki skausmo ribos, kad nesustingtų raumenys. Abiejų savijauta gerėja.

– Kokias medicinos priemones galite taikyti krepšininkams?

– Viešbučio kambarys yra kaip poliklinika. Turime visas reikalingas fizioterapijos priemones. Su kolega atsivežėme septynis papildomus lagaminus. Bet jeigu neturėtume magneto terapijos, elektrostimuliatoriaus, kitų reabilitacijai būtinų priemonių, po tokių traumų, kaip Š.Jasikevičiaus ar J.Mačiulio, jie žaisti kurį laiką negalėtų.

Jeigu trauma nėra sunki, svarbiausia užduotis – įveikti skausmą. Be visų fizioterapijos priemonių numalšinti skausmo neįmanoma. Vaistų skirti negalime, nes užfiksuos dopingo kontrolieriai. Galima rašyti FIBA Europai prašymą, bet kol bus gautas leidimas, tai kainuos daug brangaus laiko, o mes laukti negalime.

Problemų turi visi

– Po kiekvienos treniruotės ir rungtynių operuotas Darjušo Lavrinovičiaus kelias šaldomas ledu, tačiau per varžybas jis nebenešioja įtvaro. Kodėl?

– Kelias visiškai sugijęs ir jo būklė puiki. Reikia maždaug metų ar pusantrų, kol į persodintą raištį įauga nervų galūnės ir žmogus, darydamas kokį nors judesį, jau pasąmonėje nebesaugo jo. Kelio įtvaras ne stabilizuoja kelią, o tik apšildo jį, todėl jis nėra būtinas. Kelią reikia šaldyti, nes tuomet greičiau po krūvio atsistato sąnariai. Po krūvio kiekvienam žaidėjui reikia ledo kompresų.

– Ar kitiems žaidėjams reikia medikų pagalbos?

– Kiekvienas profesionalas turi savo problemų. Dėl to prieš čempionatą norėjome išsamiai kiekvieną žaidėją ištirti, kad žinotume jų silpnąsias vietas ir galėtume jas kontroliuoti.

Labiausiai trūksta miego

– Pagrindinis Jūsų darbas turbūt vyksta vėlai vakare, po varžybų?

– Mes dirbame nuo septynių ryto iki dviejų nakties, todėl jau jaučiame miego trūkumą. Grįžus į viešbutį atliekame būtinas procedūras. Kadangi fizioterapijos aparatų turime tik po vieną, tai sudarome žaidėjų eilę, išrikiuodami juos taip, kad iki vidurnakčio spėtume atlikti viską, ką reikia. Tuomet jau pradedame rengtis rytinėms procedūroms.

– Ar nepagalvojote, kad Kauno klinikų operacinėje Jums dirbti yra paprasčiau?

– Iš tiesų dabar man atrodo, kad sunkiausios operacijos yra poilsis (juokiasi). Darbas krepšinio rinktinėje yra tarsi adrenalinas. Tačiau man, buvusiam krepšininkui (R.Gudas yra žaidęs tuometinėje Lietuvos krepšinio A lygoje, Kauno „Atleto“ ekipoje – red.), labai įdomu iš arti pamatyti rinktinės gyvenimą ir prie jo prisiliesti.

Vienintelis dalykas, kuris mus spraudžia į kampą, yra laikas. Komandos gydytojai balansuoja tarp žaidėjų sveikatos saugumo ir trenerių norų. Pastarieji nori bet kokia kaina turėti žaidėją aikštėje, o mes, vykdydami jų norus, turime nepakenkti žaidėjui. Kai kuriuos traumos gijimo procesus yra nustačiusi pati gamta ir medikas ką nors pagreitinti neturi jokių galimybių. Šis balansas yra nuolat aptarinėjamas Europos ir pasaulio sporto kongresuose.

Lietuvos rinktinės fotogyvenimą galite pamatyti Euro2007.lt.