“Vieną šaltą vakarą mes su žmona ir trimis mūsų vaikais važiavome pas gimines praleisti kelių dienų atostogų. Jau buvome kone vietoje, buvau pavargęs ir suirzęs. Girdėjau, kaip už manęs zyzia jauniausias sūnus: „Tėti, noriu sysioti...“
Augant vaikams išmokau, kad niekada nereikia ignoruoti vaiko prašymo šlapintis. Taigi, kad ir kaip nenorėjau sustoti, stabtelėjau šalikelėje ir išleidau jaunėlį, prisakęs apsisukti kuo greičiau. Sūnus pasileido tekinas, bet užtruko kone amžinybę. Kai jis galiausiai įsiropštė į automobilį, kandžiai jo paklausiau: „Ką gi veikei taip ilgai?“
„O, tėti“, - linksmai sukrykštė jis, - „Sysiodamas rašiau tavo vardą ant sniego!“
Vienintelė epitafija, kurios norėčiau
Akimirksniu mano nuotaika pasikeitė. Ėmiau juoktis, kaip ir visi likusieji automobilyje. Įsivaizdavau gelsvas raides sniege. Pamaniau, kad tai vienintelė epitafija, kurios norėčiau.
Ši istorija – tai raktas į paslaptį, kurią noriu jums pasakyti. Jos nerasite jokioje knygoje apie pediatriją ar psichologiją. Leiskite man išduoti dar vieną paslaptį, šįkart – jau kitoje istorijoje.
Kartą vienas vyras, pavadinkime jį Tomu, atėjo konsultuotis dėl savo vienuolikmečio sūnaus. Vyras skundėsi, kad vaikas į mokslus nežiūri rimtai ir yra neatsakingas. „Man nesvarbu, kokius pažymius jis gauna“, - sakė Tomas. – „Tik noriu, kad jis labiau stengtųsi. Dabar jam tai atrodo vieni juokai. Mes baramės kasdien.“
Kurį laiką pasikalbėjau su Tomu apie jo sūnų, apie jo gyvenimą ir vaikystę. Norėjau pasakyti Tomui tą paslaptį, bet patirtis man sakė, kad ją reikia atskleisti labai iš lėto. Atskleista iš karto, ji nebūna suprantama.
Tomo atradimas
Tuomet Tomas prabilo: „Nežinau, ar tai svarbu, bet....“ Kadangi tokiais žodžiais pradedama sakyti svarbiausia mintis, iškart pastačiau ausis. „Kartą sūnus ir aš ėjome imtynių lovoje, jis prispaudė mane prie čiužinio, atgavo kvapą ir pasakė: „Tėti, kodėl mes taip seniai nebežaidėme?“
Tomas pats kone atvėrė paslaptį. Taip visada būna geriausia. Tuomet tai tampa jo atradimu, ne mano patarimu.
Veikiausiai jau atspėjote. Paslaptis, kaip užauginti laimingus, linksmus, sveikus vaikus – tiesiog gėrėkitės jais. Atrodo taip paprasta, tiesa? Tačiau to nesugeba daugybė tėvų ir mokytojų. Vaiko auginimą jie paverčia muštru.
Jei gėrėsitės savo vaikais, diegsite jiems pasitikėjimą savimi, ir tuomet jie atskleis geriausius savo sugebėjimus.
Mėgaukitės tomis akimirkomis!
Mėgaukitės tais juokingais ženklais ant sniego. Mėgaukitės imtynėmis lovoje. Leiskite vaikams išvaduoti jus iš jūsų suaugėliškumo ir padovanoti tai, ką sugeba tik vaikai: gyvenimo džiaugsmą.
Tai nereiškia, kad neturite nustatyti ribų ar taisyklių. Viso to reikia. Tačiau jei džiaugiatės savo vaikais, jei kasdien jaučiate buvimo su jais malonumą, tuomet jie augs laimingi. Suteiksite jiems gyvenimo džiaugsmą, kuris vėliau tiek jums, tiek jiems atneš laimės pojūtį."
