Toks „derlius“ priklauso CAR vyriausybės pusėje veikiančioms „Vagnerio grupei“, „Sewa Security Services“ (užsiima CAR aukščiausių pareigūnų apsauga), „Lobaye Invest SARLU“ (specializuojasi aukso, brangių akmenų, kuo CAR turtinga, gavyba), pastarajai Vakarai taiko sankcijas.
Ryšium su atskleistais faktais JT ekspertai išsiuntė laiškus Rusijos bei CAR vyriausybėms, Rusijos pasiuntinys CAR Vladimiras Titorenko „savo ruožtu“ apkaltino RFI suklastotų žinių platinimu, kas esą tetarnauja teisėtą vyriausybę šioje Afrikos šalyje besibaudžiantiems nuversti nusikaltėliams. JT darbo grupės ataskaitą rusų atstovybė pavadino spekuliacijomis be įrodymų.
Karas tarp CAR vyriausybinių pajėgų ir sukilėlių vyksta nuo 2013-ųjų, iš šalies jau bėgo 5 milijonai žmonių. Konfliktas paaštrėjo po prezidento rinkimų gruodžio 28-ąją, kuriuos formaliai laimėjo Faustinas‑Archangė Touadéra, kuris kovo 30-ąją ir prisiekė.
Oponentai su rinkimų rezultatu nesutiko, ėmė didinti karinį spaudimą, kuriam atsispirti padeda samdiniai, pasak žiniasklaidos, nuo 2020-ųjų pabaigos CAR prezidentui pagelbėti iš Rusijos pemesti kariniai konsultantai bei samdiniai su sunkiąja ginkluote ir šarvuočiais.
Vakarų žiniasklaida priskaičiuoja bent porą tūkstančių rusų „sėkmės karių“, Kremlius šią informaciją neigia. Pasiuntinys V. Titorenko tepriskaičiuoja 535 rusų instruktorius, kurie esą niekur nedalyvauja ir imasi veiksmų tik atvejais, jei juos kas atakuoja.
Balandžio 23-ąją „The Times“ informavo apie valdžią kitoje Afrikos valstybėje Čade po prezidento mirties pažadėjusius užgrobti kaimyninėje Libijoje apmokytus sukilėlius iš „Čado permainų ir sutarimo fronto“ (FACT). 68-erių prezidentas Idrissas Déby tomis dienomis mirė nuo žaizdų po vizito į frontą, kur jo daliniai kaunasi su kovotojais iš FACT. Pastarieji pažadėjo laikytis paliaubų iki laidotuvių, bet vėliau pereiti į puolimą už 150 kilometrų nuo jų pozicijų esančios sostinės Ndžamenos užėmimo reikalu.
Pasak britų dienraščio, FACT sukilėliai iki balandžio 11-osios glaudėsi Libijos pietuose, kur juos apmokė ten įsitvirtinusi „Vagnerio grupė“, pagelbėjusi maršalo Khalifo Haftaro vadovaujamos Libijos nacionalinės armijos bandymams atmušti sostinę Tripolį iš JT pripažįstamos vyriausybės.
FACT sėkmės Čade atveju „Vagnerio grupė“ galėjo gauti visai patikimą sąjungininką nestabiliame, bet strategiškai svarbiame Afrikos regione. Kaip nurodo buvęs JAV valstybės departamento darbuotojas, šiuo metu „Atlantic Council“ Afrikos centro analitikas Cameronas Hudsonas, Čade kertasi visi didžiausi konfliktai Juodajame žemyne, taigi per FACT rusai gautų prieigą ne tik prie vietos naudingų iškasenų, bet ir įtaką regionui, kurį ir Vakarai laiko ypač svarbiu, sulaikant islamistinio ekstremizmo plitimą Centrinėje Afrikoje ir toliau taip pat į Vakarus.
Afrikos žemyne nuo Mozambiko iki Libijos ir Vakarų Sacharos vyksta dešimtys didelių ir mažų karinių konfliktų, pastaruoju metu vis dažniau „persidengiančių“ ir verčiančių situaciją ypač painia. Beveik visuose betarpiškai ar „laikydamiesi netoliese“ dalyvauja kariai iš užsienio – taikdariai, instruktoriai, klasikiniai samdiniai, abejotinų sukarintų grupuočių atstovai ar tiesiog banditai. Gali būti iš bet kur – kaimyninių šalių ar kito planetos krašto, tarkime, Prancūzijos, Rusijos, Pakistano, Švedijos, Jamaikos, JAV, Indijos, Vokietijos etc.
