Trūksta deguonies
Taip yra todėl, kad šios zonos yra dvi didžiausios deguonies trūkumo zonos pasaulyje. Tai reiškia, kad jose nėra daugelio anaerobinių (nuo deguonies priklausomų) organizmų.
Dviem Masačusetso technologijos instituto (MTI) mokslininkams neseniai pavyko sudaryti iki šiol išsamiausią šių svarbių vandenyno regionų atlasą, atskleidžiantį svarbius naujus faktus. Naujasis didelės raiškos atlasas buvo aprašytas žurnale „Global Biogeochemical Cycles“.
„Sužinojome, kokios didelės yra šios dvi Ramiojo vandenyno zonos, sumažindami matavimo neapibrėžtį, jų horizontalųjį mastą, kiek ir kur šios zonos vėdinamos deguonies prisotintu vandeniu ir dar daugiau“, – „EcoWatch“ laiške sakė Andrew Babbinas. Jis yra vienas iš dviejų atlaso kūrėjų ir „Cecil and Ida Green“ karjeros plėtros profesorius MTI Žemės, atmosferos ir planetų mokslų katedroje.
„Galimybė didele raiška vizualizuoti mažai deguonies turinčias zonas yra būtinas pirmas žingsnis siekiant visiškai suprasti procesus ir reiškinius, kurie lemia jų atsiradimą“, – sakė jis.
Natūralios negyvos zonos
Deguonies trūkumo zonos taip pat gali būti vadinamos negyvosiomis zonomis, kaip aiškina JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija. Jas gali sukelti žmogaus veikla, ypač tarša maistinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, antra pagal dydį pasaulyje negyvoji zona yra Meksikos įlankoje. Ją daugiausia sukuria azoto ir fosforo nuotėkis iš miestų ir gamyklų ūkių.
Tačiau naujajame atlase dėmesys sutelkiamas į dvi natūraliai atsirandančias tokias zonas tropiniame Ramiojo vandenyno regione. Viena iš jų yra prie Pietų Amerikos krantų ir siekia apie 600 tūkst. kubinių kilometrų arba prilygsta 240 milijardų olimpinių baseinų, pranešė institutas. Antroji zona yra maždaug tris kartus didesnė ir yra šiauriniame pusrutulyje, prie Centrinės Amerikos krantų.
Tiek natūralios, tiek antropogeninės zonos turi šį tą bendro – per daug maistinių medžiagų. Pasak A. Babbino, Ramiojo vandenyno negyvųjų zonų atveju šios maistinės medžiagos kaupiasi dėl vėjo, kuris stumia vandenį į jūrą.
„Gilesnis vanduo užpildo šią tuštumą ir iškelia į paviršių daugiau maistinių medžiagų“, – „EcoWatch“ pasakojo A. Babbinas. Anot jo, tos maistinės medžiagos skatina didžiulį fitoplanktono augimą, panašiai kaip mes tręšiame pasėlius ir net vazoninius augalus namuose. Kai tas fitoplanktonas paskęsta, heterotrofinės bakterijos skaido organines medžiagas ir suvartoja deguonį.
Tačiau dėl to, kur yra šios zonos, prireikia daug laiko, kol deguonies turtingas vanduo pasiekia teritoriją ir papildo ją tuo, ką bakterijos suvartoja.
Nors šios konkrečios negyvosios zonos tokiomis tapo ne dėl žmogaus sukeltos taršos, mokslininkai jas tyrinėdami gali suprasti ir galimas žmogaus veiklos pasekmes. Deguonies trūkumo zonos gali išskirti šiltnamio efektą sukeliančias azoto oksido dujas, todėl nerimaujama, kad dėl klimato krizės jos gali dar labiau plėstis.
„Manoma, kad klimatui šylant, vandenynai neteks deguonies. Tačiau padėtis sudėtingesnė šiose negyvosiose zonose, kur jau yra didelis deguonies trūkumas. Svarbu sukurti išsamų šių zonų žemėlapį, kad turėtume palyginimo tašką būsimiems pokyčiams“, – sakė kitas atlaso kūrėjas Jarekas Kwiecinskis.
Žingsnis į priekį
Naujasis atlasas pagerina ankstesnius bandymus išmatuoti Ramiojo vandenyno negyvąsias zonas. Duomenys, kuriuos mokslininkai naudojo atlasui, surinkti per daugiau nei 40 metų.
Mokslininkai paprastai numesdavo butelius į įvairų gylį ir išmatuodavo deguonies kiekį buteliuke surinktame vandenyje. Tačiau šis matavimas nėra visiškai tikslus, nes plastike iš paties butelio taip pat yra deguonies. Siekdama išvengti šios problemos, atlaso kūrėjų komanda pažvelgė į jutiklių, pritvirtintų prie butelių arba robotų platformų, duomenis, kurie leido jiems stebėti deguonies kiekį jutikliams leidžiantis per vandens stulpelį.
„Šis metodas leidžia apeiti absoliučių duomenų paklaidą, kad būtų galima tik įvertinti, ar deguonies kiekis didėja, mažėja ar išlieka toks pat“, – sakė A. Babbinas.
Rezultatas yra didelės raiškos atlasas, kuriame nurodomas dviejų negyvųjų zonų tūris, forma ir ribos, taip pat vietos, kur deguonies stokojantys vandenys yra gilesni ar seklesni. Jie nustatė, kad deguonies trūkumas yra labiau koncentruotas viduryje, o daugiau deguonies turtingas vanduo patenka į pakraščius.
