Į oro uostą visi susirinkome gerokai prieš skrydį, susiskaičiavom, pasitikrinom ar nieko netrūksta. Visų aistruolių vardu norėčiau padėkoti Vilniaus oro uosto vadovams ir darbuotojams – pamatę, kad susirinko tokia nemenka kompanija žmonių, jie atidarė papildomus registracijos vartus. Taigi, visi gan greitai ir patogiai prisiregistravome skrydžiui.
Tiesa, su bagažu vos išvengėme problemų. Kadangi paskutinį kartą sirgti už rinktinę į užsienį skridome prieš porą metų nežinojome, kad galimybės vežtis bagažą dabar daug labiau apribotos.
Svorio limito neviršijome, tačiau dabar galioja griežta taisyklė, kad kiekvienas asmuo gali gabentis tik vieną bagažo vienetą. Už papildomą bagažo vienetą būtų reikėję sumokėti 560 Lt. Mes turėjome 15 vienetų bendro bagažo: būgnai, vėliavos ir visa kita. Visa laimė, kad tarp mūsų buvo žmonių, kurie keliavo po du ar po kelis ir turėjo lagaminų mažiau nei maksimaliai galima vežtis. Jiems ir „užkabinome“ mūsų bendrą bagažą.
Iki Frankfurto keliavome smagiai, ten persėdom į lėktuvą, skrendantį į Karakasą. Skrydis trunka beveik vienuolika valandų. Keliavome linksmai. Kadangi aplinkui žmonės daugiau šypsojosi nei raukėsi, tikiuosi, jiems per daug netrukdėme.
Karakase nustebino kai kurie dalykai, kurie pas mus nebūtų laikomi įprastais. Bagažo laukėme gal dvi valandas. Kas kažkiek laiko ant eskalatoriaus vis pasirodydavo tai vienas tai kitas mūsų lagaminas ar ryšulys, bet kažkodėl ne visi iš karto.
Tikrinti mūsų per daug niekas netikrino. Niekas nesikabinėjo, nei policija, nei kariuomenė, kurios aplink apstu, nei patys gyventojai į mus kaip nors ypatingai nereagavo. Buvo keletas smalsesnių žvilgsnių, bet taip jei žiūri į visus europiečius.
Tiesa, kad miestas pilnas kareivių ir policijos. Tačiau jie neįkyri savo buvimu. Vis dėlto atrodo neįprastai.
Buitiniai (ne)patogumai
Apsistojome senos statybos viešbutyje, labai primenančiame senuosius sovietinius „Inturisto“ viešbučius. Monolitinis, gal dvidešimties aukštų. Viešbučio kambariai atrodo taip, kaip prieš penkiolika metų atrodė koks nors sporto viešbutis ar svečių namai.
Parašyta, kad veikia internetas, bet jo prisijungti praktiškai neįmanoma. „Omnitel“ ryšys čia visai neveikia – tad apie pusė aistruolių sėdime be ryšio. Atskridome šeštadienį, o iki pirmadienio vakaro praktiškai buvome be interneto. Tada pagalvoji, kaip vis dėlto komfortiškai mes gyvename Lietuvoje.
Kolegos rado ryšio korteles, skirtas duomenims perduoti parduotuvėje, kur niekas nė žodžio nesupranta angliškai. Kiti pasinaudojome jų atradimu – kartu su jais keliavome į parduotuvę pirkti ryšio kortelių.
Jau krepšinio arenoje pavyko prisijungti prie žiniasklaidos atstovams skirto bevielio interneto. Lietuviškas sumanumas pralaužia visas užtvaras.
Susipažįstame su miestu ir vietos gamta
Turėdami laisvą dieną, nusprendėme pasižvalgyti po miestą. Funikulieriumi pasikėlėme į didžiausią Karakaso kalną El Avila, kuris kyla į daugiau kaip dviejų kilometrų aukštį... Puiki įspūdinga gamta (žr. nuotraukas), tačiau civilizacijos dar labai trūksta: niekas nekalba angliškai, jaučiams kažkoks sovietinis palikimas. Nėra daugelio vakarietiškų dalykų, prie kurių mes jau esam pripratę. Kelio ženklų nėra visiškai. Vieninteliai kelio ženklai – lentelės su gatvių pavadinimais – daugiausia miesto centre.
Automobilių parkas gerokai pasenęs. Tačiau populiariausi seni amerikietiški automobiliai. Keista, nes JAV jie atvirai nemėgsta. Gatvėmis zuja visokie maži motociklai ir motoroleriai. Pirmas įspūdis, kad Karakasas labai šiukšlinas, purvinas miestas. Gerokai smirdintis. Atrodo, higienos normos ten labai menkos... Ne aukščiausio lygio restoranėliai atrodo prišnerkšti. Šiukšles čia visi meta ant žemės, tačiau čia taip priimta.
Pirmadienis mums taip pat buvo laisvadienis, todėl važiavome apie 500 km nuo Karakaso – prie jūros. Kai kas gal ir nesuprato, ko trenktis tokį kelią tik tam, kad kelias valandas pasėdėtum prie jūros. Tačiau vaizdai ten įspūdingi.
Karakase dabar liūčių sezonas. Kiekvieną dieną sulaukiame kartais smarkesnio, kartais silpnesnio lietaus. Karštis per daug nevargina. Jei esi pavėsyje, gali jaustis visai komfortiškai. Oro temperatūra apie 25 laipsnius. Saulėkaitoje - daug karščiau.
Pajūryje smagiai leidom laiką, atsipalaidavome ir pasisėmėme įkvėpimo palaikyti komandą. Grįžome vėlai vakare gerai nusiteikę, pasiruošę artėjančioms kovoms! Tikime vyrų pergale tokios svarbios dienos Lietuvai proga.
Beje, 21 val. Lietuvos laiku Karakase prie viešbučio buvo sugiedotas Lietuvos himnas.
