Kaip ir kiekvienoje, geroje kelionėje, be nuotykių neapsiėjau, vieniems mašinos niekaip nesikūrė, antri vis į griovius slydo, o treti, kaip ir aš šįkart, susiruošę virtualiai pakeliauti, tai mikrofono, tai kameros draugėn susinchonizuoti vis negebėjau, tad po penkto bandymo persikėlėme į seną gerą, klasikinę pokalbio telefonu erdvę. Kviečiu ir jus tapti šio šmaikštaus, o kartu ir rimto, pokalbio dalyviu.
- Kaip suprantu į Dzūkiją paskambinau?
- Tikrai taip, į pačius pietus, į Merkinę.
- Sakykite, kaip jūs atsidūrėte „Sengirės fonde“? Kokie šio fondai tikslai?
- Visas „Sengirės fondas“ atsirado dėka žmonių, kurie norėjo pagelbėti Mindaugui Survilai, Sengirės filmo kūrėjui, kuris numatė nemažą sumą pinigų nuo filmo pelno skirti išpirkti sklypus, kuriuose nieko nedaryti. Žinote, dažnai žmonės su daug idėjų, kūrybiški žmonės nebūtinai yra kūrybiški finansiniuose dalykuose. Aš to paties Mindaugo klausiau, kodėl tu mane pasirinkimai, juk pilna tų gamtininkų aplinkui? Jo atsakymas buvo, jog tu esi eruditas, ir patikimas specialistas su gera reputacija.
„Sengirės fondas“ stengiasi daugiausia užsiimti sengirėm ir nesivelti į visokias politines peripetijas, ir gana neutraliai laikosi kitų klausimų atžvilgiu. Jo kelias nėra kariauti, jo kelias yra išsaugoti seną mišką. Fonde yra teisininkų, viešųjų ryšių specialistų, informatikų, visi iš esmės susibūrė, tam, kad padėtų Mindaugui, kuris irgi yra gamtininkas, bet dabar gal labiau tapo kūrėju. Fonde tik aš ir Ainis Pivoras esame biologai, o visi kiti yra žmonės iš sričių, kurios yra toli nuo gamtos ir tai mane labai džiugina, kad gamta rūpi ne tik gamtininkams. Toks tas mano atėjimas į fondą, o geriems žmonėms padėti aš neatsisakau.
- Kaip ir kada susipažinote su Mindaugu Survila, tai turbūt nutiko ankščiau nei buvo kuriamas fondas?
- Britai turi pasakymą, kurį pažodžiui, gal ir sunku išversti, jog panašūs žmonės visada skrenda kartu. Gamtininkų bendruomenė nėra tokia didelė. Susipažinom kažkokiam seminare, jis turbūt dar buvo studentas. Kurį laiką kontaktų nebuvo, jis nuėjo į kūrybą, o aš į aplinkos apsaugą.
- Kokie žmonės ir kodėl susibūrė „Sengirės fonde“? Koks jūsų vaidmuo jame?
- Esu „Sengirės fondo“ valdybos narys. Dievas man davė dovaną gana rišliai kalbėti, tad dar kartais tenka kažką parašyti, paredaguoti ar pašnekėti. Nors mūsų būrys gana didelis, pati valdyba, kad būtų veiksminga negali būti didelė. Dar turime daug gamtos fotografų, kurie neatlygintinai dalijasi nuotraukomis. Yra žmonių kurie rūpinasi pirkimais, viešinimo technologijomis. Taip pat yra „kerpininkų“, t.y. žmonių, kurie iš esmės supranta, ką reiškia senas miškas, negyva mediena pilna gyvybės, ir kurie mus palaiko.
- Ar turite draugų, partnerių, bendradarbių kaip organizacija?
- Tuo metu kai kūrėsi kiti fondai sulaukėme daug klausimų: koks mūsų požiūris ir pan.
Mes į tai nesivėlėm, mums nėra reikalo krauti sau kapitalo kritikuojant kitus. Kiti fondai, beje, pasirinko kiek kitokias veiklos sritis, kaip atsodinti kirtavietes ir pan.
Socialinėj erdvėje, ypatingai feisbuke gamtos riterių yra begalės, bet kai kurie tik mygtukus ir maigo.
