O ką daryti radus iš lizdo iškritusį gandriuką? Kaip pasielgti, kad norėdami pagelbėti nelaimėliui, nepridarytume daugiau žalos? Su prašymu padėti į „Žemaičio“ redakciją kreipėsi Barbora iš Rietavo savivaldybės Liolių kaimo. Savo kieme šalia gandrų lizdo moteris rado iškritusį gandriuką, o kaip jam padėti – nė neįsivaizduojanti.
„Šitokį paukštį palikti likimo valiai – nedovanotina“
Mums apsilankius Lioliuose Barbora papasakojo išėjusi ryte į kiemą įkvėpti gryno oro, netoli esančio daržo gale išvydo susigūžusį gandrų jauniklį. Kadangi nelaimėlis tupėjo tiesiai po gandralizdžiu, moteris iškart suprato, kad jis – iškrito.
„Pagailo man to nabago. Nieko nelaukusi nutariau ieškoti jam pagalbos. Paskambinau telefonu 112, bet kitame ragelio gale išgirdau, kad ugniagesiai į tokius iškvietimus nevyksta ir gandrų į lizdus nekelia. Kita mintis buvo kreiptis į seniūną, gal jis žinos, ką daryti tokioj situacijoj. Paskambinau jam, bet ir vėl – jokios pagalbos. Žadėjo kažką pabandyti, bet taip niekas ir neatvyko“, – atviravo susijaudinusi Barbora.
Galiausiai moteris kreipėsi į „Žemaičio“ redakciją su prašymu pagelbėti.
„Būčiau sveikesnė ir turėčiau daugiau jėgų – tikrai pasiimčiau pati auginti tą gandrelį. Šitokį paukštį palikti likimo valiai yra nedovanotina. Bet pati vargstu – esu tik po operacijos, sunkiai vaikštau, gyvenu viena“, – liūdnai dėstė lioliškė.
Natūrali atranka
Į Lietuvą po žiemos grįžę gandrai balandžio pabaigoje ar gegužės mėnesį gandralizdyje paprastai padeda nuo vieno iki 4-ių kiaušinių. Pakaitomis 31–34 dienas peri tiek patelė, tiek patinas. Ir išsiritę gandriukai maitinami abiejų tėvų. Lizdą palieka po 58–64 dienų, bet dar apie dvi savaites skraido kartu su tėvais. Šie paukščiai per metus išveda vieną gandriukų vadą. Tik, deja, ne visiems gandriukams pavyksta sėkmingai užaugti.
„Žemaičio“ ta tema kalbinta Klaipėdos regiono gyvūnų globos namų „Nuaras“ veterinarijos gydytoja Jurgita Gustaitienė atkreipė dėmesį į tai, kad paprastai gandrų jaunikliai iš lizdo neiškrenta. Žinoma, tokių atvejų gali pasitaikyti papūtus stipresniam vėjui, bet yra ir kita priežastis, kodėl kai kurie skraidyti dar nemokantys gandriukai atsiduria ant žemės. Įtardami, kad dėl maisto stygiaus nesugebės išauginti stipriųjų savo palikuonių, kartais gandrai patys išmeta iš lizdo savo silpniausius vaikus.
„Toks yra gandrų gyvenimo būdas – natūrali atranka. Jeigu tėvai būtų pajėgūs, tada iš lizdo iškritusį savo gandriuką jie išmaitinti galėtų ir ant žemės. Bet gamtoje galioja kitokios taisyklės – tai nuolatinė kova už būvį. Taigi net jeigu jūs įkelsite į lizdą gandriuką atgal, jis greičiausiai vėl bus išmestas“, – teigė J. Gustaitienė.
Priežasčių gali būti ir kitų
Dar viena priežastis, kodėl tėvai gandrai neaugina kai kurių savo jauniklių, yra ligos. Vos supratus, kad vienas iš paukščiukų serga, jis paprastai būna „likviduojamas“, norint apsaugoti likusius jauniklius.
Ar paukštelis pats iškrito iš lizdo, ar buvo išmestas tėvų, labai sudėtinga suprasti.
„Visų pirma, reikėtų deramai įvertinti situaciją. Apžiūrėti sparnus ir kojas, ar nėra lūžių ar kitų sužeidimų. Jeigu visgi akivaizdžiai matote, kad paukštis yra sužeistas, geriausia būtų jį palikti ten, kurradote, arba nunešti į pamiškę. Lapė, lūšis arba kitas plėšrus žvėris, radęs tokį nelaimėlį, tikrai apsidžiaugs ir turės kuo pamaitinti savo jauniklius. Tokia yra gamta“, – pasakojo J. Gustaitienė. Jeigu paukštis iš pažiūros yra sveikas, geriausia jį palikti ten, kur radote, šalia savojo lizdo – neskubėti globoti, maitinti ar neštis namo. Gali būti, kad juo toliau rūpinsis patys tėvai. Jeigu tik yra galimybių, idealu būtų sumeistrauti dirbtinę lizdo imitaciją, pakelti paukštelį kiek aukščiau nuo žemės (žmogaus ūgio aukštyje), kad jo negalėtų pasiekti šunys ar kiti plėšrūs gyvūnai.
Lemtingos žmonių klaidos
Vis tik jeigu nuspręsit parsinešti šalia lizdo rastą gandriuką namo, turite žinoti, kad auginti jį bus sudėtinga. Gandrai yra labai rajūs ir greitai pripranta prie žmonių, o vėliau praktiškai nebegali grįžti į gamtą. Norint atjunkyti tokį augintinį, reikia palaipsniui mažinti jam duodamo maisto kiekį. Taip paskatinsite paukštį savarankiškai ieškoti maisto ir prisiminti savo instinktus.
Gandras yra mėsėdis paukštis. Besiplunksnuojantys, besimokantys skraidyti jo jaunikliai per parą sulesa apie 500 gramų mėsos. Suaugusiems gandrams reikia jau apie kilogramo ėdesio. Šiems paukščiams kuo puikiausiai tiks vištienos skrandeliai, širdelės, filė, kačių ar šunų konservai, kuriuose gausu įvairių maistingųjų medžiagų. Labai tinka ir naminė šviežia varškė.
Geriausia tokį maistą padalinti dalimis, suberti į dubenėlį ir užpilti šlakeliu vandens, kad lesdamas tuo pačiu ir atsigertų. Tik jokiu būdu nepilkite vandens jam tiesiai į snapą – tai bene lengviausias būdas pražudyti paukštį. Siekiant sudaryti kuo natūralesnes sąlygas patariama retkarčiais padaryti
pertrauką, dieną ar dvi išvis neduoti jokio maisto nes ir natūralioje aplinkoje būna dienų, kada gandriukai lieka alkani.
Kiek paaugusiam ir sustiprėjusiam paukščiui maistą geriausia yra išmėtyti po jo teritoriją. Tinka viskas, kas juda gamtoje: varlės, pelės, sliekai, kirmėlės ir panašiai. Šitaip ilgasnapis bus skatinamas savarankiškai ieškoti maisto.
