Pernelyg absurdiška, kad būtų tiesa
Maksimui pavyko išgyventi ir ištrūkti iš pragaro. Su juo kalbamės jau Lietuvoje. Šis pokalbis – apie jauną vyrą, gyvenusį karo zonoje. Apie išgyvenimus, jam ir šeimai padėjusias išlikti taktikas ir sudėtingą kelionę į saugią vietą.
Nepaisant netylančių kalbų apie karo pavojų, tik nedaugelis žmonių Ukrainoje išties manė, kad jis netrukus prasidės. Konfliktų sprendimas ginklais XXI amžiuje atrodė pernelyg absurdiškas ir kvailas. Visgi vasario 24-ąją karas prasidėjo. Ta diena Mariupolyje buvo rami. Šiame mieste jokie karo veiksmai nevyko, nes Rusija iš Baltarusijos pusės daugiausia puolė Kyjivą ir Charkivą, „Jei niekas nebūtų pasakęs, kad prasidėjo karas, būčiau nežinojęs“, – prisimena Maksimas.
Šalyje nedelsiant buvo įvesta karo padėtis, visos transporto jungtys, vidiniai ir tarptautiniai keliai uždaryti. Judėjimas šalyje tiesiog sustojo. Kiek vėliau šie apribojimai buvo atšaukti, bet pirmosiomis karo dienomis žmonės turėjo likti ten, kur buvo atsidūrę jam prasidėjus.
Situacija Mariupolyje greitai ėmė keistis. Gyvenimas mieste vis labiau priminė apokaliptinę filmo sceną. Kovos šalia Mariupolio įsiliepsnojo vasario 25 dieną. Iš pradžių laukuose už miesto kovojo tik kariuomenių daliniai. Vėliau ėmė vis labiau artėti artilerijos ugnis ir sprogimai. Vasario 28-ąją nutrūko elektros tiekimas. Po poros valandų jau nebuvo vandens, o kitą rytą žmonės nebeturėjo ir degalų. Nebeveikė mobilusis ryšys. Užsidarė parduotuvės. Maistas greitai sugedo, nes nebuvo tinkamų laikymo sąlygų. Nustojus veikti kariuomenės įrangai, mieste įstrigę gyventojai net nebūdavo įspėjami oro antskrydžių sirenų. Pirmieji pastatai sugriuvo dėl artilerijos ugnies ir sparnuotųjų raketų. Netrukus pasklido žinios apie pirmąsias karo aukas.
Maksimo šeima nusprendė, kad netikslinga slėptis pastato rūsyje, nes ten nėra vandens, maisto ir gryno oro. Be to, grėsė pavojus įstrigti po devynių aukštų pastato griuvėsiais. Kokia tikimybė, kad raketa nepataikys į pastatą ir jis nesugrius? Taigi šeima nusprendė likti bute, arčiau išlikusių sienų, toliau nuo langų. Vieną dieną į pastatą pataikė sparnuotoji raketa... Bet apie tai – vėliau, o iki tos akimirkos Maksimas turėjo pasitikėti nuojauta ir intuityviai laviruoti tarp gyvybės ir mirties.
Ar buvo baisu? Išgirdęs šį klausimą, Maksimas akimirką susimąsto: „Taip nesakyčiau. Gali bijoti, jei kaip nors gali pasipriešinti – bėgti, kovoti. O mes nieko negalėjome padaryti – miestas buvo apsuptas priešo.“
Karas, sprogstančios raketos tapo mūsų kasdienybe. Nebeprisiminiau gyvenimo be jų.
Mariupolio blokada
Likę be mobiliojo ryšio ir elektros, Maksimas ir jo šeima ieškojo būdų susisiekti su kitais ir ištrūkti iš informacinio vakuumo. Kartą Mariupolio priemiestyje Maksimas pastebėjo vyruką su telefonu rankoje, bėgantį link daugiaaukščio pastato. Pasirodo, viršutiniuose pastatų aukštuose Prijazovsko kaime, kuris yra maždaug 10 kilometrų nuo Mariupolio ir tuo metu dar nebuvo okupuotas, vis dar buvo galima pagauti mobilųjį ryšį. Pirmą kartą nuo karto pradžios Maksimas galėjo paskambinti. „Pirmiausia paskambinau kolegai, tada greitai pasikalbėjau su artimaisiais ir kitais kolegomis – reikėjo taupyti baterijos įkrovą, – sako Maksimas. – Tiesiog pasakiau jiems, kad esu gyvas.“
Deja, kovo pabaigoje rusai kaimą taip pat užėmė ir Maksimas kartu su kitais gyventojais liko be ryšio su išorės pasauliu.
Maksimas sako, kad gyvenimas visiškame nepritekliuje privertė žmones ieškoti efektyvių būdų išgyventi. Nors karo pradžioje kiekviena šeima gyveno atskirai, visi greitai suprato, kad pavieniui išgyventi neįmanoma. Spręsti problemas kur kas lengviau kartu.