Bet istorijos su Labanoro kirtimu prieš porą metų parodė, jog visuomenė pasikeitė ir žmonės pradėjo veikti. Yra skirtingos veikimo taktikos. Kai kur susirinko labai margos kompanijos, labai skirtingų pažiūrų žmonės, „kurie yra už miškus“. Sengirės fondo valdybos sprendimas yra jog mes užsiimame švietimu, renkam lėšas ir rodom pavyzdį.
Mes neišgelbėsim visų Lietuvos miškų, bet mes rodom pavyzdį, jog galima ir taip. Ir toks pavyzdys gali pasirodyti patrauklus jaunimui, kuriam senelis paliko mišką, o jisai pats gal Vilniuj, gal Londone gyvena ir nežino, ką su tuo mišku daryti, bet gamtą myli.
Apibendrinant, mes nesipykstam su jokiais kitais fondais, mes tiesiog nesiveliam į aktyvią viešą kompaniją
- Sparčiai nyksta senieji miškai, kaip Lietuva atrodo Europos Sąjungos, Europos ir pasaulio kontekste?
- Mes nesame kažkokia tai sala vandenyne, tad atrodome, kaip ir visas pasaulis. Tik tiek, kai tu pamatai tą pasaulinį kontekstą sužinai, kad tie procesai, kurie vyksta pas mus, vyksta ir kitur, mes nesam nei geriausi, nei blogiausi, esam tokie, kokie esam.
Pagal vieną Yale (liet. Jeilio) universiteto apklausą miškininkai reklamavosi, net kiekvienoje girininkijoje kabėjo plakatas, jog Lietuva pripažinta geriausiai pasaulyje miškus tvarkančia valstybe, nors po metų mes jau buvo trisdešimt kelinti. Tai tėra vos keli, geri statistiniai rodikliai.
Pasaulyje vyksta ne tik tiesioginis miškų kirtimas ar naikinimas, kai juos iškerta, degina pasėliams, statyboms. Miškai nyksta ir patys savaime dėl pasikeitusių gamtinių sąlygų, prie kurių medžiai negali prisitaikyti. Tai labai įdomu, nes pavyzdžiui Lietuvoje, tie patys eglių džiūvimai, kinivarpų židiniai, kodėl tai vyksta? Tai mane labai sudomino. Net ties senoliai medžiai, kurie išgyveno po ne vieną tūkstantį metų, prisitaikė, atlaikė visokius klimato kataklizmus, netgi gaisrams prisitaikė, bet dabar jie neatlaiko. Čia yra du svarbūs dalykai. Gamtoje yra natūralūs ciklai: sausi periodai, drėgni periodai, audros. Medžiai, kurie išgyveno šimtus metų prie to buvo prisitaikę.
Dabar ir dėl klimato šiltėjimo, ir dėl žmogaus veiklos faktai tampa kritiniai: ilgos sausros, labai vėjuoti orai, o dar žmogus įsikiša su savo priešgaisrinę apsauga. Tada, daug metų nevyksta jokie gaisrai, bet kai jis kyla gaunasi toks megagaisras, kai sudega trečdalis Australijos ar Kalifornijos (Š. Amerika) miškų, tada jau jokie medžiai, kad ir kaip jie būtų prisitaikę, negali atsilaikyti.
Tuo labiau, jeigu tiems senmiškiams yra sunku išlikti, išgyventi, kiekvienas jų tampa vis vertingesnis ir mes turim juos saugoti, nes mes tokių neužauginsim. Mokslininkai darė tyrimą. Ateities miškai bus ir jaunesni, ir jų struktūra gali keistis. Tokių medžių tiesiog daugiau nebebus. Tą patį galim taikyti ir Lietuvai, tik čia kiti masteliai, mes neturim kelių tūkstančių metų amžiaus sekvojų. Iškirsti medį ir pasodinti vietoj jo tokį čiulpinuką, ypač miestuose, tai čia kiekvienas kvailys gali taip sugebėti. O sulaukti kol jis užaugs ir taps vertybe, tai čia jau ne vienai kartai tenka laukti. Mes nesam uždari, turime matyti, kas pasaulyje vyksta, nors mūsų medžiai ne tokie milžinai, ne tokie senoliai, ir tokių tikrų sengirių nelabai dar turim. Tie patys reiškiniai vyksta ir pas mus. Man kiekvienas senas medis yra vertybė. Jei stovi koks 300 metų pastatas, tai čia jau architektūros paminklas, o medį paėmei nupjovei ir nieko, ne joks jis ne paminklas. Šitą požiūrį kažkaip keist reikėtų.
