Karantino sąlygomis „Arkos galerijoje“ savo parodą atidariusi Goda Lukaitė: turiu ne vieną, o kelis atidarymus per dieną

„Buvo keista atidaryti parodą, be jos atidarymo, tačiau tokie laikai, ir visi taikomės prie situacijos. Šiuo metu pažiūrėti paveikslų vedu ekskursijas po kelis žmones, jausmas toks, kad turiu ne vieną, o kelis atidarymus per dieną“, – naują kūrėjų realybę apibūdindama sakė tapytoja Goda Lukaitė, kurios kūrybos darbus po ilgo karantino galima pamatyti sostinės „Arkos galerijoje“. Autorė čia pristato parodą „Psyche ir gamta“.

– Koks jausmas, po tokio ilgo laiko savo darbus vėl matyti parodinėje salėje, – teiraujuosi G. Lukaitės.

– Jausmas, kaip po kiekvieno atlikto darbo – geras. Gera praktika pažvelgti į savo darbus iš šono, bendroje ekspozicijoje atsiskleidžia sukurto ciklo ypatybės, idėjos, spalvų gamos. Viską apžvelgęs kartais supranti, ko trūksta, kur link kūryba eis toliau. Gyvenant ilgame karantine, bet kuris kultūrinis pajudėjimas kelia įkvėpimą. Vertinu tai, kad apžvelgus bendrą situaciją, galerijas ir muziejus lankyti leista.

Pasidalinimo džiaugsmas atperka pastangas

– Dėl karantino menininkams teks kuriam laikui pamiršti parodų atidarymo šurmulį, ar dėl to neliūdna?

– Atidarymo šurmulio, žinoma, trūksta. Parodos atidarymas, tai lyg filmo, ar teatro premjera – prisistatymas žmonėms. Po kurio ateina atsipalaidavimo, ramybės, paleidimo jausmas. Bendravimas mažoje saujelėje žmonių, pasakojimas apie savo parodos mintis, idėjas tampa lengvesnis, artimesnis, išgirsti žiūrovo pastebėjimus, interpretacijas, užsimezga ryšys.

– Ką žiūrovas reiškia kūrėjui? Kodėl menas negali būti „tik į vienus vartus“, reikia ir atsakovo?

– Kultūra toks dalykas – yra žmonių, kurie pasakytų, kad ji nėra būtinybė – ne duona, ne oras.
Bet mano manymu, čia abipusiai mainai. Kaip menininkui reikia žiūrovo, lygiai taip pat ir žmogui reikia kultūros.

Nuo mažų dienų kultūra turėtų būti labiau akcentuojama žmogui, lygiai, taip pat ir psichologija. Žmonės augtų platesnių minčių, didesnės tolerancijos ir geresni vienas kitam.

Dažnai menininkai dirba ir gretimus darbus, stengiasi derinti savo laiką, kad spėtų ištransliuoti ir kūrybą. Pasidalinimo džiaugsmas atperka pastangas. Manau, kad egizstuoja ir neatsiskleidusių, intravertiškų talentų, bet kaip mes galime apie juos sužinoti, be pasidalinimo? Kaip kūryba gali skleistis, be to, kas į ją žiūri? Čia ir atsakymas.

Apie savęs pažinimo, ramybės paieškų kelionę

– Grįžtant prie parodos. Ekspozicinė salė tarsi pavirto į mišką: ant grindų spygliai, pušų šakos... Kokia buvo sumanymo „šaknis“? Galbūt kalbama apie tai, kad per karantiną visi atsigręžėme į gamtą, lankėmės miškuose, ten ieškojome dvasinės ramybės? Viename savo interviu buvai sakiusi, kad paroda tarsi kelionė. Dvasinių kelionių būna įvairių, kokią pačiai teko patirti?

– Šios parodos raktiniai žodžiai – gamta ir psichologija. Sukurdama „miško paklotę“ iš spyglių norėjau apjungti paveikslus ir parodinę „balto kūbo“ erdvę, sukurti savotišką portalą, kuris savo tekstūra, kvapu, bei vaizdu nukreiptų smegenis į buvimo gamtoje būseną, taip leidžiant dar labiau įsijausti į parodoje transliuojamą kelionę. Fizinę, mentalinę bei dvasinę viename.

Paveikslai savo vaizduose ar pavadinimuose slepia tam tikras užuominas į įvairialypės kelionės vaizdus, potyrius. Koordinatės paveikslo pavadinime kviečia išsiaiškinti kur tai yra, kojų ratas kelia klausimą, koks potyris, ar kelionės momentas užfiksuotas čia? Tai paroda apie savęs pažinimo, ramybės paieškų kelionę.

Menininkė 2015 m. įgijo VDA freskos-mozaikos magistro laipnį, tais pačiais metais jai įteiktas Jaunojo tapytojo publikos simpatijų prizas. Nuo 2017 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvauja parodose bei įvairiuose projektuose. Yra surengusi 3 personalines parodas. Nuo 2020 m. priklauso „SinThesis gang“ menininkų grupei.

„Arkos galerijoje“ Godos Lukaitės paroda bus rodoma iki balandžio 24 d.