Beveik visų jų atžvilgiu nuolat pateikiami paprastai įrodyti kaltinimai dėl įvairiausių nusikaltimų, nuo kontrabandos, plėšimo iki kone genocido, šios grupuotės neretai kaltinamos ir dėl karinio neefektyvumo, tarkime, JT taikdariai (vadinamieji „mėlynieji šalmai“, Juodajame žemyne dažnai Afrikos šalių kariškiai) užsiima ne konflikto gesinimu, o kaunasi kurios vienos pusės naudai.
JT vidaus priežiūros tarnybų biuro (OIOS) 2015 metų ataskaitoje nurodyta 480 įrodytų seksualinės eksploatacijos atvejų (trečdalis sietų su nepilnamečiais) nuo 2008 iki 2013 metų, priskirtų JT „mėlyniesiems šalmams“. Pasak Senegale (vakarų Afrika) gyvenančio karinio analitiko, Afrikos eksperto Sergejaus Jeledinovo, „seksas už maistą“ yra tapęs kone taikdarių iš Juodojo žemyno šalių vizitine kortele.
S. Jeledinovas sako per beveik dešimtmetį trunkantį darbą Juodajame žemyne (vadovauja saugos kompanijai „Convoy Africa SARL“) sutikęs labai įvairaus pasirengimo/parengimo karinių samdinių – tarkime, bangladešiečiai pareigingi, samdiniai iš Senegalo komunikabilūs, europiečiai išsilavinę, ruandiečiai narsiausi, etiopai ištvermingiausi etc. Jei kiekvienas karys savaip geras, surinkti į būrį jie neretai virsta sunkiai valdoma gauja, ypač kai/jei tas būrys internacionalinis. Nacionaliniai dariniai veikia sėkmingiau.
Čia išdėstyti faktai (net jei liečia tarptautinius taikdarius) patvirtina, kad būtent teisiškai „pilkos“ zonos tradiciškai traukia „sėkmės karius“.
Iškart po SSRS žlugimo ginkluoti samdiniai iš posovietinės erdvės į Afriką užklysdavo nedažnai, nebent vienas kitas samdomas karys (dažniausiai kariniai pilotai) asmenine iniciatyva dalyvavo konfliktuose Kongo demokratinėje respublikoje, Ruandoje ar Siera Leonėje.
Reikalai ėmė keistis pastaraisiais metais, tarptautinėje viešojoje erdvėje netrūksta pranešimų apie privačius rusų karinius darinius Juodajame žemyne. „Bloomberg“ 2019 metų lapkritį po tyrimo padarė išvadą, kad rusų kariniai samdiniai gali veikti 10-15 Afrikos valstybių – CAR, Libijoje, Šiaurės ir Pietų Sudane, Madagaskare, Angoloje, Gvinėjoje, Gvinėjoje-Bisau, Zimbabvėje, Mozambike etc. Pasak naujienų agentūros, Kremlius atkreipė dėmesį į Juodąjį žemyną, siekdamas turtingais jo ištekliais bei tiekdamas ginkluotę iš dalies kompensuoti dėl globalios konfrontacijos su Vakarais patiriamus nuostolius.
Rusų samdinių „nutinka“ ir kitose planetos vietose, Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“ 2017 metų rugpjūčio pabaigoje nurodė, kad „Vagnerio grupė“ dalyvavo kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. 2020 metų sausio 28-ąją „Reuters“ pranešė apie 400 „Vagnerio grupės“ karių permetimą į Venesuelą saugoti šalį į bankrotą nuvaldžiusio, su Vašingtonu galutinai suspipykusio tenykščio lyderio Nicoláso Maduro.
Afrikoje ypač prasidėjus karams Libijoje (po diktatoriaus Muammaro al-Gaddafio nužudymo 2011 metais stojus valdžios vakuumui), CAR rusų samdiniai veikia ir organizuotai, po savo vėliava, ir pusiau legaliai, tarkime, kaip instruktoriai.
Pradininke ir aktyviausia veikėja laikytina „Vagnerio grupė“, nors pirmos šio teksto pastraipos liudija verslo plėtrą. „Vagnerio grupė“ – jau plačiai vartojamas žodžių junginys, pašauktas apibūdinti Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui, kuris pavadinamas ir Rusijos prezidento virėju, priklausančią privačią karinę kompaniją (Private military company, PMC).
Pasak interneto leidinio „The Bell“, „Vagnerio grupės“ (užuomina į kompozitorių Richardą Vagnerį, kurio gerbėjas yra jos vadas Dmitrijus Utkinas) idėja ėmė įgyti konkrečius kontūrus po to, kai Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo generolams Sankt Peterburgo ekonomikos forume 2010 metų birželį uždarame susitikime paskaitą perskaitė buvęs Pietų Afrikos Respublikos karininkas Eebenas Barlow, privačios kariuomenės „Executive Outcomes“ įkūrėjas 1989-aisiais.