- Pakalbėkime apie „deforestation“ procesą. Visu pirma, kaip jus siūlytumėt šį procesą, šį anglišką terminą įvardinti lietuviškai? Kas tai per reiškinys, kaip jis keičia ir keis mus supančią aplinką, mūsų, ir kartų po mūsų gyvenimus?
- Yra dalykų, kurių neįmanoma vienu žodžiu išversti. Visam pasaulyje vyksta miškingumo mažėjimas.
Azijos šalyse vyksta demografinis sprogimas. Jie kerta savo miškus ir sodina savo plantacijas, nes mano jog miškas tik vieną kartą gyvenime naudą duoda, o plantacijos kasmet. Šie procesai vyksta visam pasaulyje. Kas mane užkabino, jog tai vyksta ne tik dėl žmogaus veiklos, kaip deginama Amazonė su tikslu kažkokias tai iškasenas eksploatuoti, naikinami ir Azijos miškai, kad pasodinti aliejines palmes. Dėl pasikeitimų gamtoje, medžiai, tie seni medžiai, jų apsaugos priemonės tampa netinkamomis, jie atsparūs gaisrams, kaip ir mūsų pušys, kuri, beje, yra ta pati Šiaurės Amerikos sekvoja, ji prisitaikiusi gaisrams, bet normaliems gaisrams, bet katastrofinių gaisrų ji neatlaiko.
Didieji medžiai yra nusilpę, pavyzdžiui mūsų eglės, kodėl tie kenkėjai jas puola? Jos yra šiaurinių platumų medis už Lietuvos yra toks tarpas, jos iškart pasibaigia, ir atsiranda tik Lenkijos kalnuose. Ir kai klimatas karštėja, šaknys tampa paviršinės, ji tiesiog apsilpsta. Jeigu ji augtų sveikai ir normaliai tie žievėgraužiai nepultų, nes ji sugebėtų nuo jų atsiginti, bet kai esi pasilpęs tada ir puola.
Šie procesai vyksta ne tik dėl mūsų poreikio kažką tai iškirsti. Pasauly tai vyksta savaime.
Iš to yra dvi išvados: reikia mažinti klimato kaitos poveikį ir saugot tuos senolius, kurie yra, nes tokių daugiau nebebus, o istoriją antrą kart taip pat nesukris. Taip, kaip tu ir aš esame unikalūs, tas pats ir su šių medžių genetika.
- Pabandykime į šį reiškinį pažvelgti iš kitos barikadų pusės. Kuo jis svarbus, kaip jis gali paveikti žmogų, kuris gyvena mieste, kuris, tarkim, nėra nei stovyklavimo gamtoje nei žygių gerbėjas. Ar jam tai irgi svarbu ir turėtų rūpėti? Kaip tai paveiks jo vaikus, jo aplinką? Ką pasakytumėt tokiam žmogui?
- Manau jo vaikai arba anūkai tikrai sugrįš prie miško. Lietuvoje apskritai arti ta gamta, tas miškas.
Mes dar turim dėdes, tetas, senelius, kurie yra dar kaimuose, ne kaip kokiuose milijoniniuose miestuose.
O poveikis yra tiesioginis ir netiesioginis. Kalbėti apie tai, ką miškas duoda žmogui, čia būtų atskira, dviejų valandų lekcija. Jeigu tau jo nereikia, ta žalia spalva tau nepatinka, tau nereikia tos ramybės ir miesto triukšmas tau arčiau dūšios.
Miškas turi tokias funkcijas, kaip vandens, temperatūros reguliavimas, apsauga nuo taršos.
