„Įspūdžiai – patys geriausi, nes esu labai patenkinta savo rezultatu, savo vieta, kaip bėgau, kad išlaukiau. Aišku, trasoje buvo provokacijų, kai bėgikės tai greitėjo, tai lėtėjo, bet aš nepasidaviau ir nuo pat pradžių stengiausi išlaikyti savo tempą. Tokį tikslą buvau užsibrėžus prieš pradedama maratoną, nes mačiau, kad karšta – dabar yra apie 28 laipsnius šilumos. Tiesiog pasirinkau tinkamą tempą ir labai gerai prabėgau“, – iškart po finišo vietoje nenustygo D. Lobačevskė.
Maratonininkės trasoje kirto dešimt laiko fiksavimo zonų – Diana iš pradžių bėgo 57-a, vėliau – 53-ia, 51-a, 42-a, 34-a, 30-a, įveikusi 30 km ji šoktelėjo į 19-ą vietą, o finiše aplenkė dar dvi varžoves.
Nuo olimpine čempione tapusios Kenijos bėgikės Jemimos Jelagat Sumgong mūsiškė atsiliko 6 min. ir 44 sek.
„Iš manęs visi juokėsi, nes aš nei varžovių nepažiūrėjau, nei trasos – aš tiesiog bėgau savo tempu ir toks buvo mano tikslas. Nes su pagrindine grupe vis tiek negalėčiau ištempti, nebent pirmus 10 km – reikia tiesiog protingai bėgti“, – su plačia šypsena pasakojo D. Lobačevskė.
Jai tai buvo jau antra olimpiada karjeroje. 2012 metais Londone, nors ir su geresniu rezultatu, bet finišavo dešimčia pozicijų žemiau. O bėgdama Rio de Žaneire ji netgi spėjo apsidairyti aplink.
„Mačiau Jėzų, o pagal vandenyną nerealiai gražiai sutvarkyti paplūdimiai, mačiau ir laivą didžiulį“, – įspūdžiais dalijosi ji. Bet kiek pailsėjusi moteris kartu su savo mylimuoju irkluotoju Mindaugu Griškoniu, kuris prieš kelias dienas pasidabino sidabro medaliu, žada surengti ne vieną ekskursiją.
„Su Mindaugu turėsime dar penkias dienas, tai čia bus mūsų mini atostogos. Jis man trasoje padavinėjo vandenį, gal dėl to taip gerai ir bėgau“, – pabrėžė Diana.
O štai kitų dviejų maratono dalyvių iš Lietuvos įspūdžiai nebuvo tokie spalvingi – bent apsižvalgyti, kas supa trasą, jos neturėjo kada – galvoje sukosi rimtesnės mintys.
„Laiku esu patenkinta. Bet buvo labai sunku, net nesitikėjau – reikėjo ne tik su karščiu, bet ir su savimi kovoti. Galbūt bėgti pradėjau per greitai, todėl įpusėjus distancijai jau labai sunku buvo – trynė padus man, tai ne tik su vidiniu, bet ir su kitokiu skausmu reikėjo kovoti.
Ar buvo minčių pasitraukti iš trasos? Ne, mes sportininkai esame kovotojai, tai viską darome iki galo. Ypač olimpiadoje“, – kovingumu tryško olimpinė debiutantė.
Apskritai 28-erių metų atletei tai buvo pirmasis startas rimtose maratono varžybose, todėl užimta 38-a vieta tarp 157 startavusių stajerių ji tikrai turėtų didžiuotis. Vaidos laikas – 2:35,50 val.
Ją vos trimis sekundėmis aplenkė labiausiai patyrusi šalies maratonininkė Rasa Drazdauskaitė, finišavusi 37-ta.
„Kelinta vieta? O Jėzau... Tikėjausi tikrai aukščiau būti. Pati sunkiausia olimpiada. Man nuo pat pradžių buvo sunku, kovojau su savimi – visokių minčių buvo, todėl džiaugiuosi, kad pavyko atbėgti iki galo. Nekilo nei kojos, nei rankos – sakiau sau: tu tik bėk ir nesustok“, – nusivylusi buvo 35-erių metų lengvaatletė.
Jai tai buvo jau trečiosios olimpinės žaidynės, bet, priešingai nei kolegėms, prasčiausias rezultatas: 2008 metais Pekine ji užėmė taip pat 37-ą vietą, o 2012-ais Londone finišo liniją kirto 26-a.
Nors bėgikes ir kankino karštis, jo prisipažino, kad vandens trūkumu skųstis negalėjo – pagal taisykles „vandens zonos“ turėtų būti kas 5 km, saulėtą Rio dieną buteliukai su šaltu vandeniu buvo dalijami dažniau. Be to, sportininkės save gaivino šlapiomis kempinėmis, o ir komandos nariai ar individualūs asmenys dalijosi šaltais gėrimais bei maistu.
Tiesa, patį maratoną, organizacine prasme, lietuvės vienbalsiai pavadino „labai prastu“.
„Prieš startą buvo chaosas“, – sakė R. Drazdauskaitė.
„Kaip turguje“, – pridėjo V. Žusinaitė.
„Daviklius mums išdavė likus 10 min. iki starto. Po to keitė numerius. Viskas labai neorganizuota. Prieš startą jauti įtampą, o čia dar daviklį prie kojos reikia tvirtinti. Keisti numerį. O teisėjai jau varo į trasą“, – kiek išsamiau papasakojo D. Lobačevskė.
