aA
Donatas Motiejūnas yra kone didžiausia mįslė Lietuvos rinktinėje net ir tiems, kurie jos gyvenimą kasdien seka iš arti. Nacionalinės komandos duris jis pravėrė kartu su Mindaugu Kuzminsku, bet įlįsti į atlapaširdžio vilniečio kailį kur kas paprasčiau nei perprasti, kas dedasi uždaresnio kauniečio galvoje.
Donatas Motiejūnas
Donatas Motiejūnas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Krepšinio mėgėjai stebėjosi, kai D. Motiejūnas po rungtynių vienas it kulka šovė į rūbinę, nepasilikęs su komandos draugais padėkoti sirgaliams, arba pakeistas atsisėdo pačiame atsarginių suolo gale – toliau nuo kitų žaidėjų.

Susipainiojęs Jono Kazlausko gynybos arba puolimo schemose, jis nevengia persimesti karštomis replikomis su kolegomis, o kartą ištaikė progą pribėgti prie suolelio ir su Dariumi Maskoliūnu bei Benu Matkevičiumi ilgokai emocingai aiškinosi, kas suklydo dėl neteisingai užimtos pozicijos aikštėje.

Pasidalinti savo mintimis su žiniasklaida 22 metų 213 cm ūgio puolėjas taip pat netryško noru: po dvikovos su makedonais rinktinės atstovui žiniasklaidai Linui Kunigėliui teko įsiręžus abiem rankomis laikyti krepšininką, kad jis bent trumpam stabteltų bendravimui su žurnalistais skirtoje zonoje.

Ką byloja toks žaidėjo elgesys? Ar taip į paviršių prasiveržia gelmėse jaučiamas vidinis spaudimas ir emocijos?

Po to, kai rungtynėse su Latvija būdamas visiškai laisvas iš po krepšio įmetė dvitaškį, Hjustono „Rockets“ klubo atstovas pagavo kamuolį ir jį pabučiavo, tarsi parodydamas, kokie brangūs jam taškai, pelnyti vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius.

D. Motiejūno kelias į nacionalinę vyrų komandą buvo vingiuotas: 2010 ir 2011 metais treneris Kęstutis Kemzūra nerado jam vietos galutinėje ekipos sudėtyje, o pernai jau pats aukštaūgis nepanoro prisidėti prie K. Kemzūros treniruočių.

Tačiau interviu DELFI D. Motiejūnas tvirtino nejaučiantis nei didesnio streso už kitus, nei užslėpto noro įrodyti savo vertę Lietuvai.

„Aš nieko iš savęs nereikalauju, tiesiog žaidžiu krepšinį. Apie tokius dalykus tikrai negalvoju – man nereikia jokio kito postūmio nei komandos pergalės ir noras tapti geresniu žaidėju“, – sakė kaunietis, per rungtynes pirmame etape vidutiniškai žaidęs po 10 min. ir pelnęs 4,4 taško bei atkovojęs 2 kamuolius.

Tiesa, jis pripažįsta, jog atsakomybė ir nerimas dėl rinktinės pasirodymo Europos čempionate neišvengiamai apėmęs visus.

„Laisvu laiku norisi mintis nukreipti nuo krepšinio, bet nereikia pamiršti, kaip mes pusantro mėnesio dirbome, kad čia atvažiuotume pasiruošę. Todėl turime būti susiėmę. Be to, visi komandoje ir taip nuolat kalba apie krepšinį, diskutuoja, todėl galvoti apie ką nors kita nėra taip paprasta“, – pasakojo D. Motiejūnas.

Žmogus, su kuriuo puolėjas turi daugiausiai progų aptarti komandos žaidimo niuansus, yra Jonas Mačiulis, kadangi jie dalinasi vienu viešbučio kambariu. Už aikštės ribų tyliu kambario draugu D. Motiejūnas džiaugiasi: ypač tuo, jog niekas jam netrukdo išsimiegoti.

