Kas yra idėjos surengti pasaulio klasikos šedevrų koncertą, kuriame dainuotumėt jūs ir Vytautas Juozapaitis, akompanuojami pianisto Dariaus Mažinto, autorius? Ką šįsyk dainuosite jūs?
Noras muzikuoti ir skleisti muzikos grožį – mūsų visų, o kas pakuždėjo pirmą mintį, nežinau, ar galiu pasidalinti, galbūt tai bus atskleista per koncertą (šypsosi)... Sielų išpažintys įvyks pačiu atviriausiu keliu – skirtingų kompozitorių muzikine kalba, kurią mes ištransliuosime muzikos bangomis savaip. Maurice’o Ravelio Penkios populiarios graikų dainos man – pirmiausia gražiausi atsiminimai apie studijas Suomijoje, Helsinkio universiteto Sibelijaus akademijoje: būtent ten ir susidomėjau šiomis ypatingomis dainomis, kurios lydi mane keliaujant iš vieno krašto į kitą ir atrandant vis naujų ir gilesnių prasmių. Šis ciklas man vienas ypatingiausių. Juk kiekviena daina – tai kita emocija, atradimai ir naujos subtilybės, nuo didžiausio jaudulio iki skausmo, ilgesio ir džiaugsmo. Viliuosi ir tikiu, kad kiekvienas klausytojas irgi išgirs kažką artimo ir galbūt jo ar jos tyli išpažintis suskambės mano lūpomis.
Sarsuelų muziką į mano gyvenimą atvedė mano ir tėvelio mokytojas profesorius Vladimiras Prudnikovas, kurio dėka iki šiol vis dar supažįstu su naujais iššūkiais. Būtent taip nutiko ir su šiomis dainomis iš sarsuelų, kurias atliksiu koncerte. Muzikos sudėtingumas prilygsta gražiausiai ir kebliausiai belcanto technikai, tačiau besiliejanti aistra nubloškia į ispaniškus karštus kraštus, kunkuliuojantį gyvenimą, kupiną meilės ir nusivylimų. Tai ypatingas žanras, kuriame susijungia kamerinei muzikai būdinga poezijos gelmė, žodžio prasmė ir operoje atpažįstama vokalo žaismė.
Būti vienoje scenoje su Vytautu Juozapaičiu jums reiškia ką: dukart didesnę atsakomybę, nes dainuojate su dideliu muzikos autoritetu, ar labiau atsipalaidavimą, nes scenoje stovi tėtis?
Pirmiausia, tai – didžiausias džiaugsmas, tuomet pasitikėjimas ir tik tada atsakomybė. Su juo esu saugiausia, todėl galiu leisti sau pasiduoti muzikos tėkmei, nes žinau, jog jis šalia.
Scenoje būti su tėveliais ar vienu iš jų – didžiausia palaima, kokia tik gali aplankyti suaugusį vaiką, kuriam likimas lėmė muzikos profesionalo kelią. To žodžiais neįmanoma apibūdinti. Man tai yra didžiausia dovana: aukščiausio lygio profesionalumas ir sielos tikrumas. Šiomis dienomis tai išgirsti ir pamatyti galima labai retai, ir aš laiminga, nes galiu stebėti tai iš labai arti. Stebėti ir mokytis.
Kaip jums sekasi peržengti ribą, kada yra šeima, kada – darbas? Kaip nesupykti, kai pastabą pasako ne šiaip dėstytojas ar vyresnis kolega, bet – ir tėtis? Jis, beje, sako, kad scenoje jau esate lygiaverčiai partneriai meistriškumo prasme.
Nuo pat mažumės turiu įkaltą taisyklę gerbti vyresnius ir net nebūtinai vyresnius, o tiesiog kitą žmogų. Tai galioja ir scenos partneriui, kad ir kas jis būtų. Tad pirmiausia yra pagarba. Tuomet nekyla jokių klausimų apie ribas. Ir tai galioja abiem.
