Šie gyviai praminti pasiutusiais kirminais. Paėmus tokią kirmėlę, netrukus paaiškėtų, iš kur kilo šis pavadinimas: besiraitantis kirminas trūkčioja ir bando išsiveržti iš jį laikančiojo rankų, o kaip nejaukų prisiminimą gali netgi palikti savo uodegą. Mokslininkams jau pavyko nustatyti, kad šios besiraitančios kirmėlės išplito į 15 JAV valstijų, rašo livescience.com.
Amynthas genties kirminai, pasak „Smithsonian Magazine“, dar vadinami gyvatiniais kirminais, šokinėjančiais Azijos kirminais ir Alabamos šokliais, yra itin invazinė rūšis, į Šiaurės Ameriką atkeliavusi XIX a. drauge su augalus gabenančiais laivais.
Nuo to laiko jie išplito tarsi pasiutę. Dabar šių kirminų aptinkama 15 JAV valstijų, įskaitant Minesotą, Viskonsiną, Misūrį, Ilinojų, Ajovą, Nebraską, Ohajų, Teksasą, Luizianą, Indianą, Kanzasą, Kentukį, Tenesį ir Oklahomą.
Kirmėlės panašios į paprastus sliekus, tik yra mažesnės ir rusvesnės spalvos. Tačiau iš tiesų kirminai yra gerokai grėsmingesni.
Suaugę šie kirminai sparčiai dauginasi – jie deda tokios pat spalvos kaip ir dirvožemis kiaušinėlius. Išsiritę iš kiaušinėlių kirminai greitai įsisavina aplink juos dirvožemio paviršiuje esančias maisto medžiagas ir palieka purią, grūdėtą betvarkę, primenančią kavos tirščius.
Maistinių medžiagų netekusios dirvos kokybė sparčiai suprastėja, ten augančių augalų ar kitų rūšių kirminų bei grybų situacija smarkiai pablogėja, aiškina Viskonsino Madisono universiteto ekologas Bradas Herrickas.
„Pastebėjau vieną dalyką: šie kirminai ne tik pakeičia dirvožemio struktūrą ir maisto medžiagų dinamiką jame, bet ir kažkokiu būdu išstumia kitas ten gyvenančias sliekų rūšis“, – pasakoja B. Herrickas.
Nėra aišku, kokiu tiksliai būdu kirminai ir toliau plinta visoje šalyje. Kaip teigiama 2020-ųjų sausį „The Atlantic“ paskelbtame straipsnyje, mokslininkai mano, kad kirminai gali atkeliauti su įvežamais augalais, ant sunkvežimių padangų protektorių, prikibę prie aplinkos tvarkymo įrangos ar netgi atplaukti vandens keliais (vandeniu jų kokonai gali nukeliauti neįtikėtinai toli).
Mokslininkai vis dar tiria ilgalaikį šių itin invazinių kirminų poveikį Šiaurės Amerikos miškams. Tačiau bent jau trumpuoju laikotarpiu aišku, kad kirminai nežada nieko gero dirvai ir joje gyvenančioms kitoms kirmėlėms.
Kol kas nėra užtikrintų būdų kontroliuoti kirminų plitimą miškuose, kuriuose jie jau tvirtai įsikūrė, tačiau egzistuoja keletas patarimų, ką daryti, jei tokių kirminų pastebima sode. Reikėtų visus randamus suaugusius kirminus nurinkti, sudėti į maišą, palikti saulėkaitoje dešimčiai minučių ir išmesti. Tiesa, jei pavyks kirminus sugauti ir jie neiššoks iš rankų.