„Svarbiausia, kad jis labai ramiai miega, neknarkia, nes aš pats miegu labai jautriai ir tikrai nemėgstu, kai kas nors knarkia. Tuo atžvilgiu labai gerai sugyvename“, – šypsojosi vienas iš dviejų Lietuvos rinktinės krepšininkų, rungtyniaujančių NBA lygoje.

Su DELFI D. Motiejūnas kalbėjosi tiek apie stresą, kurį patiria Europos čempionato dalyviai, tiek apie būdus nuo jo pabėgti, tiek apie naujus pomėgius, kuriuos žaidėjas atrado prieš metus persikėlęs anapus Atlanto.

– Varžybų rutina žaidėjus sekina ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Norisi išlįsti iš viešbučio, ką nors nuveikti? – paklausėme D. Motiejūno

– Nesu namisėda, sėdėti tarp keturių sienų man nėra malonumas. Aišku, kai labai tų namų pasiilgsti, galvoji kitaip. O ilgai gyventi užsidarius viešbutyje sunku, norėčiau kažkur išeiti, kažką pamatyti, nes Slovėnija – tikrai graži šalis.

– Gražiausi Slovėnijoje turbūt yra kalnai. Mėgstate po juos palaipioti?

– Hjustone kalnų nėra, todėl nelabai tenka juose pabūti. Bet kai žaidžiau Europoje – Trevizo „Benetton“ klube, kiekvienais metais važiuodavome į kalnus. Ten vykdavo mūsų fizinio pasirengimo stovyklos.

– Sakoma, kad kartą pabuvus kalnuose, kaip ir jūroje ar dykumoje, visada traukia sugrįžti.

– Žinokite, po fizinio pasirengimo stovyklos nelabai besinori į juos važiuoti. Tikrai ilgai negali jų pamiršti (juokiasi – DELFI). Bet krepšininkams toks atsiskyrimas nuo pasaulio reikalingas. Amerikoje mes tokių dalykų neturime, bet, kol gyvenau Europoje, pasirengimo stovyklos padėdavo susikoncentruoti į darbą, labiau suvienydavo komandą.

– Atsipalaiduoti labiausiai mėgstate klausydamas muzikos?

– Ne visada. Nėra taip, kad man vien tik muzika patiktų. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, mėgstu viską: nueinu ir į klubą, ir su draugais pasėdėti, ir į pirtį, ir į žvejybą. Viskas priklauso nuo to, kiek turiu laisvo laiko.

– Esant galimybei rinktis, verčiau eitumėte į gyvo garso koncertą ar futbolo stadioną?

– Kol buvau Amerikoje, rinkausi viską, kas tik papuolė. Buvau ir beisbolo, ir amerikietiško futbolo varžybose, taip pat ir koncertuose. Jei tik atvažiuoja geras atlikėjęs, stengiuosi dalyvauti. Mūsų komanda „Toyota Center“ arenoje turi savo ložę, galime nemokamai eiti į bet kurį koncertą. Tai labai faina.

– Amerikietiškas futbolas jums dar nenukonkuravo europietiško?

– Europietiškas futbolas man žiauriai patinka, stengiuosi nepraleisti rungtynių, tik laiko skirtumas tarp JAV ir Europos ne visada leidžia pažiūrėti. Hjustono futbolo komanda („Dynamo“ – DELFI) žaidžia „Major League Soccer“ lygoje, bet, kiek žinau, nėra labai stipri. Dabar ji atsinaujina, žaidimas turėtų gerėti ir gerėti.

O amerikietišku futbolu neseniai pradėjau domėtis. Tai tikrai įdomus sportas. Aišku, visų taisyklių iki galo dar nežinau, bet pasižiūrėti įdomu. Kai vyksta „Super Bowl“ (rungtynės dėl šalies čempionų titulo – DELFI), visiems amerikiečiams būna vos ne laisvadienis, visi eina, žiūri, serga. Tai tikrai įtraukia.

– Grįžtant prie muzikos, kiek turite ausinių?