„Žmonės buvo priversti telktis – visi turi ką nors, ko reikia kitam. Galiausiai visi mūsų laiptinės, visų devynių aukštų, gyventojai pradėjo dirbti kartu. Liko tik keli atsiskyrėliai.“
Drauge gyventojai išsprendė elektros problemą – nusipirko paprastą, bet veikiantį dyzelinį generatorių, kad bent galėtų įkrauti telefonus. Degtinė, vynas ir cigaretės tapo valiuta. Vėliau jie pripildė generatorių dyzelino, gauto iškeitus į degtinę. Trijų dyzelino litrų pakako, kad visi gyventojai įkrautų telefonus iki 40 proc.
„Taip pat kartu gaminome maistą. Iš pradžių tai darėme lauke, šalia namo, o artilerijos apšaudymams ir bombardavimams padažnėjus įsirengėme virtuvę rūsyje: iš plytų pasistatėme krosnį, iš stogo dalių pasidarėme dūmtakius. Surinktu lietaus vandeniu plovėme rankas ir indus. Bet mums reikėjo geriamojo vandens šulinio, o artimiausias buvo už 3,5 kilometro,“ – pasakoja Maksimas.
Vienas daugiau nei 30 litrų vandens nepaneši, tad žmonės, naudodami viską, ką rado, pasigamino vežimėlį: iš šiukšliadėžės paėmė ratus, pasidarė medinį pagrindą ir metalines sienas. Dabar vienas žmogus galėjo vienu metu parvežti 120–150 litrų vandens.
Kelias link šulinio buvo nuolat apšaudamas, todėl visada grėsė pavojus negrįžti iš kelionės. „Bet ką daryti? Vandens būtinai reikėjo, – sako „Yukon Advanced Optics Worldwide“ dirbantis Maksimas. – Išeidavome kuo įmanoma anksčiau, 4 ar 5 val. ryto, dar likus porai valandų iki komendanto valandos pabaigos. Pagal taisykles mieste nebuvo galima judėti nuo 6 val. vakaro iki 6 val. ryto, bet pastebėjome, kad tada artilerija nurimsta. Šaudymas vėl prasidėdavo po komendanto valandos.“
Keliaujantys vandens žmonės vis keisdavosi. Visada tekdavo kliautis sėkme – nežinodavai, ar pavyks grįžti. Viena iš šių kelionių vos netapo paskutine ir Maksimui. Maždaug 500 metrų nuo jo sprogo sviedinys. Sprogimo banga jį nubloškė. O arčiau sviedinio buvę žmonės žuvo.
Gyvas per stebuklą
„Karas, sprogstančios raketos tapo mūsų kasdienybe. Nebeprisiminiau gyvenimo be jų,“ – atsidūsta Maksimas.
Liko tik vienas tikslas – išgyventi, t. y. kažkaip patenkinti pagrindinius poreikius: gauti vandens, pasikapoti malkų ugniai, rasti maisto, kitų būtiniausių daiktų. Viskuo reikėjo dalytis su kitais. Visuomet tvyrojo grėsmė, kad pakirs kulka ar atskris sparnuotoji raketa.
Maksimo šeimos istorija yra stebuklinga. Kai užšalo vanduo (dėl išjungto šildymo buvo labai šalta), jie nutarė aplankyti artimuosius, gyvenančius privačiame name. Čia jie galėjo pasišildyti ir išsitirpdyti ledo. Kai Maksimas su šeima grįžo, išvydo, kad raketa įskridusi tiesiai į koridorių ir pervėrusi visą pastatą. Išgyveno tik tie, kurie slėpėsi rūsyje ar paliko pastatą, kaip Maksimas. Bet mes praleisime siaubingus vaizdus, kuriuos išvydo jaunasis programuotojas ir jo šeima.
Maksimo šeimos namas sudegė, o mašina buvo suvarpyta kulkų. „Stebuklas, kad esame gyvi, – sako Maksimas. – Mums pasisekė, kad tą dieną nusprendėme išeiti. Jei nebūtų užšalęs vanduo, būtume likę namie ir dabar manęs gyvo nebūtų.“
Pabėgimas iš pragaro
Maksimui ištrūkti iš Mariupolio pavyko po poros bandymų. Kovo 6 dieną, kai buvo atidaryti keliai iš miesto, šeimos automobiliu dar buvo įmanoma važiuoti. Bet buvo tokia galybė pabėgėlių, kad atrodė neįmanoma sulaukti savo eilės. Žmonės laukė tris, keturias dienas. Maksimo šeima nusprendė luktelėti, kol sąmyšis kiek nurims. Deja, miestą apsupo rusų kareiviai ir keliai vėl buvo užkirsti.
Kai kurie gyventojai bandė bėgti šalutiniais keliais, nepaisydami grėsmės užvažiuoti ant minos. Kai kuriems pasisekė. Tada toks kelias tapdavo žaliuoju koridoriumi – žmonės pranešdavo vieni kitiems apie saugius, neužminuotus kelius. Maksimo šeima taip pat ketino keliauti vienu iš jų, bet automobilis buvo pernelyg prastos būklės. Net po bandymo sutvarkyti improvizuotais įrankiais tebuvo įmanoma pasiekti 40 kilometrų per valandą greitį. Dureles reikėjo laikyti ranka, langai vos laikėsi.