Nėra taip, jog miškas tik anglies dvideginį sugeria. Tai yra netiesioginiai dalykai. Žmogui, kuriam atrodo „dzin“ pas jį per kitur ateis tas poveikis. Pradės kažkokie vėjai labiau pūsti, o gal padidės oro tarša.
Edukaciją, požiūrio keitimą pradėti reiktų nuo mažiukų, nuo vaikų, nuo darželinukų, suaugusiam tą sierą iš ausų nelabai ir iškrapštysi. Pokyčiams reikia laiko, o mes kartais labai norim greito efekto.
Pavyzdžiui norvegai nemokina savo vaikų saugoti gamtos, jie mokina sugyventi su gamta! O tai yra skirtingi dalykai. Taip augintam vaikui nekiltų klausimų, kas yra miškų mažėjimas, arba dykumėjimas, kaip Afrikoje, kur traukiasi medžiai ir ateina dykuma. O tada jau visi tiesiogiai pajaučia, kai smėlis tarp dantų...
- Jūs jau kaip ir atsakėt į šį klausimą, bet gal norėtumėt dar kažką pridėti ar papildyti. Jūs teigiate, kad viena didžiausių pasaulio problemų – visame pasaulyje sparčiai nykstantys senieji miškai. Kas jums, kaip mokslininkui, leidžia taip manyti ir taip teigti?
- Šiuo atveju, aš galbūt taip nesakyčiau. Žinote, politikai visada mėgta aiškius atsakymus į klausimus, o mokslininkai visada linkę išsisukti nuo atsakymų. Galima sakyti, kad tai nėra pagrindinė problema.
Pagrindinė problema pasaulyje klimato kaita. Po jos prasideda išvestinės, o miškų mažėjimas viena jų. Miškai yra dvideginio saugyklos, tai labai aktualu mūsų dabartiniai situacijai, anglies dvideginio užkonservavimas, bet lygiai taip pat dvideginį konservuoja ir planktonas, vienaląsčiai dumbliai, kurie vandenynuose plaukioja. Bet dėl ledynų tirpimo keičiasi cheminė sudėtis, dumbliai patiria stresą... Viskas pasaulyje yra susiję. Tad galbūt geriau sakyti, jog ne svarbiausia, bet viena svarbiausių.
Yra dar vienas momentas – biologinė įvairovė. Mes, visuomenė, kaip dabar madinga žiūrim į mišką, tik kaip į CO2 konservavimo talpyklą. Mes visiškai pamirštam, jog tai yra namai tūkstančiams, milijonams organizmų, kurių tūkstančiai rūšių dar yra net neatrastų, kurios dabar žūsta po tai kirviais. Mes dažnai galvojam tik apie save, ką mums miškas duoda: saugo nuo vėjo, oro taršos, vandens tėkmę reguliuoja, teikia medžiagą grindims, sienoms, baldams, bet tai yra ir namai šimtams tūkstančių organizmų. Jei kuri rūšis dingsta, jos juk neatkursi paskiau.
Dabar tendencijos pasaulyje tokios, jog miškas, patogiausias vieno amžiaus, vienos rūšies, patogiai susodinti medžiai, atvažiavai, nupjovei, kaip kokią plantaciją. Dabar miškininkams didelis medis pasidarė problema, nes sunkiau nupjauti, sunkiau pakrauti ir visa kitą. Prie ko mes einam taip ūkininkaudami? Mes nususinam savo aplinką! Būna manęs klausia, koks miškas geresnis, plantacinis ar natūralus? Atsakau, jog bet koks miškas aplinkai geriau, ir sodintas, ir plantacinis. Bet jei žiūrėt į visumą, biologinę įvairovę, į tai ką gaunam, ir ką galim gauti iš to miško, o dar plius estetiniai dalykai, kur gyvens mūsų laumės, raganos, visokie kipšai, jeigu mes viską numelioruosim, nusausinsim, jeigu miškai bus tik plantaciniai? Visos fantazy istorijos, pradedant hobitais ir baigiant raganiais, jos nevyksta sodintam pušyne.
- Teigiama, jog nuo 1900 iki 2015 metų pasaulis prarado daugiau kaip trečdalį savo sengirių, o per pastaruosius 40 metų medžių mirtingumas apskritai padvigubėjo.