– Pirmas ausines pats nusipirkau – atrodo, Italijoje. Tai buvo „Beats by Dr. Dre“ ausinės. Man jos tikrai patiko. Kai atvažiavau į Ameriką, ausinių visai komandai padovanojo Jamesas Hardenas Kalėdų proga, paskui tą patį padarė Jeremy Linas per šv. Valentino dieną. Prisikaupė. Turiu tų ausinių ir stengiuosi jas sunaudoti.

– Pats esate kam nors dovanojęs ausines?

– Ne. Kai tik sugalvoju kam nors padovanoti, pasirodo, kad jis jau būna neseniai nusipirkęs arba iš ko nors kito dovanų gavęs.

– O kokias lauktuves labiausiai norėtumėte parsivežti iš Slovėnijos?

– Cha, aukso medalį. Užtektų, daugiau nieko nebereikėtų. Manau, visiems taip pat atrodo, bet iki to aukso – labai ilgas kelias ir sunkus darbas. Tiek mums, tiek treneriams, visiems.

– Iš šono žiūrint atrodo, kad jums asmeniškai pasirodymas Slovėnijoje yra ypač svarbus, iš savęs kiekviename epizode reikalaujate tik maksimumo. Dėl to patiriate didelį stresą?

– Aš nieko iš savęs nereikalauju, tiesiog žaidžiu krepšinį. Paprasčiausiai Europos čempionate kiekvieno mačo reikšmė visai kitokia, taip pat ir atsakomybė. Visiems dėl to nėra lengva. Čia jau ne draugiškos varžybos, čia kiekvienas taškas gali lemti pergalę arba pralaimėjimą. Dėl to visi ir jaučia nerimą.

– Rungtynėse su makedonais atidarėte savo taškų sąskaitą rinktinėje. Nors po to sakėte, kad tai jums buvo eiliniai taškai, susidaro įspūdis, jog jų labai laukėte.

– Aš džiaugiausi ne už save, o už komandą, bandžiau ją užvesti. Neskaičiuoju, kada ir kiek pelnau taškų, galiu jų visai nepelnyti, jei tik komanda laimi. Stengiamės vadovautis tokiu principu ir padėti vieni kitiems.

– Rinktinė jums asmeniškai labai svarbi?

– Žinoma, kiekvienam ji svarbi. Labai malonu patekti tarp dvylikos geriausių. Tai – didelis įvertinimas, bet kartu ir didelė atsakomybė atstovauti Lietuvai.

– Į dvyliktuką patekote ne pirmu bandymu. Ar dėl tų kelių šiuo požiūriu nesėkmingų metų jautėte akstiną įrodyti visiems, jog be reikalo nebuvote įvertintas?

– Aš apie tokius dalykus tikrai negalvoju. Man tai nekelia jokių pašalinių jausmų. Atvažiavau į rinktinės stovyklą toksai pats, koks atvažiuoju kiekvieną kartą. Jei jau nepatenku į komandą, mano tikslas yra tapti geresniu žaidėju. Jokio kito postūmio man nereikia. Niekada mintyse „neužsiciklinu“, neperdegu, paprasčiausiai mėgstu dirbti iš visų jėgų. Ir Hjustone treneriai sakė, kad turiu save labiau patausoti. Tiesiog esu toks žmogus: visada viską darau šimtu procentų.

– Rinktinės kapitonas Robertas Javtokas yra sakęs, kad pasirengimo stovykloje į treniruotę visuomet ateidavote pirmas, o išeidavote paskutinis.

– Kapitonas sako, kapitonas mato. Kaip sakiau, aš ėjau ir dirbau sau, stengiausi pasiekti kuo geresnę formą, patobulinti save.

– Ką naujo sužinojote pirmą kartą tiek daug laiko praleidęs su rinktine?

– Dirbdamas su kitu treneriu neišvengiamai išmoksti naujų dalykų, naujų taktikos elementų. Taktika Europoje ir NBA lygoje yra visiškai kitokia, pavyzdžiui, ginantis pagalba ateina iš kitokių vietų. Vieni treneriai sako, kad gindamasis vienas prieš vieną turi leisti savo dengiamąjį „į galą“, kiti – į vidurį, treti liepia išvis niekur jo neleisti. Atitinkamai ir pagalba kiekvienu atveju turi būti kitokia.