Pirmą PMC „Watchguard International“ britų armijos pulkininkas Davidas Stirlingas Jungtinėje Karalystėje užregistravo 1967-aisiais. Vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio „sėkmės karių“ (pavadinami ir „karo šunimis“) galima laikyti prancūzą Bobą Denard, vieną Šaltojo karo legendų, pelniusį samdinių karaliaus pravardę.
Iš oficialios karinės tarnybos Indokinijoje atleistas už muštynes, B. Denardas padirbėjo buitinės technikos operatoriumi ir stojo tarnauti į Prancūzijos policiją Maroke. 1954 metais areštuotas už pasirengimą pašalinti Prancūzijos ministrą pirmininką Pierrą Mendèsą Franceą, ketinusį mažinti karines išlaidas bei suteikti nepriklausomybę Prancūzijos kolonijoms šiaurės Afrikoje.
Po metų kalėjime išėjęs į laisvę užmezgė ryšius su prancūzų specialiosiomis tarnybomis, nuo tada veiksmus derino su jomis. 1961 metais užsiverbavo į Kongo katangų separatistų lyderio Moïsės Tshombės armiją, katangams pralaimėjus pasitraukė į Angolą, tuo metu Portugalijos koloniją. 1963-aisiais monarchistų pusėje dalyvavo pilietiniame kare Jemene, kitus porą metų vėl tarnavo M. Tshombės vyriausybei Konge, po šio pašalinimo iš premjero posto iš pradžių palaikė naują prezidentą Mobutu Sese Seko ir 1966 metais numalšino buvusio patrono suorganizuotą maištą.
Kitais metais vėl stojo M. Tshombės pusėn, 1967-aisiais sukėlė katangų maištą, jį malšinant buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į Pietų Rodeziją. Pasveikęs iš pradžių nesėkmingai mėgino grįžti į Kongą, vėliau, 1968-1978 m., tarnavo Gabono prezidento Omaro Bongo patarėju. Lygia greta nepraleisdavo progos dalyvauti konfliktuose įvairiuose „karštuose taškuose“ – pavyzdžiui, Gvinėjoje (1970), Benine (1977).
1975 metais prie Afrikos krantų Indijos vandenyne esančiose Komorų salose maišto metodu padėjo ateiti į valdžią maoistui Ali Soilihui, 1978-aisiais suorganizavo naują perversmą, kurio metu A. Soilihas nuverstas, gegužės 29-ąją nužudytas. Komorų salose B. Denardas praleido 15 metų, dalyvavo keliuose perversmuose, tapo prezidentinės gvardijos vadu, priėmė Islamą bei Komorų pilietybę. Užsiėmė verslu, tapo viešbučių bei žemės sklypų bendrasavininku.
Pasibaigus Šaltajam karui geopolitinė konjunktūra pasikeitė, kolonializmas išėjo iš mados – B. Denardas tėvynėje 2006-aisiais nuteistas 5-eriems metams lygtinai, 2007 nuosprendis pakeistas į realų 4 metų įkalinimą, galų gale bausmė sutrumpinta iki metų kalėjimo, kurio nuteistasis nekalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Praėjus keliems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio, Šaltojo karo „samdinių karalius“ baigė savo audringą žemiškąją kelionę.
Gyvenimo kelią B.Denardas baigė, kai karinius samdinius jau tedomino pinigai. PMC įsitvirtino kaip rentabilus verslas, nors jo veikla tebėra tarptautinės teisės „pilkoje zonoje“. „The Economist“ pasaulinę šios rinkos kapitalizaciją įkainoja 100 milijardų dolerių.
Pasak „The Bell“, Rusijoje PMC idėją rėmė ir generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas. J. Prigožinas pasirinktas kaip dalykiškas žmogus, jau pelnęs teisę tiekti maitinimo paslaugas valstybinėms (tarp jų – armijos) organizacijoms už dešimtis milijardų rublių. Tiesa, pasak rusų spaudos, pats restoratorius didelio noro imtis misijos nerodė. Vis dėlto pirmos žinios apie privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį.
Organizacija formaliai nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių samdinių neprivalo įtraukti į statistiką), vis dėlto jos atstovai valstybinių apdovanojimų yra gavę. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje D. Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais fiksuoti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Daugumos už 240 tūkstančių rublių per mėnesį karinėse misijose pasirengusių dalyvauti žmonių motyvas buvo siekis pagerinti savo šeimų materialinę padėtį ar noras grąžinti paskolas. Po mokymų Rusijos gynybos ministerijos karinėje dalyje Molkino gyvenvietėje Krasnodaro srityje dalinys 2015 metų rugsėjį pasiųstas į Siriją, iki 2016-ųjų pradžios kariniuose veiksmuose nedalyvavo, bet vasarį-kovą prisidėjo prie Palmiros miesto atkovojimo iš „Islamo valstybės“, tada patyrė pirmus nuostolius (pasak „Fontanka“, galėjo žūti nuo 40 iki 60 samdomų karių).
