Beveik visas dvi valandas scenos kaitaliojamos gana mechaniškai: keletas minučių skirtų pažinčiai su herojais, klausantis jų pokalbių mašinoje, šiai riedant karščiu dvelkiančio miesto gatvėmis, po to - keletas minučių veiksmo: kažkas “atiduoda” neleistinas svaigiąsias priemones, kažkas dėl kažkokių - pakankamai aiškių priežasčių - apsipila krauju ir prigula pailsėti ant grindinio. O paskui vėl viskas kartojama iš pradžių. Tiesa, antrojoje filmo dalyje veiksmas kiek intensyvėja, bet iš esmės ritmas išlieka toks pat.
Pabaiga taip pat daugiau mažiau nujaučiama. Belieka tik spėlioti, kas išdrįs susitepti rankas. Kaip dažniausiai būna amerikiečių filmuose, ir šįkart pasirenkamas politiškai korektiškas sprendimas – savieji rankų nesitepa, šiukšles renka imigrantai.
Pagrindiniai filmo herojai “sukonstruoti” remiantis keletu pakankamai įprastų opozicijų – angelas/demonas, naujokas/patyręs, teisuolis/niekšas. Kažkaip nepavyksta nepastebėti ir dar vienos opozicijos – baltasis/juodaodis.
Visas teigiama savybes reprezentuoja jaunas ir naivus Ethano Hawkes herojus Jake’as – trapaus sudėjimo policininkas idealistas, trokštantis priklausyti elitiniam kovos su narkotikais būriui, ir a priori pasiruošęs vykdyti visus savo mokytojo nurodymus.
Pirmasis iš reikalavimų – stebėti gatvę, jausti tai, kas ten vyksta - imamas vykdyti nedelsiant. Tiesa, žiūrovui stebėti tai, kas ten vyksta ne itin įdomu; kiek įdomiau sekti, kiek toli į džiungles, paklusdamas blogajam policininkui, eina Jake’as, kiek ilgai jis sutinka būti mažu baltu avinėliu.
Kitą opozicijos pusę įkūnija Denzelis Washingtonas, turintis puikius aktorinius sugebėjimus, kurių dėka jo herojus Alonzo ir tampa įtikinantis – arogantiškas, egoistiškas, visiškai amoralus policininkas, nei pagal auksinių grandinių, nei pagal niekšybių kiekį niekuo nesiskiriantis nuo pavojingųjų rajonų populiacijos. Tik puikus aktorius ir “ištempia” šį herojų. Būtent toks “žygdarbis” ir lėmė Oskarą Washingtonui, iki tol vaidinusiam herojus-geriečius.
Nors nuo pat pradžios filme demonstruojami intensyvaus spartietiško auklėjimo pavyzdžiai, pasakojimas nuolat stringa: daugeliu atvejų žaidžiama nuvalkiotomis frazėmis, teigiančiomis jog “gatvė yra džiunglės” arba “reikia būti vilku, kad kovotum su vilkais”. Apie bendrą istorijos įtikinamumą nebegali būti nė kalbos – herojai redukuojami į jų veiksmus, o gėrio/blogio dialogai ima kelti šypseną arba žiovulį. Tad antroji filmo dalis tampa išbandymų valanda žiūrovams.
Finale pasakojimas tiesiog visiškai užgęsta – panašu, kad pats režisierius nebeapsisprendė, kaip pabaigti gėrio/blogio dvikovą. Dar viena cinizmo ir perversijų doze? O gal tegul kažkas kažką nušauna? Taip ir neapsisprendė. Ir nors jau nuo pat pradžių buvo aišku, kuri opozicijos pusė nugalės – juk kai pešasi du vilkai, visada turi laimėti avelė – jis pasirinko, tikriausia, silpniausią, iš visų galimų, istorijos pabaigą. Nors... pabaiga atitinka visumą.
