Galima pasakyti: tegul šou lieka šou, o apie grožį tegul filosofai rašo traktatus. Taip, ji filosofus skaitytų visi, tuomet mes turėtumėme atskiras pramogas ir atskiras vertybes. Tačiau dauguma žmonių ne traktatus skaito, o žiūri televizorių, varto žurnalus ... Taip ir formuojasi papročiai, kuriuose daugiau reiškia ne tai, ką perskaičiau, o tai, ką pamačiau. O eksperto akis lyg papildo mano akį.
Čia yra kelios išeitys. Pirma - vyrai vertintojai turi būti ne hetero - o homoseksualūs. Homoseksualai vyrai vertina moters grožį bešališkai... Tačiau kadangi mes ne senovės graikai, mūsų kultūroje homoseksualizmas daug kam vis dar yra iškrypimo požymis. Ir tuomet išeina, kad spręsti apie grožį visuomenė patiki grupei, kurią laiko nenormalia. Kaip tuomet grožio sąvoka bus neiškreipta, jei ja vadovausis žmonės, kuriuos mes laikome iškrypusiais? Na jau ne, kol negrįžo Antikos tradicijos, tegu tie vyrai būna heteroseksualai.
Vyras galėtų ir neslėpti, kad jis renkasi šališkai. Taip, viena iš dalyvių sužavėjo jį savo grožiu, galbūt ir seksualumu. Tačiau- cha- cha !- čia ir yra toks renginys. Tai toks linksmas vyriškas pasimėgavimas ir ko čia žiūrėti į jį rimtai? Na, reikia vyrams paganyti akį į kokias nors striptizo šokėjas ar bent “lalaila merginas”.
Tačiau tuomet išsitrina skirtumai tarp striptizo klubo ir grožio konkurso. Norite objektyvumo?
Trečia išeitis - mišri žiuri. Tačiau mišriuose kolektyvuose iškyla bet kokio demokratinio sprendimo trūkumas - vieno dalyvio subjektyvi neigiama nuomonė gali smarkiai pamažinti bendrą rezultatą. Kuo didesnis kiekis žmonių sprendžia klausimą, tuo sunkiau gauti vieną aiškų supratimą apie tą klausimą. Įsivaizduokime, kas būtų, jei moksleiviams mokyklose pateiktų ne Niutono ir Einšteino fiziką, o trijų tūkstančių įvairių individualių mąstytojų ir tyrinėtojų tris tūkstančius fizikos teorijų?
Tegul sprendžia moterys. Įsivaizduokime, kad moters patrauklumą vertina moterų komisija (žiuri). Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad laimėtoja bus išrinkta objektyviai. Net tuo atveju, kad visos moterys bus heteroseksualios. Tarp moterų egzistuoja atvira ar paslėpta konkurencija. Kas gali būti laisvas nuo savo gilių jausmų, vertinant kitą žmogų? Ir ar visuomet žiuri narės - moterys, kurios šiaip neblogai susitvarkytų, vertindamos paveikslus, matematikos uždavinius ir šokio konkursus, sugeba bešališkai įvertinti tokį reiškinį, kaip kitos moters patrauklumas? Ar negali taip atsitikti: “laimėjo ta, kuri man – vertintojai - sukėlė mažiau pavydo, o pralaimėjo ta, apie kurią aš – moteris - pamaniau: kokia pamaiva!”
Matote, paaiškėja, kad nešališkų vertintojų iš viso nebūna. Tai gal palikime patrauklumo klausimą ne ekspertams, o tiesiog paprastiems žmonėms, publikai - t.y. ne menininkams ?
Bet čia jau prasideda visiška painiava. Kadangi ekspertai turi šiokį tokį universitetinį supratimą apie grožį, o menininkai ir patys jį kuria, tai publika dažniausiai nelabai skiria estetinius ir neestetinius jausmus. Paprastam vertintojui daug kas susiplaka į vieną: ”ta man simpatiška, o ana- ne”. Dėl to žiūrovų balsai dažniausiai vadinasi ne “prizas už grožį” o būtent “žiūrovų simpatijų prizas”. Nes “simpatija”- tai yra tai, kas gaunasi sujungus abiejų lyčių ir visų amžių estetinius, seksualinius ir asmeninius jausmus. Asmeniniai jausmai reiškia tik tiek, kad man kažkodėl patinka ta, o nepatinka ana - o tas “kažkodėl”- mano pasąmonės reikalas (gal ji pasąmoningai primena man nekenčiamą darželio auklėtoją vaikystėje?)
Prieiname prie to, kad moteriai geriausia iš viso nesivadovauti kitų nuomone apie save. Juk dauguma moterų kelis kartus per dieną vertina save pačios, žiūrėdamos į veidrodį. Na ir kas, kad atspindys veidrodyje kinta - priklausomai nuo moters nuotaikos, savęs vertinimo ir išsimiegojimo laipsnio. O kur dar amžius, ligos, mėnesinių ciklo diena... Tam ir yra teorija, pagal kurią kiekvieną moters ciklo dieną valdo vis kitokia deivė - tai iš kur čia gali būti vienas pastovus patrauklumas? Tiesiog jis kasdien vis kitoks, ir tegul kiekvieną dieną moteris patiki, kad ją sukuria vis kitokia Dievybė.
Kartais kyla ginčas, kas yra moters patrauklumas. Na ir tegul jis kyla - tik padarykime prielaidą, kad grožis - apskritai ne žmonių, o dievų atradimas. Štai tegul moteris ir atsiduoda šiuo klausimu kasdien vis kitokiai deivei - ir primena apie tai kitiems - vyrams ir moterims. Kurie kartais užsimiršta ir bando prisiimti dangiškas funkcijas...
