Netgi tarp šių darbuotojų, didžiąją praėjusių metų dalį praleidusių pandemijos paskatintoje izoliacijoje, pasitaiko tikrai nemažai žmonių, jaučiančių, kad aplinka kėsinasi į jų susikaupimą, pastebi openculture.com. Skundai, kad nuolatinis blaškymas nulemia neproduktyvų darbą, siekia mažiausiai dar viduramžius.
Tačiau siūlomi šios ilgalaikės problemos sprendimai paprastai kinta ir atspindi esamus laikus. Vienas tokių sprendimų pavyzdžių – „Izoliatorius“, kraupiai atrodantis dėvimasis įtaisas, pristatytas 1925-aisiais ant liepos mėnesio žurnalo „Science and Invention“ numerio viršelio.
„Ko gero, pats sudėtingiausias dalykas, su kuriuo žmogui tenka susidurti, yra ilgas ir sutelktas mąstymas. Daugumai susikaupti trokštančių žmonių tampa būtina užsidaryti garso beveik nepraleidžiančioje patalpoje, kad tokiu būdu galėtų dirbti, tačiau net ir tokiu atveju išlieka daugybė jų dėmesį blaškančių dalykų“, – įtaisą aprašančiame straipsnyje aiškina išradėjas Hugo Gernsbackas.
Kaip rašoma straipsnyje, netgi nesant tokių nemalonių trukdžių kaip „gatvės triukšmas“ ar „telefono skambėjimas“, protas tarsi savaime verčiamas ieško savų progų nebesutelkti dėmesio: „Kai atsilošiame kėdėje ir imame tyrinėti tapetų raštą, kai stebime siena ropinėjančią musę ar nuo vėjo plevenančią užuolaidą, viso to dažnai pakanka tam, kad mūsų mintys nukryptų nuo tuo metu atliekamos užduoties“.
H. Gernsbacko pateikiamas šios problemos sprendimas – didžiulis sandarus šalmas, aptrauktas veltiniu. Jame įrengta speciali anga kvėpavimui ir stikliniai „langeliai“, pro kuriuos galima žiūrėti. Šie „langeliai“ nudažyti juodai, juose paliktos tik dvi siauros juostelės, tad pro juos „neįmanoma beveik nieko įžiūrėti, išskyrus priešais padėtą popieriaus lapą. Tokiu būdu nelieka jokio vaizdinio blaškymo šaltinio“.
Kad dirbantysis išvengtų nuovargio ir mieguistumo, „jis naudojasi mažu deguonies balionėliu, pritvirtintu prie šalmo. Tai smarkiai pagerina kvėpavimą ir suteikia žvalumo“.
Pateikiamas visas įrenginio vaizdas, prie kurio prirašyta: „Autorius darbuojasi privačioje studijoje besinaudodamas „Izoliatoriumi“. Pašalinus išorės triukšmą, darbuotojas gali lengvai susitelkti į prieš akis esantį darbą“. Pateikiamas ir „Izoliatoriaus“ patentas. Tai vienas iš 80 įvairiausių išradimų, kuriuos H. Gernsbackas užpatentavo per savo gyvenimą.
Neaišku, kiek šis įrenginys pagerino H. Gernsbacko produktyvumą, tačiau nėra abejonių, kad šis žmogus nuveikė daug. Jis ne tik rašė žurnalui „Science and Invention“, bet ir buvo jo leidėjas. H. Gernsbackas prižiūrėjo žiniasklaidos imperiją, tarp kurios kitų periodinių leidinių buvo „Everyday Science and Mechanics“, „Scientific Detective Monthly“, grėsmingai skambantis „Technocracy Review“ ir 1926-aisiais pradėtas leisti „Amazing Stories“, pirmasis žurnalas, skirtas vien tik mokslinei fantastikai.
Už savo pasiekimus šioje srityje H. Gernsbackas buvo pagerbtas Pasaulio mokslinės fantastikos bendruomenės kasmetinių pasiekimų apdovanojimu, geriau žinomu „Hugo“ premijos pavadinimu.
Nors „Izoliatorius“ 1925-aisiais atrodė tarsi nužengęs iš mokslinės fantastikos kūrinių (tiesą pasakius, taip atrodo ir dabar), šis įtaisas atspindi nuoširdų bandymą pasitelkiant technologijas palengvinti varginančius žmogiškosios būties aspektus.
Be to, jis tapo precedentu kurti naujus ir labiau patobulintus izoliacinius šalmus, pritaikytus dar labiau blaškančiam pasauliui, kokiame mes gyvename prabėgus beveik šimtui metų.
