Tenka nusivilkti striukę, iškratyti kišenes ir kuprines, todėl reikia įprasti su savimi nešiotis kuo mažiau daiktų, norint kuo trumpiau sugaišti patikros punktuose. Visame mieste, bet kuriuo paros metu, turbūt nenueitum nei 100 metrų neprasilenkęs su policijos pareigūnu, o jų, pasipuošusių išskirtinio dizaino uniformomis, tikrai nepastebėti neįmanoma.
Pro mano viešbučio langą matyti kariniai laivai saugantys visą Adlerio, kuriame įsikūręs Olimpinis parkas ir sportininkų miestelis, pakrantę, ši Juodosios jūros zona Olimpinių žaidynių metu bus uždara, t. y., į ją negalės įplaukti joks laivas.
Prieš išvykstant į Olimpines žaidynes gal ir buvo kažkokio nerimo dėl saugumo, bet būdama čia tikrai nejaučiu jokios baimės ir apskritai mieste nesijaučia kažkokios panikos, todėl visokie straipsniai spaudoje šia tema man, kaip čia gyvenančiam žmogui, atrodo neadekvatūs realiai situacijai.
Bet apie saugumą pakaks. Kol dar neprasidėjo svarbiausi įvykiai olimpinėse arenose ir už jų ribų, geriau pabandysiu daugiau papasakoti apie žaidynių savanorio buitį ir kasdieninius darbus.
Žaidynių organizatoriai žadėjo visus savanorius apgyvendinti specialiai jiems pastatytame miestelyje, bet kaip neretai nutinka, šio miestelio laiku pastatyti nesuspėjo, todėl dalis savanorių buvo apgyvendinti įvairiose miesto sanatorijose. Viename iš tokių sanatorijų kompleksų įsikūriau ir aš. Gyvenimo sąlygomis tikrai nesiskundžiu, kambariai yra įrengti gana šiuolaikiškai, visur švaru ir tvarkinga, tik kartais tenka susidurti su visokiais „rusiškais“ niuansais, kurie verčia nusišypsoti. Pavyzdžiui, mūsų viešbutyje du liftai kelia tik į lyginius aukštus, o kiti du - tik į nelyginius, žinoma pirmą kartą pataikiau ne į tą liftą, bet džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, kurie išaiškino sistemą.
Turbūt daugiausia emocijų savanoriams, o ypač atvykusiems iš kitų šalių, kelia sanatorinis maitinimas. Manų, grikių, perlinių ir kitų kruopų košės vakarų europiečiams bei amerikiečiams yra tikra egzotika, per kiekvieną valgį, jie būtinai nusifotografuoja kas jiems patiekta. Manau, kad nuotraukų su vietiniu maistu, jie turės daugiau nei su įvairiais olimpiniais objektais. O pirmas jų klausimas išvydus savo pusryčius būna kur čia yra artimiausias „McDonalds“?
Maisto tema čia turbūt būtų galima kalbėti be galo, bet norėčiau grįžti prie savo, kaip savanorės pareigų. Šiose olimpinėse žaidynėse man paskirtos Gruzijos komandos asistentės pareigos, tai reiškia, kad aš, kartu su dar keliais savanoriais, turėsiu rūpintis Gruzijos sportininkais ir delegacijos nariais, pasitikti juos oro uoste, spręsti visas jiems kylančias problemas su apgyvendinimu, transportu, maitinimu, susirinkimų ir pasitarimų organizavimu.
Aš labai tikėjausi, kad mane paskirs asistuoti Lietuvos komandai, bet organizatoriai nusprendė kitaip. Tikrai džiaugiuosi ir man atitekusia Gruzijos komanda, nes Lietuvą su šia šalimi sieja tikrai šilti santykiai ir tikiuosi, kad bendravimas su gruzinų delegacija bus labai smagus. O Lietuvos rinktinės renginiuose turėsiu galimybę dalyvauti kaip svečias.
Vos atvykusi į Sočį turėjau praeiti visą eilę mokymų. Pirmomis dienomis teko susipažinti su Olimpiniu kaimeliu, kuriame gyvens sportininkai ir delegacijų nariai. Atvykus mano kuruojamai komandai turėsiu parodyti kur jie apsistos, kur galės rasti sportininkų valgyklą, sporto salę, laisvalaikio kambarį, banką ir kitas paslaugas, taip pat supažindinti juos su kaimelyje kursuojančių autobusų maršrutais.
Kitas dvi dienas manęs laukė automobilio vairavimo kursai, kurių metu kartu su instruktoriumi apvažiavau visas sporto arenas tiek pakrantėje, tiek ir kalnuose. Su šiais mokymais man labai pasisekė, nes gavau nerealų instruktorių Kostią, kuris aprodė ne tik privalomus objektus, bet ir visas Sočio apylinkes. Dabar net žinau kur šalia Abchazijos sienos (Abchazija oficialiai /de jure/ yra autonominė respublika Gruzijos sudėtyje - DELFI) už gerą kainą galima nusipirkti labai skanių vietinių mandarinų. Po tokių mokymų jaučiuosi beveik kaip vietinė gyventoja ir su nekantrumu laukiu atvykstant savo komandos.
