Finansai nėra kliūtis kurti
Vokalistas prisimena, kad iš pradžių buvo daug entuziazmo, tad menki finansiniai ištekliai nestabdė: „Laiko mes turėjome į valias. Pinigų neturėjom – faktas. Sakyčiau, kad vos pradedi groti, tau kiekvienas mažas koncertas yra didžiulė šventė. Festivalyje sudalyvauti, kažkur į užsienį nuvažiuoti – pradžioje, kai būna dar daug tų pirmų kartų, tai duoda ir entuziazmo dirbti. Tai mes kažkaip ir pinigų užsidirbdavome, ir taip išėjo, kad patys įrašinėjom, patys suvedinėjom, draugai menininkai piešė viršelius... Žodžiu, taupėm, kiek eina. Tai kaip ir lengva nebuvo, bet nebuvo, kad tai ir stabdytų.“
Sunkumai – reikalingi
P. Simanavičius pasakoja, kad sunkiau pasidarė pasiekus savo „pirmas lubas“, kai pirmi kartai pasibaigė. Negana to, pradėjus antro albumo įrašus išėjo jų būgnininkas ir bosistas – tuomet teko „prisijaukinti“ naujus narius, išmokti groti ir kurti kitaip, nes senos schemos nebetiko.
Apie du metus, iki maždaug 2018-tųjų, tiek grupėje, tiek grupės narių gyvenimuose vyko krizinis etapas: „Atrodo, darai, bet nesidaro, grojam, bet neskamba. Buvo nekūrybingo laikotarpio, kai parašai dainą ir ji atrodo totalus mėšlas. Tais metais net kilo minčių, kad gal jau čia grupės pabaiga. Bet mes pergyvenome tą etapą, ir jeigu ne jis, tai kai kurių publikos mėgstamų dainų nebūtų trečiame albume, ir, matyt, ne veltui buvo ten sudėta daug stiprių emocijų. Tai kai pasižiūriu atgal – turbūt taip ir turėjo būti. Bet buvo periodas nelengvas“, – tikina P. Simanavičius.
Nuoširdžiausias albumas – „Nerimo dienos“
„Svarbiausias dalykas įrašinėjant albumą, mano manymu – kad jisai kuo geriau atspindėtų turimą viziją. Svarbios ne kažkokios atskiros detalės, o ką ta detalių visuma duoda, kokį bendrą jausmą. Jeigu gerą jausmą – tada perrašinėti nereikia“, – kalba Paulius.
Grupės vokalistas dalinasi, kad jau su pirmuoju albumu „Šauksmai iš praeities“, kurį jie išleido 2014-taisiais, muzikantai žinojo, ko nori. Anot Pauliaus, ta vizija gal buvo ir šiek tiek paaugliška, trūko ir įgūdžių, tačiau vis tiek kažkokį įsivaizdavimą apie norimą rezultatą jie jau turėjo.
Pašnekovas priduria, kad vis dėlto pradžioje jie dar bandė skambėti labiau kaip kažkas kitas: „Norėjome, turbūt, būti kaip kokių keturių mus labiausiai įkvėpusių grupių mišinys, dar nebuvome suradę savo aiškaus skambesio. Bet, manau, daug grupių pradeda kaip „kažkas“, o jau paskui atrandamas tas savitas braižas.“
P. Simanavičius dalinasi, kad nors ir su antru albumu – „Mirusio žmogaus kelionė“ – grupės nariai jautėsi kiek užsižaidę, galiausiai tai jiems išėjo į gerą: „Sakyčiau, jeigu norisi pažaisti, paieškoti, tai ir reikia žaisti. Nėra recepto, kaip savo viziją išpildyti taikliai, neklystant, nenugrybaujant į šonus. Tuomet svarbu yra daryti geriausiai, kaip pavyksta. Aš nesugebėčiau antrą kartą sukurti taip skambančio albumo – ten buvo daug jaunatviško maksimalizmo, bet buvo ir daug nežinojimo, todėl mes labai daug išmokome. Antras albumas realiai paklojo kelią trečiam, kuris gavosi dar labiau išpildytas ir dar geriau atitiko tai, ko norėjome.“
Tuo tarpu „Nerimo dienos“ – paskutinis ir labiausiai klausomas „Juodvarnio“ albumas: „Su trečiu albumu mums pavyko priartėti prie to tikro savitumo, nuoširdumo, ir tą žmonės jaučia. Todėl šis albumas, matyt, nustelbia anksčiau buvusius“, – šypsosi P. Simanavičius.