Mūsų santykis su tėveliais pasikeitė, kai įstojau į Vilniaus kolegiją, kur mano pirmąja dainavimo dėstytoja buvo mamytė – docentė Eglė Juozapaitienė, o tėvelis tapo didžiausiu ir ištikimiausiu patarėju. Nuo tada jie man sako atvirai viską, juk geresnių kritikų, patarėjų, o svarbiausia – palaikytojų negali būti. Man, žinoma, labai glosto širdį, kad tėtis pripažįsta mane kaip lygiavertę, tačiau aš neįsivaizduoju, ar kada nors galėsiu pasiekti tokį aukštą kaip jo profesionalumo lygį. Tačiau visuomet stengsiuosi būti geriausia savo pačios versija, kad galėtų manimi didžiuotis ir džiaugtis.
Nuo mažens matėte savo tėvų darbą su visais sudėtingumais, bet tai neatgrasė nuo sprendimo renkantis profesiją.
Dabar net juokinga atsiminti tą išskirtinį vakarą, kai kalbėjome apie mano būsimus pasirinkimus, o jie, tėvai, visomis jėgomis primygtinai prašė atsisakyti šios minties, tačiau dėl užsispyrimo, nuoširdaus darbo ir ypatingo palaikymo esu čia, kur esu ir, svarbiausia, kur noriu būti. Žinoma, kartais būna taip sunku, kad nesinori nieko, tačiau manau, kad šis jausmas aplanko kiekvienoje profesijoje.
Vos pradėjus kopti šiuo sudėtingu keliu atrodė viskas gerokai paprasčiau, nežinau iš kur, bet buvau pilna pasitikėjimo ir tikėjimo, viskas atrodė įmanoma ir lengva, nors galbūt vokalinės galimybės nelabai leido įgyvendinti visus norus, tačiau man buvo svarbu eiti pirmyn ir tobulėti. O dabar viskas kitaip... Tikėjimo daug, o pasitikėjimo kartais stinga, tačiau suvokiu, kad tai ateina su didesne patirtimi.
Pasirinkę tėvų profesiją, vaikai save pasmerkia amžinam lyginimui, vertinimui, kad karjera klostosi dėl tėvų vardo. Jums tikriausiai neišvengiamai to teko?
Manau, kad tai gražiausias palikimas, kai iš kartos į kartą keliauja patirtis. Žinoma, tai nėra lengva, turi būti geras, o kartais net geresnis nei įmanoma... Tačiau vis vien tai yra ir dovana tiek tėvams, tiek vaikams.
Aš visuomet džiaugiuosi, kai mane lygina su mano tėveliais, ir didžiuojuosi turinti garbę pratęsti Juozapaičių vardą. O apkalbos ir visokios sąmokslo teorijos telieka paraštėse. Žinoma, kartais skauda, apmaudu, bet, kita vertus, tai ir užgrūdina, ir įkvepia siekti naujų aukštumų. Tai yra prielaida tobulėjimui ir pažangai, kas šioje profesijoje bene svarbiausia.
Ar Juozapaičiai dosnūs komplimentų? Esate sakiusi, kad geriausia meditacija jums – spektaklių ar koncertų aptarimai su tėvais.
Tikrai taip, tikriausiai saugiausiai scenoje jaučiuosi su tėveliais, todėl dalintis su jais savo įspūdžiais, klausytis jų pamokymų, patarimų, o kartais ir gražių žodžių yra didžiausias džiaugsmas, juk jie nemeluoja, išties nori geriausio savo vaikui. Ką jau kalbėti apie pokalbius po spektaklių ir koncertų, tai tikra terapija tiek kūnui, tiek sielai. Bet svarbiausia, kad jie nesišvaisto tuščiomis pagyromis, o kiekvieną pastabą pateikia taip, kad neatmuštų noro tobulėti.
Prieš karantiną kėlėte sparnus į užsienį – Italiją, Vokietiją. Kaip gyvenote, ką veikėte, kai viskas buvo uždaryta? Dabar darbai sudėlioti Lietuvoje?