Pasibaigus Palmiros išlaisvinimo operacijai, dalinys grąžintas į Rusiją, 2016-ųjų pavasarį jį sudarė 2349 kariai, misijoje Sirijoje dalyvavo 1,5-2 tūkstančiai. Metų pabaigoje pradėta rinkti nauja komanda, šįkart naftos telkinių teritorijų atkovojimui iš islamistų bei jų apsaugai. Į Siriją ji išvyko 2017 metų pradžioje, buvo parengta prasčiau nei pirmai misijai ir turėjo gerokai kuklesnę ginkluotę.
Iki 2017-ųjų rugpjūčio „Vagnerio“ PMC užsiėmė naftingų rajonų Sirijos Homso provincijoje su pagrindiniu objektu Hajano naftos perdiribimo gamykla apsauga ir mėginimais užimti naujas teritorijas. Dalinys veikė J. Prigožino kompanijos „Euro Polis“ bei Sirijos vyriausybės susitarimo pagrindu, pagal kurį „Euro Polis“ samdiniai įsipareigojo išlaisvinti bei ginti naftingus plotus mainais už karinių išlaidų padengimą, ketvirtadalį išgaunamos naftos bei gamtinių dujų.
Samdiniai negali pakeisti reguliarios armijos, bet nutinka visaip. Situacijos trapumą ypač atskleidė 2018-ųjų vasario 7 dienos mūšis Deir ez Zoro miesto apylinkėse Sirijos šiaurės rytuose, kur Sirijos vyriausybinės armijos grupė (manoma, apie 500 žmonių) su ginkluotais žmonėmis, kuriuos „The New York Times“ įvardijo rusų samdiniais, patraukė iš kurdų ir kitų sukilėlių atmušti naftos perdirbimo gamyklos.
Sukilėlius rėmę 30 JAV specialiojo dalinio „Delta“ kariškių prisiskambinę Rusijos kolegoms mėgino įkalbėti juos nepradėti mūšio ir sulaukė atsakymo, jog šie čia niekuo dėti. Tuometinis Pentagono vadas Jamesas Mattisas įsakė atidengti ugnį, panaudojant aviaciją, ir po maždaug 4 valandas trukusio mūšio vyriausybinės sirų bei juos rėmusių samdinių pajėgos (beveik niekas neabejoja – iš „Vagnerio grupės“) neteko nuo 200 iki 300 žuvusiaisiais.
Rusijos gynybos ministerija nuo incidento atsižegnojo, tebebijoma atvirai pripažinti, kiek žuvo „Vagnerio“ samdinių. Vis dėlto už darbus Sirijoje J. Prigožinui atsilyginta – 2020 metų pradžioje dienraštis „Novaya Gazeta“ informavo, kad naftos ir gamtinių dujų verslovėmis 12 tūkstančių kvadaratinių kilometrų plote užsiims su V. Putino virėju siejamos bendrovės „Velada“ ir „Merkurij“. Sirijos valdžios vertinimu, dujų atsargos jose siekia tris kevirtadalius trilijono kubinių metrų.
Ir rusiška privačių armijų versija daugiausia vadovaujasi verslo interesais, bet dėl Kremliaus valdžios prigimties samdinius patogu išnaudoti politikai, kaip kad buvo su „žaliaisiais žmogeliukais“ Kryme. Rusija suinteresuota daryti įtaką įvairiose planetos vietose rankomis karinių samdinių, kurie veikia formaliai savanoriškai, nors de facto absoliučiai pavaldūs ne tik J. Prigožinui, bet ir Rusijos gynybos ministerijos struktūroms.
Čia užsiminta apie „sėkmės karių“ logišką siekį vykti į teisiškai „pilkas“ zonas. Kalbant apie Afriką kaip, galima sakyti, chrestomatinį tokios zonos pavyzdį, PMC tema išleistos tonos knygų, prisukta gausybė vaizdo kronikų, vis dėlto apibendrinti galima lakoniškai – privačios armijos ras, ką veikti Juodajame žemyne, kol afrikiečiai nesusivoks, jog ši žemė su visais gausiais turtais yra jų ir nesiims patys spręsti problemų, statydami į vietą bet kokius atvykėlius.
Gi kol kas kariniai samdiniai atrodo Juodojo Žemyno prakeiksmu, nes/kai jį „atranda“ vis naujos privačių karinių armijų generacijos, kurių paskutinę dominuojančią versiją atstovauja rusai.