Lygiai taip pat turėjau priprasti prie naujovių, kai atvažiavau į Ameriką. Už tai mane tiek ilgai ir laikė ant suolo, nes, kaip jie sakė, turėjau mokintis, žiūrėti, kaip viskas vyksta. Esu jaunas, karšto kraujo, todėl man tas buvo nepriimtina – norėjau žaisti. Bet po kiek laiko, kai viskas nusėdo, turiu sutikti, kad NBA yra daug dalykų, kurie nedaromi Europoje.

O patekti į rinktinę ir pajusti jos atmosferą yra labai faina. Kai ateini, ir visa salė skanduoja „Lietuva, Lietuva!“, apima puikus jausmas. Šaunu, kad žmonės atvažiuoja, kad mumis tiki ir palaiko. Vadinasi, tai turėtų būti labai svarbu visai Lietuvai, ir aš noriu tuo pasidžiaugti.

– Ar minučių, kurias gaunate iš J. Kazlausko, jums užtenka įsijausti ir įsilieti į rinktinės žaidimą?

– Minutės priklauso nuo trenerio – kiek jis man jų duoda, tiek aš darau savo darbą. Per tas minutes stengiuosi save visiškai išeikvoti ir įvykdyti visus trenerio norus bei nurodymus.

– Esate su J. Kazlausku bendravę asmeniškai – akis į akį?

– Nenoriu į viešumą kelti tokių dalykų. Tai, kas vyksta komandoje, joje turi ir likti. Apie tai, kas dedasi už uždarų durų, nenoriu kalbėti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Naujausi reitingai rodo, kad medaus mėnuo baigiasi – žengiame į naują periodą   (345)

Medaus mėnuo didžiausiai valdančiajai partijai, Tėvynės sąjungai -Lietuvos krikščionims...

Dalinama parama darbuotojų testavimo nepaspartino: verslas randa pigesnių būdų (12)

Nuo kovo 29 d. „Invega“ priima verslo paraiškas dėl kompensacijų už darbuotojų testavimą....

The Economist | D+

„AstraZeneca“ kraujo krešulių istorija: ėmus atidžiau tirti šiuos atvejus, paaiškėjo kai kas neįprasto (4)

Anglijos vyriausiasis patarėjas sveikatos klausimais Chrisas Witty puikiai prisimena įtemptą 2020...

Klaikus gaisras Anykščių rajone: žuvo keturi žmonės, trys iš jų nepilnamečiai (18)

Trečiadienio naktį, 01.49 val., Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos tarnybų telefono...

Vokiečių virusologė dalijasi pesimistine prognoze: nuolatinis karantinas – iki metų pabaigos (41)

Kaip Vokietija galėtų sukontroliuoti augantį naujų koronaviruso atvejų skaičių? Vis...

Muzikos prodiuseris Tyla: kultūros sektorius turi veikimo planą, bet niekas mūsų nesiklauso (106)

Prekybos centrams taip ir neatvėrus durų, toliau nuo karantininių draudimų kenčia ir kultūros...

Pusryčiai – svarbiausia dienos pradžia: kaip prisijaukinti sveiką įprotį itin greiti receptai visai savaitei (4)

Pusryčiai kiekvienam, ypač augančiam organizmui, yra svarbi dienos pradžia. Tačiau dėl greito...

Turtingoje Europos šiaurėje NT rinka muša rekordus: kainos vis kyla (30)

Šiaurės Europos nekilnojamojo turto rinka yra karštesnė nei bet kada, nes vis daugiau užsienio...

Dvigubu dubliu pasižymėjęs Sabonis su kompanija nesustabdė įkaitusio George'o ir „Clippers“ (7)

Paulo George'o vedamos Los Andželo „Clippers“ (38-18) ekipos nesustabdė ir Indianos...

Sindromas, po kurio atsistatyti gali prireikti net ir penkerių metų: Lietuvos darbuotojų būklė – ties pavojinga riba trys požymiai, kad metas susirūpinti savo savijauta (12)

Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Žmogaus studijų centro atlikti Lietuvos...