Draugiškos rungtynės ir net oficialiaus turnyro pradžia vėluoti mėgstančiai Ispanijai reiškia mažai – tai Pau Gasolis ir kompanija eilinį kartą pademonstravo Rio de Žaneire, o po Europos čempionų kojomis šįsyk krito bejėgė Lietuva.
Kaip ir pernai Senojo žemyno pirmenybių finale Lilyje, Sergio Scariolo auklėtiniai nuo pirmų minučių ėmė dominuoti aikštėje, o antroje rungtynių pusėje trypė lietuvius nepadoriu skirtumu.
Tiesa, B grupėje pirmąsyk po trijų pergalių suklupusiai Lietuvos rinktinei nesėkmė – kad ir kokia skaudi bebūtų – lemiamos turnyrinės įtakos neturi. J. Kazlausko ekipa vis dar gali užsitikrinti lyderių poziciją, jei paskutiniame pirmo etapo mače pranoks kroatus.
Tuo metu ispanai (2/2) viena koja jau kabojo virš bedugnės – įveikti lietuvius jie tiesiog privalėjo, mat olimpiadą buvo pradėję dviem pralaimėjimais iš eilės.
– Kas nepavyko Lietuvos rinktinei, kad rezultatas – toks baisus? – po mačo paklausėme J. Kazlausko
– Niekas nepavyko.
– Kodėl?
– O, jeigu tik žinočiau tai. Tada kažką pakeisčiau, gal kas ir pavyktų. Bet... Tiesiog žaidėme kaip klasės komanda prieš profesionalus.
– Ar žaidėjų galvose tikrai nėra ispaniško komplekso?
– (Po pauzės – Krepšinis.lt) Nežinau. Nenoriu spėlioti ir kalbėti to, ko nežinau.
– Jums pikta dėl žaidimo ar dėl to, kad komanda nuleido rankas?
– Dėl visko. Pikta, kad nesikovėme, pikta dėl rezultato, pikta dėl viso Lietuvos krepšinio (reputacijos – Krepšinis.lt).
– Turbūt žinojote, kad Ispanija lemiamas rungtynes ir žais kaip lemiamas?
– Žinojome. Bet mes visada sakome, kad kiekvienas mačas yra lemiamas. Jie pataikė 50 proc. tritaškių, o mes visur atsilikdavome: greičiu, jėga, mums nuo galvų ėmė kamuolius, kartojo metimus. Lyg kokie mokyklinukai būtume.
– Ką daryti po tokio mačo?
– Reikia bizūno, bet juk jie – suaugę vyrai.
