„Pirmą kartą ruoštis rungtynėms pradėjome nuo puolimo, o ne nuo gynybos. Žinodami, kad italai visada įmeta per 80 taškų, supratome, kad turime surinkti daugiau. Aišku, tai nereiškė, kad žaidėjams liepėme nesiginti. Reikėjo kaip įmanoma geriau susitvarkyti su varžovų tritaškininkais ir pagrindiniais lyderiais. Negaliu pasakyti, kad viskas pavyko, bet nuo tolimų metimų tikrai apsigynėme. Ir puolėme pakankamai rezultatyviai. O per pratęsimą Mantas Kalnietis atsipalaidavo, ir pats užpuolė, ir gerų perdavimų atliko“, – rungtynes komentavo J. Kazlauskas.
Tiesa, treneriui nepatiko paskutinė lietuvių ataka ketvirto kėlinio pabaigoje, kurią nepatogiu metimu užbaigė Jonas Mačiulis.
„Turime pakalbėti apie rungtynių pabaigas, jau kelintą kartą sužaidžiame ne visiškai taip, kaip reikėtų. Bet šį kartą bent jau neleidome atakos užbaigti varžovams“, – sakė treneris
– Pratęsime lietuviai turėjo daugiau jėgų nei italai? – pasiteiravome J. Kazlausko
– Bijojau, kad sėkmingiau užbaigę ketvirtą kėlinį italai turės psichologinį pranašumą. Bet kai pataikėme porą tritaškių, atsirišo rankos. Pratęsime mes labiau kontroliavome situaciją, puolime labai padėjo J. Valančiūnas. Galbūt italai taip pat puolė per jį, bet atakuodamas jis pats nuveikė daug.
– P. Jankūno pasirodymas aikštėje pratęsime turbūt buvo kertinis momentas?
– Taip. Sakiau jam: „Pauliau, nuo tavęs atsitrauks, bus proga“. Jis smeigė labai svarbų tritaškį.
– Dvi laisvos dienos prieš ketvirtfinalį padėjo?
– Viena galiu pasakyti – mums tikrai pasisekė dėl tvarkaraščio. Jis tikrai pakankamai parankus. Šiais metais mūsų rotacija labai sumažėjo, todėl tas poilsis mus gelbsti.
– Kokios jūsų mintys apie pusfinalį?
– Aišku, dabar džiaugiamės, bet nuo kitos dienos pradėsime ruoštis. Serbija – labai gera komanda, šiame čempionate žaidžia labai stipriai, kaip ir prancūzai, nepralaimėjo nė vienerių rungtynių. Tai bus visiškai kitoks varžovas nei Italija. Aš tikiuosi, kad dabar mūsų žaidėjai atsipalaiduos ir susikaustymo nebeliks.
– Trečius metus iš eilės jūsų treniruojama rinktinė pateko į pusfinalį, kas anksčiau nebūdavo įprasta. Kaip tai paaiškintumėte?
– Nežinau. Lietuvoje krepšinis tokia religija, tokia įtampa tvyro, kad blogiau pasirodyti neįmanoma – sunku būtų grįžti. Ir nesvarbu, kokia komanda susirenka. Ir pernai buvo sunku, atsimenu, po pasaulio čempionato turėjau pasiūlymų, bet buvau taip išsekęs, kad nė nesinorėjo kalbėtis. Ne lengviau ir šiemet. Ypač dėl atsakomybės – jaučiu tai ir iš mūsų jaunų žaidėjų, kurie galėtų žaisti daug geriau, bet patiria įtampą. Bet aš negalvoju, kad nuo trenerio labai daug priklauso.