Dakaro įvykių epicentre atsiduriantis Antanas Juknevičius: kaip atsirenka karštuosius taškus ir ką gali pasiūlyti techninė pagalba

Kuo daugiau vidinės Dakaro virtuvės norintis parodyti A. Juknevičius Dakaro karavaną lydį į kiekvieną greičio ruožą, tačiau tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti.

„Su komanda iš vakaro viską susiruošiam, keliamės labai anksti ir leidžiamės į kelią greičio ruožo link. Jį pasiekę, nesirenkam vietos, kur platu ir daug erdvės, nes ten automobiliai pro tave prapūs dideliu greičiu ir bus neįdomu. Nusimatom tokią problematiškesnę vietą, kur galima tikėtis ir vaizdų, ir reikalų – kelio susiaurėjimą, aštrų posūkį ar didesnę duobę. Iki to taško važiuojam kelias valandas per visokią peklą – akmenis, vandenį, išdžiūvusias upių vagas ir kanjonus. Dėl to neišvengiam ir aukų – teko atsisveikinti ir su veidrodėliu, ir tvarkyti sustreikavusį duslintuvą“, – aiškina Dakaro legenda.

Tokių vietų, apie kurias pasakoja A. Juknevičius, pasiekti įprastam Dakaro turistui nepavyksta, nes šis procesas reikalauja specifinių gebėjimų ir patikimos technikos. Reikia labai gerai išmanyti topografiją, gebėti puikiai orientuotis ir naviguoti nenuspėjamoje aplinkoje, pasirinkti tinkamas trajektorijas, turėti didelę patirtį vairuojant bekele įvairiomis aplinkybėmis ir pažymėti greita reakcija.

Visa tai leidžia Dakaro legendai atsidurti pačiame įvykių epicentre – vietose, kur be ekipažų nėra nieko kito. Tuo pačiu tapti ir pirmuoju šaltiniu, kuris ne tik viešai dalijasi unikaliais kadrais, bet realiu laiku informuoja apie karščiausius įvykius ir komentuoja susiklosčiusią situaciją.

Antanas Juknevičius

© Komandos archyvas

Pirmasis pasiekė Vaidotą Žalą

Antrajame greičio ruože Antanas Juknevičius pirmasis pasiekė sustojusį ir susprogusias padangas keitusį V. Žalos ekipažą.

„Pamatėm, kad Vaido automobilis nebejuda, nors prieš tai labai gerai prapūtė pro mus. Iš karto atsirinkom per kalnus keliuką ir tiesiausiu būdu atvažiavom į tą vietą, kuris jis buvo sustojęs. Vaidas paklojo abu ratus, bet pasikeitė juos atsarginiais. Trečia padanga stipriai leidžia, bet atsarginio rato nėra, tai teks ją prisipūsti ir važiuoti po minutę, kol vėl reikės stoti. Tai be techninės pagalbos niekaip. Labai norėjom jam padėt, bet tai yra neleistina. Tai tik pasišnekėjom, davėm patarimų ir Vaidas bando važiuoti toliau“, – tiesiogiai iš įvykio vietos komentaro Dakaro pankas.

Kokios pagalbos trasoje gali tikėtis lenktynininkai?

Itin sudėtingomis sąlygomis pasiekęs vietą, kurioje antrą kartą stojusiam V. Žalai pagalbą teikė komandos palaikymo sunkvežimis, A. Juknevičius papasakojo, kaip veikia techninė pagalba greičio ruože.

„Techninės pagalbos sunkvežimiai, kurie važiuoja trasa, skirstomi į kelias grupes. Yra greitosios pagalbos sunkvežimis, kurį įprastai vairuoja buvęs garsus sunkvežimių klasės lenktynininkas – jis varo labai greitai, bet veža mažai dalių ir labai gerus mechanikus. Toks sunkvežimis turi būti arti ekipažo, kad greitai privažiuotų padėti, jeigu nutiko koks nedidelis incidentas ar gedimas, bet jis stoja daugiausiai 5 – 10 minučių ir pučia toliau.

Yra ir kitas techninės pagalbos sunkvežimis – dirbtuvės ant ratų. Toks turi daug dalių ir gali padėti po rimto gedimo ar vertimosi, bet važiuoja lėčiau, tai jo ir laukti reikia ilgiau“, – teigė A. Juknevičius.