Viskas prasidėjo nuo poreikio sau
„Pati verslo pradžia prasidėjo nuo medinių dailylenčių. Sau reikėjo atlikti remontą, o visur buvo labai brangu. Buvome jauna šeima, vaikai dar maži, pinigų nelabai turėjome, o dar ir pusę metų eilėje reikėdavo stovėti, norint nusipirkti dailylenčių. Pasirodo, labai paprasta ir pačiam pasigaminti.
Gamybą iššaukė paklausa – tuo laiku nieko nebuvo. Dailylenčių pradėjo prašyti draugai, pažįstami, kaimynai – taip po truputį viskas plėtėsi. Vėliau perėjome prie virtuvinių komplektų gamybos, nes taip pat sau reikėjo, o vėliau ir kitiems“, – pasakoja D. Jasevičienė.
Šiuo metu įmonė gamina valgomojo baldus – kėdes ir stalus, daugiausiai dirba su individualiais užsakymais. „A. Jasevičiaus“ baldus galima išvysti ir Prezidentūroje, kai kuriose Lietuvos ambasadose užsienyje, Pažaislio vienuolyne, daugelyje viešbučių ir restoranų.
„Dabar nemanau, kad yra daug įmonių, kurios taip individualiai gamintų baldus, nes pasirinkti medieną, jos rūšį, spalvą ar gobeleną, niekas taip nebežaidžia. Čia labiau individualūs užsakymai, daugiau rankų darbo“, – priduria ji.
Prie vairo – du sūnūs
Šiuo metu prie šeimos verslo vairo stovi du sūnūs – 37-erių Edvinas ir 42-ejų Morenas. Abu broliai iš anksto ruošėsi vieną dieną perimti šeimos verslą, tad po mokslų universitete prisijungė. Vyresnysis baigė rinkodarą ir ekonomiką, o Edvinas – baldų dizainą ir technologijas. Jiedu pripažįsta, kad pasirinko sunkią verslo kryptį.
„Dirbau čia vasarą, žinojau, kad tai – pamatai, bet nebuvau užtikrintas, kad čia eisiu. Buvo laikai, kai visi traukė į Ameriką, gaudavo žalias kortas, svarsčiau, kad ir man reikia. Tačiau, kol mokiausi universitete, sužinojau apie tėvuko ligą, su kuria jis dar daug metų gyveno, bet kažkas mano viduje suveikė. Todėl iškart po mokslų pradėjau gilintis į procesus, nors įvairūs įrengimai man nebuvo labai įdomūs, jei atvirai, dar ir šiandien aš bijau praeiti pro dirbantį didelį agregatą“, – apie pašaukimą prisijungti prie šeimos verslo pasakoja Morenas.
„Taip jau išėjo – vasaromis čia dirbdavome, būdami mokykloje žinojome, kad yra šilta vietelė, – šypsosi Edvinas. – Man tėtis pasakojo apie verslo priešistorę: jis ūkininkavo, per vasarą nuimdavo du derlius, kartą išvežė parduoti į Rusiją, iš ten parsivežė krūvą lentų, su jomis reikėjo ką nors daryti, taip ir prasidėjo baldų gamyba.“
Miške patys atsirinkdavo rąstus
Pašnekovai tikina, kad gamyboje naudojama lietuviška mediena, pastaruoju metu jos šiek tiek vežasi iš Ukrainos. Anksčiau broliai netgi patys miške atsirinkinėdavo rąstus, tinkamus baldų gamyboje.
„Važiuodavome į mišką, pats net rąstus atsirinkdavau, bet dabar jau perkame lentas. Kadangi reikia kokybiškiausios, brangiausios ir geriausios medienos, tai reiškia – storiausio rąsto, kuris turi mažiausiai šakų, pažeidimų ar šerdies, taip ir atsirenki, kad baldas neišeitų supuvęs“, – pažymi Morenas.
Prieš porą metų „A. Jasevičiaus baldai“ pradėjo eksportuoti produkciją į Skandinaviją. Šiuo metu eksportui tenka pusę gamybos, kai prieš dvejus metus Lietuvai tekdavo apie 90 proc. gaminių, o 10 proc. eksportui. Dabar esą prasidėjo antrasis etapas – atsinaujinimas, daug lėšų verslininkai investuoja į gamybą.
„Lietuvoje nebuvo nuolatinio užsakymų srauto, be to, jaučiame sezoniškumą: rudenį mums gerai, vasarą nėra užsakymų, visiems atostogos labiau rūpi. Tokios bangos davė postūmį ieškoti didesnio srauto užsienyje, kad išlaikytume žmones – negali juk vasarai atleisti, o rudenį vėl priimti“, – kaip įvyko lūžis prekyboje, pasakoja Edvinas.
Prie to taip pat prisidėjo ir išaugusi konkurencija: „Atsirado ir daugiau įmonių, daug jų importuoja ir pardavinėja, o mums patiems gaminant, savikaina neišeina labai pigi – naudojamas masyvas, rankinis darbas. Kitur iš Kinijos daug produkcijos atkeliauja, bet ne visi pirkėjai supranta, ar tai kiniškas, ar lietuviškas gaminys. Kiniška kėdė gali būti du ar tris kartus pigesnė, nei pagaminta čia.“
„Jau geriau brangiau, bet geriau. Netaupome medžiagoms, vidiniams dalykams, kurių nesimato. Man tai neleidžia per save „perlipti“. Kita vertus, tai verslui gal ir kiša koją, nes konkurentas siūlo panašų vaizdą, tik gal ne tokį ilgaamžišką produktą“, – priduria Morenas.
