Pasak psichologės Bagdonienės, tyrimų duomenys atskleidžia, kad po pusės metų, praleistų mokykloje, nenorą mokytis ima reikšti net 12 proc. pirmokėlių. Ketvirtoje klasėje šis skaičius didėja kone tris kartus - mokytis nebenori net 32 proc. ketvirtokų. Vaikams augant ir tampant paaugliais nenoras mokytis smarkiai padidėja. Bagdonienės teigimu, psichologai nenorą mokytis yra suskirstę į keturias kategorijas: epizodinį, latentinį, aktyvųjj ir komplikuotąjį.
Epizodinį nenorą mokytis turbūt yra patyręs kiekvienas žmogus, tačiau dažnas sėkmingai jį įveikė. Latentinis nenoras mokytis reiškiasi vangumu, kai per pamokas nesiklausoma mokytojų, o grjžus namo neruošiamos pamokos, bet bėgti iš pamokų dar nedrįstama. Aktyvusis nenoras mokytis išreiškiamas pamokų nelankymu, o komplikuotasis - kai iš pamokų bėgama prieš tai susipykus su mokytojais, juos išplūdus.
Tinginys geriau negu kvailys
Nenoro mokytis priežasčių psichologai ieško mokinio asmenybėje, šeimoje, mokykloje, kurioje jis mokosi, visuomenėje. Tarp asmenybėje glūdinčių priežasčių pabrėžiamas mokinio nesugebėjimas kontroliuoti savęs, prisiversti mokytis. Prie šių priežasčių priskiriamas ir pernelyg prastas savęs vertinimas, kai mokinys nebesitiki, kad sugebės atlikti vieną ar kitą užduotį, arba pernelyg geras savęs vertinimas, kuris skiriasi nuo pedagogų įvertinimo. Tokiu atveju mokinys, gavęs, jo manymu, blogesnį pažymį, negu vertos jo žinios, ima konfliktuoti su mokytoju.
Pastebėta, pasak Bagdonienės, kad pedagogai yra linkę blogai besielgiantiems mokiniams mažinti pažymius. Nemažai blogai besielgiančiųjų yra tapę antramečiais. Psichologės teigimu, įrodyta, kad tik dešimtadaliui antramečių pavyko pagerinti anksčiau turėtus pažymius. Be to, daugelis nepilnamečių jaučiasi nevykėliais, dėl savojo statuso jaučia gėdą, kenčia, o galop visai nustoja lankyti mokyklą.
„Mes, psichologai, vartojame sąvoką „įgytas bejėgiškumas". Tai tokia būsena, kai moksleiviai ima nebepasitikėti savo jėgomis. Taip pasijutę, jie nebeatlieka užduočių ir paprastai įgyja tinginio vardą. Tačiau jiems yra paprasčiau atrodyti tinginiais negu kvailiais, tad savąjį įgytą bejėgiškumą tokie mokiniai neretai dangsto tinginio kauke", - teigė Bagdonienė.
Nuo mokslo atbaido ir perdėta kontrolė
Vienas veiksnių, kurie lemia mokinių norą arba nenorą mokytis, yra tėvų požiūris į mokslą ir apskritai į gyvenimą. Tad stimulą mokytis labai pakerta tėvų girtuokliavimas, narkomanija, palaidas gyvenimas. Kita vertus, Bagdonienė atkreipė dėmesį į tai, kad gana neretai vaikus nuo mokymosi atbaido ir perdėta tėvų kontrolė. Protestuodami prieš besąlygišką kontrolę paaugliai neretai ima konfliktuoti, bėga iš namų ir mokyklos.
Tarp šeimoje glūdinčių vaikų nenoro mokytis priežasčių vis aktualesnis tampa motinų užimtumas darbe ir dėl to vaikų patiriamas emocinis atstūmimas - pervargusios motinos nebeturi nei laiko, nei sveikatos bendrauti su vaikais. Paliktiems vieniems ir trokštantiems jaustis savarankiškiems vaikams kartais nebeužtenka valios prisiversti lankyti mokyklos. Be to, psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad mokinių norui mokytis ypač didelę reikšmę turi motinos išsilavinimas. Tėvo išsilavinimas šiuo atveju nėra toks svarbus.
Mokytojai - iš reikalo, bet ne iš pašaukimo
Iš mokykloje glūdinčių jos nelankymo priežasčių psichologė mini neįdomias pamokas ir žinių vertinimą pažymiais. Taip pat nustatyta, kad nemažai mokinių nėra pajėgūs mokytis pagal bendrąsias mokymosi programas, „įvardyčiau ir pedagogų rengimo problemas. Juk kiek daug žmonių nenori dirbti šio darbo, o mokytojais dirba vien todėl, kad daugiau neturi kur įsidarbinti", - sakė Bagdonienė.
Pasak jos, pedagogų rengimo problema - bene pagrindinė visuomenėje glūdinti mokinių nenoro lankyti mokyklos priežastis. Neabejotina, kad mokykloje mokytojas turi persvarą prieš mokinį. Tačiau jei tuo naudojasi, ironizuoja, žemina mokinius ir taip žadina jų neigiamas emocijas, drauge mokinį tiesiog išstumia iš mokyklos. „Lietuvai išties trūksta kompetentingų profesionalų, o drauge žmogiškuoju požiūriu gerų mokytojų", -įsitikinusi Bagdonienė.