Kuo paremtas šis teiginys?
- Gegužės 29 d., 2020 m. žurnalas „Science“ paskelbė publikaciją, joje mokslininkų grupė, kurią sudarė 25 bendraautoriai siekė pamatyti bendrą pasaulio vaizdą. Jie analizavo visą prieinamą informaciją: žemėlapius, satelitus ir t.t. Iš čia ir atsirado šie skaičiai.
- Dėl medžių kirtimo, besikeičiančio klimato yra numatoma, jog kils aibė problemų netolimoje ateityje? Kokias problemas mokslininkai prognozuoja artimoje bei tolimesnėje ateityje?
- Problemas mes ir dabar patiriam. Gamtoje yra toks dalykas, kurį mes dažnai pamirštam, kaip natūralūs gamtos ciklai t.y. drėgnas periodas, sausesnis periodas, jie trunka 10–11 metų.
Bet kai prie to sausojo periodo prisideda ir klimato kaitos sukeltos problemos, tada tas poveikis padvigubėja. Ankščiau šnekėta apie globalinį atšilimą, bet dabar šnekama kitaip – vyksta globalinės klimato kaitos, o tai reiškia, būna ne lietus, o liūtis, karštis trunka ne dvi tris dienas, o savaitę ar dvi, t.y. klimatas darosi kontrastingesnis.
Mūsų planeta vadinasi Žemė, nors realiai turėtų vadintis vandenynu.
Visa pasaulio, šilumos apykaita reguliuoja vandenyno srovės ir jeigu keičiasi druskingumas, vandens, temperatūra sistema išsiderina. Jei golfo srovė nusisuks nuo Skandinavijos, tai baltos meškos vaikščios Oslo gatvėmis, tiesa jeigu jų dar liks. Čia veikia domino efektas, o mes viską kažkaip paprasčiau priimam gaisrų padaugėjo, keičiasi visa realybė prie kurios mes pripratę buvom, teks išmokti gyventi naujoje. Aš nesakau, kad bus katastrofa, žmonija žlugs ar pan. Svarbiausia, jog visas temperatūros reguliavimo mechanizmas planetoje keičiasi, ir jis keičiasi sparčiau nei mes gebam prie jo prisitaikyti.
- Naikindami miškus išlaisviname didelius CO2 arba anglies dvideginio kiekius, kuo tai negerai ir pavojinga, kai staiga „atpalaiduojami“ dideli jo kiekiai?
- Anglies dvideginis yra kailiniai, sakykim saulės spinduliai pasiekia žemę, bet kuo daugiau atmosferoje anglies dvideginio, tuo labiau jis ekranuoja, arba sulaiko šilumą. Tai faktiškai, čia tas pats, kas gulėti su storais kailiniais Palangos paplūdimyje vasarą, na nelabai patogu, ir šunti, ir prakaitas varva ir t.t. Įsivaizduokim, saulės energija, kuri per milijonus metų pateko į žemę, dalis jos išspinduliuota atgal, o dalis užsikonservavo naftoje, dujose, durpėse. O mes dabar viską staigiai grąžinam atgal. Susidaro anglies dvideginio sluoksnis ir jis trukdo išspinduliuoti, gražinti iš žemės šilumą atgal į kosmosą. Mes kiekvienais metais vis storesnius kailinius rengiamės vidurvasarį...
- Norėtųsi ir apie jus, ir jūsų darbus šiek tiek daugiau sužinoti. Dirbote ar tebedirbate
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijoje...
- Tebedirbu, nors šiemet ir išėjau į pensiją, dirbu biologinės įvairovės skyriaus vedėju.
- Kaip atrodo jūsų darbo diena?
- Įvairiai, žiemą – daugiau kabinete, vasarą – daugiau laukuose. Darom tai, ką parkuose daro ekologai: monitoringas, kirtimo projektų darymas, poveikio aplinkai vertinimas natūrinėse teritorijose, tam tikri tiriamieji darbai, visuomenės švietimas, veikla labai plati, norėtųsi, kad ji būtų siauresnė, norėtųsi daugiau laiko gamtoj, bet būna jog daugiau tenka dirbi prie popierių.