Gaminių tenka laukti 2–3 mėnesius
Rumšiškių baldų gamintojas itin pajuto ir karantino pasekmes, tačiau eksportas verslą ištraukė iš duobės.
„Lietuvos rinkoje visiškai negavome pajamų, salonai buvo uždaryti, o už nuomą reikėjo mokėti. Kaip ir galėjome pretenduoti į valstybės pagalbą, bet tuo pačiu nemažai pajamų gavome iš eksporto, todėl realiai neatrodė, kad mums sunku“, – sako Morenas.
Edvinas paaiškina – eksporto marža visai kitokia nei lietuviška: „Užsienio klientas užsako didesnį kiekį, jam reikia žemos kainos. Jeigu nepagaminsi už tą kainą, pagamins kitas – lenkas, rumunas arba bulgaras, todėl turi tilpti į tą kainą, kurią pasako. O Lietuvoje, kai yra skirtingi ir pavieniai gaminiai, – didesnė užsakymų marža, tad šiek tiek lengviau kvėpuoti. Kai karantino metu buvo uždaryti salonai, reikėjo suktis.“
Verslininkai pasakoja, kad visoje medienos gaminių rinkoje – chaotiška situacija dėl neadekvačių žaliavų kainų ir tiekimo. Kasmet medžiagų kainos auga vos ne dvigubai ar 50 proc., o jei įmonė sudariusi sutartis, turi įsipareigojimų parduoti už tam tikrą kainą, tai gali sukelti didelių sunkumų.
„Šiuo metu turime daug iššūkių, juos visus lygiagrečiai reikia spręsti: jei tu neparduodi, gamyba neveikia, jei viena grandis neveikia, tai ir visas mechanizmas stoja. Vienas pagrindinių iššūkių – nepastovumas su žaliavų kainomis, nėra apibrėžtumo, nežinome, už kiek kitą savaitę gausime medžiagų komponentų. Negali per daug reguliuoti pardavimų kainų, nes tai kainuoja daug energijos“, – aiškina Edvinas.
Išaugę ir gamybos terminai: šiuo metu norint užsisakyti stalą, tektų palaukti du-tris mėnesius. Tačiau pašnekovai pasakoja užbėgę įvykiams už akių – įdarbindami užsieniečius ir taip didindami pajėgumus trumpina gamybos terminus.
Sumažino pasekmes, įdarbindami ukrainiečius ir baltarusius
„Su darbo jėga tikrai sudėtinga, labai pajautėme pašalpas gaunančių žmonių sektorių – jie nenori eiti į darbą, neapsimoka, nes gauna pašalpas, sėdi metus namie. Užsakymų turėjome, bet nebuvo darbo jėgos, tai pasukome paieškas į trečiąsias šalis, šiandien nemažai jų turime, ir dar didiname skaičių. Didindami pajėgumus ir pagaminamą kiekį trumpiname terminus, nes turime darbo jėgos ir įrengimų“, – pasakoja abu broliai.
Trijose šeimos įmonėse – baldų gamybos, restauravimo ir senovinių baldų prekybos – iš viso dirba apie 65 darbuotojus, iš jų – apie ketvirtadalis iš Ukrainos ir Baltarusijos. Verslininkai pripažįsta, kad įdarbinant užsieniečius Lietuvoje ne taip jau paprasta.
„Nemažai iššūkių juos įdarbinant: tai finansiškai kainuoja, dokumentacija, yra daug administravimo, galų gale juos reikia surasti ir apmokyti“, – vardija Edvinas.
„Daug iš jų turi leidimus gyventi, nemažai žmonių nori įleisti šaknį ir svajoja čia atsikelti su šeimomis, bet dar tokių nebuvo“, – priduria Morenas.
Ramybę atranda keliaudami
Broliai pripažįsta – ar pandemija, ar geri laikai, gamyboje visada atsiras iššūkių.
„Gamyboje visada yra reikalų, nebūna, kad susitvarkiau ir ramu: tai sugedo, sulūžo, išoriniai veiksniai, tai žaliavos“, – sako Morenas. Brolis jam antrina: „Prabundi trečią nakties ir galvoji, kaip užbaigti užsakymą, yra terminas, žmonių gimtadienis ar vestuvės, jiems reikia to stalo.“
Verslininkai ramybės ieško gamtoje, keliaudami, sportuodami, užsiimdami joga ar meditacija.
„Su broliu ir dviem draugais turime tradiciją kartą per metus leistis į kelionę su kuprinėmis – be jokių planų atitrūkti, tai man asmeniškai labai „išvalo“ galvą, taip išsikraunu. Keliavome Afrikoje, Pietų Amerikoje, neužsisakę viešbučių, minimaliai pasiplanavę. Kai grįžti, pamatęs kaip kitur gyvenama, supranti, kad nėra toje Lietuvoje taip blogai, ir tavo problemos nebe tokios sunkios atrodo“, – šypsosi Morenas.
Tiesa, jiedu vadovauja ir kitai šeimos įmonei – „Rumšiškių baldai“, kurioje prekiaujama senoviniais antikvariniais baldais. Vaikštant po ekspoziciją jautiesi tarsi muziejuje – čia galima rasti įvairių formų, spalvų ir laikmečio baldų bei interjero detalių: nuo prabangaus klasikinio ar subtilaus Retro, romantiškojo Provanso iki šiuolaikinio interjero. Į Rumšiškes senoviniai baldai atkeliauja iš visos Europos. Iš senovinių baldų prekybos gimė ir trečioji restauravimo įmonė, kurioje baldai atgimsta antram gyvenimui.
