Nors sunkiausios pasaulio varžybos dar nesibaigė, „Toyota Gazoo Racing Baltics“ pilotui ir jo komandai jas teko užbaigti anksčiau po avarijos, dėl kurios B. Vanago automobilis buvo sumaitotas ir lenktynių tęsti jis nebegalėjo.
Ralio lenktynininkas ketvirtadienį „Delfi Rytas“ laidoje pasidalijo mintimis apie neįprastą laiką Lietuvoje, su broliais surengtą žygį, skirtą atminti laisvės gynėjus bei šių metų planais.
– Jau keletą dienų esate Lietuvoje, ar spėjote kažkiek laiko skirti poilsiui?, – klausė laidos vedėja Dalia Vaitkutė–Šiaulienė.
– Tokiais atvejais atsakau anekdotu: ateina pacientas pas gydytoją ir klausia jo: „Kaip jūs ilsitės? Aš neįsitempiu“, – atsako gydytojas.
Nereikia pavargti, nereikės ir ilsėtis. O šiaip ta savaitė Lietuvoje neplanuota, bet veiksmo tiek daug, jog vos kvėpuoju. Panašu, kad kitaip nebus, su tuo susitaikiau. Kažkokio laiko sau dabar nėra. Miegas visada padeda, bet ir jo nėra perdaug.
Iš tiesų, trečiadienį turėjau gana įdomų vakarą, su broliais surengėme žygį, skirtą atminti Sausio 13-osios įvykiams. Paskutinius 10 metų sausio 12-ąją praleisdavau ne Lietuvoje, tai šiemet pasinaudojau tuo, jog pirmąkart po eilės metų esu namuose.
Pradėjome nuo Seimo, vėliau iki LRT, TV bokštas ir Antakalnio kapinės. 16-os kilometrų žygis atminti ir pagerbti mūsų didvyrius. Tris valandas ėjimo, puikus laikas su savimi ir artimaisiais.
– Kai atsisveikinote su Dakaro raliu, rašėte, jog priėmėte brangiausią sprendimą gyvenime, tad koks jis?
– Gyvenime norint padaryti svarbius sprendimus, geriau jų nedaryti paskutinę minutę. Nenoriu, jog suprastumėte neteisingai, turėjau omeny brangiausias finansiškai. Žinoma, gyvenime pinigai nėra viskas, yra buvę ir brangesnių spredimų, bet šioje vietoje kalbu apie finansinius reikalus.
Tačiau apie tai išsamiau galėsiu kalbėti tada, kai tas sprendimas virs realiu susitarimu, įtvirtintu parašais. Paliksiu dabar gal nežinomybės, nes dažniausiai gyvenime mėgstu kalbėti faktais.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Maždaug vasario viduryje į Lietuvą grįš automobilis, reikės įvertinti nuostolius, suprasti žalą, kurią patyrėme ir kiek mums tai kainuos.
Šiandien po šio interviu laukia du susitikimai su medikais. Tampa įprasta, jog po Dakaro atliekamos tam tikros chirurginės procedūros. Paprastai iki pavasario tam truputį turiu laiko, nes tuo metu aktyviai nesportuoju. O vasara nusimato pakankamai aktyvi.
Norėsiu dalyvauti Europos ralio kroso taurės varžybose, lauktų penki etapai, gera proga įvertinti sportinę formą. Norisi pažiūrėti, kokią poziciją galime užimti šiose varžybose.
– Ar vizitai pas medikus susiję su tuo incidentu Dakare?
– Ne, nors kiekviena avarija prideda, o ne atima, bet šiuo atveju nesusiję. Tai chroniški kai kurie dalykai, kuriuos reikia susitvarkyti norint būti geresniu.
– Minėjote apie automobilį, ar jis bus remontuojamas Lietuvoje, ar patikėsite jį užsienyje dirbantiems „Toyota“ specialistams?
– Pasitikiu savo profesionalia komanda. Vieninteliu atveju reikėtų automobilį gabenti į užsienį, jei pats rėmas būtų pažeistas, tada jį gali tvarkyti tik gamintojai.
– Šiemet varžėtės su naujos T1+ klasės automobiliu, kokie įspūdžiai?
– Jau po pirmų dienų Dakare tapo aišku, jo tai ralio ateitis. Tai išties geresnis automobilis, nei ankstesnės jo versijos.
Bet tai panašu į situaciją, kai nusiperki naują, didesnės įstrižainės televizorių. Kai pradedi naudoti naują, atrodo, senas televizorius jau nebėra geras ir grįžti prie jo nebesinori. Tad čia panašiai, ankstesnis automobilis nebuvo prastas, tačiau grįžti prie jo po T1+ klasės nebesinori.
– Visi žino jūsų frazę: „Baigėsi Dakaras, prasideda Dakaras“. Ar jums jau prasidėjo naujasis Dakaras?
– Nesame priėmę sprendimo 100 procentų su komanda, bet tikimybė labai didelė. Su komanda turime neatsakytų klausimų ir ambicijų su ta dykuma.
– Kalbamės sausio 13-ąją, kaip jūs prisimenate tą dieną, ką veikėte tomis akimirkomis?
– Man tada buvo beveik 14-a metų, gyvenau Karoliniškėse, vos per dvi gatves nuo televizijos bokšto. Tomis dienomis eidavau ir prie Seimo, ir prie bokšto. Tą konkretų sausio 12-osios vakarą norėjau traukti prie bokšto, tačiau mama labai jaudinosi ir nenorėjo, jog kažkur eičiau. Bet girdėjau šūvius, mačiau prožektorių šviesas.
Labai ypatingas laikas ir jausmas. Nenorėčiau to patirti dar kartą, bet iš kitos pusės, mes labai norėjome laisvės, nors nežinojome, kas tai ir kaip bus.
Dabar, kai prabėgo trys dešimtmečiai, galime džiaugtis, jog tai buvo mūsų geriausias sprendimas ir pačiu laiku.
Matome, kas vyksta aplink, ir Ukraina, ir Baltarusija, ir Kazachstanas... Turime būti labai laimingi už tai, kur esame dabar. Ir dėkingi laisvės kovotojams, mes jų niekada nepamiršime.
Tas mūsų pėsčiųjų žygis su broliais ir buvo skirtas atminti mūsų didvyrius.
Žuvo tuomet 13-a laisvės gynėjų, tai daug, tačiau kita vertus supranti, jog ta kaina galėjo būti dar didesnė: už savo laisvę tebekovojanti Ukraina neteko 13-os tūkstančių žmonių.