Deja, šitas laikas buvo sudėtingas visiems, tačiau visuomet padeda tikėjimas, viltis ir meilė – visur visada reikia tikėti, kad rytoj bus geriau, ir stengtis dėl to, juk svarbiausia sveikata, o tuomet galima ir kalnus nuversti. Žinoma, turiu pripažinti, kad buvo skaudus sustojimas po truputį kylančioje karjeroje, tačiau atsivėrė daug kitų neplanuotų galimybių, kurios leido dar labiau tobulėti ir mėgautis muzika: būtent taip susibūrė jaunų operos solistų grupė „Il Senso“ (lietuviškai – „Prasmė“), teko džiaugsmas dalyvauti muzikiniuose projektuose, kur įkūnijau įvairiausius personažus. Galbūt niekuomet nebūčiau galėjusi sau leisti taip muzikaliai „išdykauti“ tiesiog dėl laiko stokos ir darbų gausos. Šiuo pandeminiu laiku pavyko padaryti nuostabių dalykų: sukurti keturis naujus vaidmenis skirtinguose teatruose, koncertuoti didžiausiose užsienio ir Lietuvos salėse ir debiutuoti operos scenoje drauge su tėveliu. Tad gavau daug daugiau nei praradau, tačiau saugotis ir galvoti apie kiekvieną veiksmą būtina, juk atoveiksmis gali kainuoti gyvybę...
Dabar esu kūrybiniame laikotarpyje, tačiau visuomet atsiranda daug darbų ir jie sukrenta į krūvą... Kai planavome koncertus „Keliaujančios dainos“, datos buvo laisvos ir galvojau, kad tai bus ramus pasiruošimas sielų išpažintims scenoje, tačiau gyvenimas dovanojo daug iššūkių. Vienas tokių – Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ pastatymas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kur tenka garbė ruošti Undinės vaidmenį. Tad mano vidus pasipildė dar įvairesnėmis spalvomis, kurias galėsiu atskleisti ir mūsų koncerte Filharmonijoje.
Kaip po darbų pailsite? Vaikštinėdama su savo pudeliuku Fredžiu?
Mano mažasis Fredis, kuris jau visas vienerių metų suaugęs vyras (šypsosi), laukia manęs po darbų ir džiugina energingumu. Džiaugiuosi, kad namuose yra gyvybė, kuria galiu rūpintis, jis sugrąžina mane į realų gyvenimą, kai reikia išeiti į lauką ir skirti laiko pasivaikščiojimams bei žaidimams. Tai – abipusė nauda.
Koks Ievos Barboros svajonių vaidmuo, svajonių salė, kurioje norėtųsi padainuoti?
Svajonės, man atrodo, mėgsta tylą, bent jau taip girdėjau kalbant žmones. Tad apie savo profesines svajones gal kol kas garsiai nekalbėsiu (šypsosi). O dirbti reikia daug ir kantriai. Reikia pripažinti, kad šiuo metu jau nelabai atskiriu, kur yra darbas, kur pomėgis, kur poilsis, kur dainavimas, o kur tiesiog gyvenimas... Viskas labai gražiai susiliejo į vientisą vyksmą, kur laiko atskaitos taškas – suplanuotos repeticijos, spektakliai, koncertai. Repertuarą ruošiu ir repetuoju su pianistais, neretai grįžtu ir pas savo profesorių Prudnikovą. Tačiau esu palaiminta turėdama palaikymo komandą – dėstytojus, tėvelius ir draugus viename: nuolat įsirašinėju savo dainavimą ir siunčiu tėvams, o jie tuojau pat įvertina, pateikia komentarus, susako pastabas.
Tad mano svajonės pačios paprasčiausios, kad mano šeima ir mylimi žmonės būtų sveiki ir laimingi, o karjera nėra pasaulio pabaiga. Žinoma, besiruošdama kiekvienam spektakliui ar koncertui atiduodu visą save, tačiau labai svarbu žinoti, kad yra gyvenimas ir be scenos.