Pasak Maksimo, žmonės iš pradžių bandė trauktis į kitus Ukrainos miestus, bet užėmus Mariupolį ir jo apylinkes tapo lengviau pabėgti į Rusiją. Kai buvo atidarytas humanitarinis koridorius ir atsirado bent menkiausia galimybė ištrūkti, Maksimas nusprendė veikti.
„Pirmiausia svarstėme keliauti kartu, – prisimena vyras. – Bet galiausiai supratome, kad be automobilio tai lengviau daryti pavieniui. Didesnė galimybė įsėsti keliaujant autostopu, be to, vienam žmogui lengviau rasti vietą autobuse.“ Maksimo kelionė iš Mariupolio prasidėjo balandžio 15 d. 8 val. ryto.
Vyrui teko pereiti ne vieną kordoną, kol pasiekė Donecką – rusų okupuotą sritį. Tada jo kelias vedė į Maskvą, kur gyvena keli giminaičiai, o galutinis tikslas buvo Vilnius, Lietuva. Nors tuomet Maksimas net neįsivaizdavo, kaip iki čia nusigaus.
„Daugiausia ėjau pėsčiomis, kartais mane paveždavo. Kadangi nebuvo mobiliojo ryšio ir neveikė telefono navigacija, turėjau sekti kelio ženklais,“ – sako Maksimas. Jis pamena baisiausias dalis – kordonus, kurie toli gražu nebuvo panašūs į civilizuotą muitinę. Procedūros labiau priminė despotišką plėšimą. „Viską išimdavo iš kuprinės. Ištuštindavo kišenes, pasisavindavo pinigus ir kitus vertingus daiktus, laikrodžius. Taip pat tikrindavo mūsų telefonus – socialinius tinklus, nuotraukas, pokalbius. Jei kildavo bent menkiausias įtarimas, pasekmės galėjo būti pačios blogiausios. Kareiviai vertė žmones daryti pritūpimus, giedoti Rusijos himną...“
Maksimas bandė išvengti kordonų – juos apeiti bent šimtu metrų. Bet ne visada pasisekdavo. Viename kordone iš jo atėmė dalį pinigų. Rusų kareiviai vadino jį „ukrainiečiu fašistu“, valandą tardė ir bandė sukompromituoti. „Supratau, kad teisingų atsakymų į klausimus paprasčiausiai nėra, – prisimena Maksimas. – Suvokiau, kad geriausia sakyti ką nors panašaus į tiesą, neatskleidžiant per daug detalių, pvz.: „Keliauju aplankyti giminaičių.“ Kalbėdavau tik tada, kai manęs ko nors paklausdavo.“
Maždaug 22 val. Maksimas pagaliau pasiekė Rusijos sieną Novoazovske. Laimė, čia pareigūnai su pabėgėliais elgėsi žmoniškai. Tiesą sakant, sąlygos, kuriomis teko laukti, palyginti su gyvenimu Mariupolyje atrodė dieviškos: šilta palapinė, šviesa, vanduo ir netgi gydytojas.
Dokumentų tikrinimas užtruko apie 8 valandas. 6 valandą ryto Maksimas buvo Rusijos pusėje. „Dokumentuose rašiau, kad mano apsilankymo tikslas – tranzitas per Rusiją. Niekas neprašė patikslinti ir nurodyti, kur keliauju,“ – pamena Maksimas.
Balandžio 16-osios vakarą vyras pasiekė Taganrogą – keliavo pėsčiomis, autobusu ir net taksi su kitais keleiviais. Jam prireikė dienos iš Rostovo prie Dono nukeliauti iki Maskvos, kur gyvena krikšto mama.
„Ji – vienas iš žmonių, kurie gėdijasi savo valstybės veiksmų. Rusijoje daug žmonių palaiko Ukrainą, bet tai rodyti viešai pavojinga, – pasakoja Maksimas. – Už taikų šūkį gali gauti aštuonerius metus kalėjimo. Policija visur tik ir ieško, ką suimti.“
Maskvoje Maksimas keturias dienas ieškojo būdų pasiekti Lietuvą. Dėl sankcijų nebuvo jokių tiesioginių skrydžių, todėl pirma turėjo nuskristi į Jerevaną (Armėniją), tada – į Varšuvą (Lenkiją), tik po to – į Lietuvą. Galiausiai balandžio 24-ąją Maksimas nusileido Vilniaus oro uoste.
„Negaliu pasakyti, kad širdyje esu ramus. Nors dalis šeimos jau pasiekė Lietuvą, dalis vis dar Ukrainoje. Kartais namiškiams pavyksta prisijungti prie interneto ir susisiekti su manimi. Bandau įkalbėti juos išvykti. Ir tikiu, kad vieną dieną jie ištrūks iš Mariupolio.“