- Ką iš savo profesinės srities nuveiktų darbų laikytumėt svarbiausiais ar svarbesniais aplinkosaugos ar švietimo srityje?
- Mano didžiausias nuopelnas, jog ištvėriau tiek metų. Dirbti atėjau 1990 m., tad jau praktiškai 30 m. esu gamtosaugoje. Dirbau, kai Lietuva jungėsi prie visų konvencijų. Nacionaliniams parkams šiemet bus 30 metų, keturi nacionaliniai parkai buvo įkurti 1991 m. balandžio 23 d. Po visų sausio įvykių Lietuvai buvo svarbu parodyti, jog mes patys galim tvarkytis su savo gamtos paveldu ir žinom, kaip jį saugoti.
Didžiausias mano ir kolegų nuopelnas, manyčiau tas, jog stengiamės, kiek tai įmanoma pristabdyti tą niokojimą, stengiamės sušvelninti neigiamą poveikį. Po sovietmečio prasidėjo nauja ekonominė, nauja socialinė realybė. Teko prie jos taikytis. Tai nėra nei mūsų nuopelnai, nei pralaimėjimai, taip gyvenimas klostėsi. Per kažkurį Aukštaitijos parko jubiliejų būta kritikos, jog tas negerai, ir anas negerai. O jūs pagalvokit, kas būtų jeigu nacionaliniai parkai, regioniniai parkai nebūtų įsteigti?
Sugebėjom neigiamus, nepageidaujamus dalykus sulėtinti, bet visiškai sustabdyti negalime.
- Teko skaityti, jog jums teko paragauti ir dėstytojo duonos...
- Labiausiai nemėgstu būti valdininku, labiau man, turbūt, tiktų būti patarėju: skaityti, gilintis, dalintis žiniomis. Trumpai, epizodiškai teko Vilniaus universitete skaityti „Lietuvos augalininkystės ir gamtos apsaugos kursą“. Truputį, porą metų, mokyti Merkinės gimnazijoje.
Paskaitas ir dabar dažnai skaitau renginiuose, tiesiog malonu dalintis tuo. ką žinau.
- Jums, kaip tyrėjui, mokslininkui teko dalyvauti daugiau nei dešimtyje tyrimų, tame tarpe ir „Pievų ir buveinių inventorizavime“. Kaip atrodo tas pievų inventorizavimas, kuris plačiajai visuomenei, galbūt labiau žinomas iš prekybos konteksto, tarkim, kokio sandėlio inventorizavimas?
Įdomiausi buvo darbai, kurios pradėjom daryti iškart po nepriklausomybės, buvusių karinių teritorijų tyrimai ir inventorizacijos. Lietuvoj buvo nemažai plotų, kurie priklausė sovietinei kariuomenei, kuriuos tyrėme jai pasitraukus, ir Rūdininkų girią, ir pajūrį, tiksliau pamarį.
Buvo juokaujama, jog paskui rusai paprašys primokėt, kiek mes ten visko radom...
Žmonių veikla ten buvo apribota, o didžiuliai plotai neliesti. Ką reiškia inventorizacija? Tai yra įvertinimas to, ką tu turi. Apsauga turi prasidėti nuo žinojimo, ką tu saugai. Mes vertinome, kokios ten yra vertybės augalai, drugeliai, paukščiai kt. O paskui reikia suderinti tą apsaugą, nes tai kas gerai drugeliui blogai augalui, bet čia jau vėlesni etapai.
Dar gana aktyviai teko dalyvauti kertinių miško buveinių išskyrimo darbuose. Jos labai artimos sengirėms. Miške visada išlieka tokios klėtelės, kurios nepatogios girininkui, nepatogios savininkui.
Buvo mintis inventorizuoti per visą Lietuvą, kur išlikę tokios sengirių skeveldros. Tie maži miško gabaliukai, gal nelabai svarbūs kokiam vilkui ar ereliui, bet grybams, kerpėms, vabalams, kurie yra labiau sėslūs, labai svarbūs. Buvo labai įdomus projektas, palandžioti po tuos tokius, tikrus miškus, mažai žmogaus pakeistus.
- O kaip jūs atsidūrėte tuose tyrimuose, kuriuos vykdė tarptautinės komandos: švedai, olandai ir kt.?