Tekstas turi atstovėti vienas pats
„Juodvarnio“ tekstus rašo Paulius ir visi jie – lietuviški. Grupės lyderis sutinka, kad anglų kalba gal ir būtų lengvesnis kelias į užsienio auditoriją, bet tekstai netektų savo gylio, nebent būtų išversti iš lietuvių kalbos. Patirtis rodo, kad net ir išversti dainos žodžius nėra tokia lengva užduotis.
„Manau, kad mūsų muzika niekada nebuvo apie paviršių, buvo noras kažką giliau užkabinti, kažkur įlįsti, kaip dainoje „Sielos dugne“. Man tekstas – labai svarbi dalis. Aš noriu jį sukurti tokį, kad jis atstovėti galėtų vienas pats. Nemanau, kad man tą pavyktų padaryti anglų kalba. Nors ir moku neblogai, kaip ir visi mūsų kartos žmonės, bet ji nėra gimtoji, aš ja negalvoju. Angliškai būtų paprasčiau pasiekti užsienio klausytoją, bet ar tai mūsų kelias? Nežinau. O kaip bus ateityje, matysim“, – svarsto muzikantas.
Išleista daina gyvena savo gyvenimą
P. Simanavičius tikina, kad svarbiausias dalykas kuriant – turėti įsivaizdavimą, ką norima savo kūriniu pasakyti: „Jeigu aiškiai žinau, tada ir kūryba išeina produktyvi bei gera, jei galima taip pasakyti. Man labai svarbu iškomunikuoti idėją, juk klausytojo taip paprastai neapgausi. Jeigu bus kūryboje stipraus jausmo, tai tada ir žmogus pajaus, gal kažką supras.“
Muzikantas mano, kad į meno kūrinius nereikėtų žvelgti labai analitiškai, todėl kartais nėra prasmės pasakoti detaliai, kodėl kas buvo parašyta. Jeigu pagrindinis dainos tikslas yra sukurti tam tikrą emociją, o kūrinys ištransliuoja stiprų jausmą, tai tada jis savaime atlieka savo darbą.
„Man patinka mintis, kad kai muzikantas išleidžia dainą – ji yra nebe jo, ji jau yra visų, ji gyvena savo gyvenimą ir nešasi kitas, įvairias prasmes. Todėl būna labai įdomu, kai žmonės pasidalina, ką kūrinys reiškia būtent jiems“, – teigia pašnekovas.
Artimiausias pasirodymas – naujame festivalyje Lofte
Paskutinį pavasario savaitgalį Lofte įvyks naujas festivalis – „Bundanti Saulė Fest“. Festivalis organizuojamas prieš daugiau nei dešimtmetį susikūrusios modernųjį metalą grojančios grupės „Awakening Sun“. Jame kartu su šia grupe pasirodys straipsnio herojai „Juodvarnis“, taip pat „In.Bloom“ (hardcore atstovai), „Death in Taiga“ (deathcore, modernus tamsusis metalas) ir „Preternatural“ (ekstremalus tamsusis metalas iš Latvijos). Po sunkios muzikos fiestos lauks šokiai iki ryto su elektroninės muzikos atstovais – Mantas Stuk & Bernis, Big Tasty (Lizdas Sound Institute) ir Jaroška.
