Bene populiariausia forma – vadinamosios „demotyvacijos“. Po mačo su bosniais portale demotyvacijos.lt pasipylė ištisa virtinė tokių kūrinių apie Lietuvos rinktinę.
„Bent trijų dalykų nenorėčiau pamatyti iš arti: iš ko gaminama dešra, kaip rašomi įstatymai ir kaip lietuviai prieš bosnius žaidė“, - taip savo kūrinį pavadino vienas „demotyvatorius“.
Tas pats autorius primena ir Rytų Europos šalyse labai mėgstamą Slovėnijos miestą, kurio pavadinimas skamba kaip vienas plačiai paplitęs rusiškas keiksmažodis. O jis iš Lietuvos rinktinės žaidėjų lūpų skambėjo ne kartą ir ne dešimt – tai „demotyvacijos“ kūrėjas interpretuoja kaip šio miesto reklamą.
Na, o Jono Kazlausko sprendimą mače su bosniais brolius Lavrinovičius laikyti ant suolo „demotyvatorius“ apibūdina pasitelkdamas juodą humorą ir primindamas prasčiausią brolių biografijos detalę: esą treneris brolių į aikštę neleido, nes išvakarėse jie „išprievartavo juodkalniečių krepšį“.
Kitas „demotyvacijų“ kūrėjas pirmiausiai pašiepia Lietuvos rinktinės trenerių štabo pasakojimus žurnalistams, kaip ketinama stabdyti Mirzą Teletovičių, kurio lietuviai, švelniai tariant, nesustabdė. „Jei treneriai pasako, prieš ką labiausiai ginsis, tas daugiausiai mums įmes“, - konstatuoja internautas.
Jis sukūrė ir turbūt poetiškiausią „demotyvaciją“, kuri galbūt paguos pastarosiomis dienomis kelią link krepšio sunkiai randantį Joną Mačiulį: „Ir Maironiui ne kiekvieną dieną įkvėpimas būdavo“. Jei pamiršote lietuvių literatūros mokyklinį kursą, Maironis taip pat buvo vardu Jonas Mačiulis.