- Turiu retą specialybę. Dabar visi yra aplinkosaugininkai, aplinkotvarkininkai, o paaiškėjo, jog vėl reikia, kaip ir tada reikėjo, klasikinių botanikų, entomologų, kurie pažįsta vabzdžius. Ko Lietuvoje daug, tai ornitologų, kurie paukščius pažįsta, visi stengiasi ir mėgsta paukščius pažinti. Tai kai nėra daug botanikų, taip ir atsiduri, žino, kad pažįsti augalus ir kviečiasi, o be to Lietuva maža, daugumą gamtininkų vienija bendra praeitis, tai kartu mokėsi, tai kartu dirbo, sakyčiau tai net savotiška masonų ložė, tad dažniausiai žino, katras ko vertas, tad ir kviečiasi arba nesikviečia.
- Pabaigai, būtų smalsu sužinoti, kokie yra jūsų hobiai, pomėgiai, mėgstamiausi būdai atsipalaiduoti. Ar jie susiję su gamta?
- Dirbamas nacionaliniam parke galiu laisviau planuoti savo laiką. Turbūt retas atvejis, kai pomėgis persidengia su profesija. Pas daugumą žmonių pomėgis yra vienas, o profesija kita.
Man kažko geresnio, kaip išeiti į gamtą ir atsipalaiduoti turbūt nėra. Dar šiek tiek mėgstu fotografuoti. Į fotomenininkus nepretenduoju, bet išnaudoju tą patį feisbuką, vis pasidalindamas kokiais kadrais.
Sunku net ir pasakyti, kur tas pomėgis pasibaigia, o kur prasideda darbas ir atvirkščiai.
Dar mėgstu rodyti savo kraštą, be lietuvių laisvai kalbu dar trimis kalbomis. Ankščiau būdavo, jei pripuoli, prieini prie kažkokios knygos, žinių, tai tu jau baisiai protingas ir kietas.
Dabar tą informaciją kiekvienas vaikas gali pirštuko paspaudimu susirasti, bet.. Sąryšį, sąsają, tų atskirų informacijos blokų žmonės nelabai pagauna. Patinka pristatyti savo krašto gamtą, pajausti pojūčius, parodyti sąsajas kuo siejasi baltasis gandras su Afrikos pietumis ar pan.
Man tiesiog patinka dalintis, rodyti savo kraštą, jį pristatyti. Ekskursijų vedimas nėra mano darbas. Ir kartais aš iš tų žmonių žymiai daugiau gaunu, nei pats jiems duodu.
Truputį talkinau gamtos interpretatoriams, gamtos gidams, pats tuo šiek tiek užsiimu, žmonės būna žiūri, bet nemato, klauso bet negirdi... Beje, dažnai. Tai mūsų darbas yra padėti jiems žiūrint pamatyti, o klausant išgirsti!
- Kaip jūsų tas ryšys su gamta užsimezgė, ar vaikystėje, ar vėliau, nutiko kažkoks nutikimas?
- Čia natūraliai, mano mamos tėvai yra iš Gervyčių krašto, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, beje netoli Astravo elektrinės. Mane ten išveždavo vasarą keliems mėnesiams. Tai aš faktiškai miesčioniukas, bet augau kaime, o ten jau viskas vietoje ir grybavimai, ir žvejojimai ir pan.
Mano tėtis, senelis visi šeimoje grybautojai, uogautojai, kartais ir žvejai. Per tą vyrišką liniją gamtoje, tas kaimas vasaromis, taip ir susilipdė viskas. Šiaip, mano abu tėvai prekybininkai, o mano sesė irgi biologiją baigusi.
- Ar turite kokį nors prisiminimą, nuotykį ar nutikimą iš vaikystės, kuriuo galėtumėt pasidalinti?
- Taip greitai nepasakysiu, bet aš iš tų žmonių, kuriems kiekvienas išėjimas į mišką yra nuotykis.
Jeigu eina penki žmonės ir iš jų vienas užkliūna už kokio nors kelmo, tai būsiu aš. Pas mane tokių nuotykių visada daug.
Ačiū už šiltą pokalbį!
