Tarp pastarųjų buvo ir lemiamu metu įvykių epicentre sukęsis Darjušas Lavrinovičius.
„Blogai žaidėme. Krepšininkai lėtai juda, kamuolys nevaikšto, žaidžiame stačiai. Reikia viską daryti greičiau, labiau stengtis. Tik per paskutines 3-4 minutes sugebėjome atsistoti ir pasiekti palankų rezultatą“, – surauktu veidu rungtynes komentavo vidurio puolėjas.
Paskutinis Lietuvos rinktinės mačas Europos čempionato B grupėje baigėsi pralaimėjimu 72:78. Tačiau žemės drebėjimo Jono Kazlausko auklėtiniai išvengė – 31 tašką surinkusio Mirzos Teletovičiaus vedamiems bosniams nepavyko laimėti 10 taškų persvara ir taip ištrenkti lietuvius iš tolesnės kovos.
– M. Teletovičius pataikė fantastiškus metimus, bet pačios Lietuvos rinktinės puolimas ketvirtame kėlinyje subyrėjo. Kas nutiko? – paklausėme D. Lavrinovičiaus.
– Taip, M. Teletovičius įmetė daug sunkių metimų, o mes puolime strigome. Reikia žaisti lengviau, veržtis, perduoti kamuolį.
– Kada pradėjote skaičiuoti taškų skirtumą?
– Mes jo neskaičiavome, mes norėjome laimėti. Gal atrodo kitaip, bet mes tikrai norėjome laimėti ir žaidėme iki galo dėl pergalės. Nieko mes neskaičiavome.
– Ar dėl to neprasižengėte prieš M. Teletovičių paskutinės bosnių atakos metu?
– Jei jis tokius metimus pradės pataikyti, tada išvis apsiginti būtų nebeįmanoma. Kelis panašius pataikė, bet ką padarysi, jis geras žaidėjas.
– Per paskutinę minutės pertraukėlę J. Kazlauskas labiau pyko ant jūsų ar bandė nuraminti?
– Ir pyko, ir ramino. Aišku, jis pyksta, bet ir mes patys ant savęs pykstame. Tikrai pykstame. Suprantame, kad iš po krepšio reikia pataikyti, kad reikia pastatyti gerą užtvarą, apsiginti nuo žaidimo du prieš du, uždengti M. Teletovičių. Bet ne visada noras atitinka realybę.
– Į Liublianą išvažiuosite su dideliu nerimu?
– Ne, kodėl. Gal tik labiau susikaupsime – turime suprasti, kad nesame tokia talentinga komanda, kuri galėtų viską laimėti be darbo. Aikštėje turime dirbti, arti, kad kažką pasiektume.
