Žmonės ar gyvūnai, kurių plaukai, akys ir oda iš prigimties yra bespalviai, vadinami albinosais. Tokių individų organizme nebūna spalvą suteikiančio pigmento, todėl jie paprastai atrodo balti.
Gyvūnams albinosams gyventi gerokai sudėtingiau nei įprastiems jų gentainiams – sunkiau pasislėpti aplinkoje, dažnai tampa plėšrūnų grobiu. Be to, išvaizda gamtoje atlieka svarbų vaidmenį ir poruojantis – bespalviai patinai vargu ar pelnys savosios rūšies patelių prielankumą, nes visada pirmenybę jos teikia ryškiaspalviams konkurentams.
Tačiau panevėžietės Giedrės savaitgalį netikėtai pastebėtos baltos stirnos, regis, puikiai sugyvena su savo kaimene ir nėra nuo jos atskirtos.
„Dažnai turėdama laisvo laiko išeinu pafotografuoti į gamtą. Taip buvo ir šį kartą, kai netyčia šalia miško prieš mano fotoobjektyvą atsirado dvi baltos stirnaitės. Prie jų paskui atėjo dar ir kelios rudos stirnos“, – pasakoja panevėžietė.
Veda baltus jauniklius
Ten pat, pamiškėje, gyvenantiems žmonėms Giedrė pažadėjo neatskleisti vietos, kur gyvena albinosės.
Fotografei vietiniai pasakojo, jog aplink juos plytinčiame miške jau kelinti metai gyvena stirna, atsivedanti baltų jauniklių.
„Stebėdama stirnas, sutikau moteriškę, kuri labai prašė neviešinti išskirtinių žvėrelių buveinės. Žmonės stengiasi išsaugoti savo baltuosius kaimynus ir apie juos daug nekalba“, – teigia Giedrė.
Pati fotografė turėjo galimybę prieiti arčiau albinosių. Vėjas pūtė ne iš jos pusės ir laukiniai žvėrys negirdėjo atsargiai sėlinančios prašalaitės.
„Tikriausiai tai buvo jaunikliai. Elgėsi jie kaip ir visos stirnos: kai sulojo sutiktos moters šuo, išsilakstė. Manau, albinosės skiriasi tik kailio spalva“, – pasakoja Giedrė.
Naujienai apie baltas stirnas Panevėžio rajone pasirodžius internete, komentatoriai puolė spėlioti, kad tai galėjo būti baltieji danieliai.
„Teko skaityti, kad Lietuvoje yra ir daugiau tokių albinosių“, – kalbėjo unikaliomis nuotraukomis savo kolekciją papildžiusi fotografė.
Natūrali anomalija
Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos specialisto Mariaus Kazlausko žiniomis, Giedrės pastebėtos dvi baltos stirnos yra patinas ir patelė.
Jis pats savo akimis teigė nematęs šios porelės, bet kolegos ją kažkada buvo sutikę.
„Anomalijos gamtoje – natūralus procesas. Tokių gyvūnų tikrai pasitaiko. Pats anksčiau daug metų dirbau Šiauliuose ir baltų stirnų esu ten matęs“, – pasakoja inspektorius.
Jis girdėjęs, kad šios grakščiosios albinosės pastebėtos ir Kelmės, Biržų rajonų miškuose.
Neįprastai atrodančių baltų gentainių gyvūnų bandos, anot inspektoriaus, neišskiria ir nesišalina. Albinosai gyvena taip pat, kaip ir jų įprasti rūšies atstovai.
Šią žiemą, pasak M. Kazlausko, stirnų buvo galima matyti daugiau. Šaltis šiuos žvėris buria į bandas, kurios eina per laukais, priartėja prie gyvenviečių, gatvių. Tačiau atšilus orams stirnos vėl išsisklaidys ir išbėgios po miškus.
Sunki žiema
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Rimantas Misevičius tvirtina, kad pastaraisiais metais Lietuvos miškuose stirnų itin padaugėjo. Jų populiaciją, anot gamtos žinovo, išaugino šiltėjantis klimatas.
Tačiau, pasak R. Misevičiaus, nereikia manyti, kad medžiotojai dabar jas ir aktyviau medžioja. Medžiotojų būreliams nustatytas griežtas limitas, kiek kurių gyvūnų leistina sumedžioti. Paliegusias, sergančias stirnas sudoroja plėšrūnai. Tokia yra natūrali atranka, todėl medžiotojai prašo gyventojų negelbėti, nesinešti namo laukinių žvėrių.
„Šitą žiemą gavome daug pranešimų apie keistas, žmogų prisileidžiančias stirnas. Buvo gana šaltas sezonas, netrūko sniego, tad miško gyvūnams buvo sunkiau nei anksčiau“, – pastebėjo R. Misevičius.
Stirnos negali miegoti ant sniego, nes suserga plaučių uždegimu, o prisivalgius sušalusio rapso, sustreikuoja šių žvėrelių virškinimo sistema. Nuo bado žvėris gelbėjo į mišką pašarą vežę medžiotojai.
Pasak R. Misevičiaus, miško albinosai – jokia naujiena.
„Baltos stirnos būriais nevaikšto, bet po vieną kitą jų yra. Sutinkame tokių žvėrelių: esame ir baltą elnią matę, bespalvių šernų – jie panašūs į kiaules. Noriu tik pasakyti, kad tai nėra sergantys gyvūnai – jie sveiki. Tai tik gamtos anomalija“, – patikina medžiotojas.
Genų žaidimas
Raguvoje gyvenantis garsusis gamtininkas Antanas Slučka teigia, kad albinizmą nulemia genai.
Jei vienas tėvų turi tokį geną, tikėtina, kad vienas iš keturių atvestų palikuonių irgi bus albinosas. Jei albinizmo genų turi ir patinas, ir patelė, visi jų jaunikliai gali būti balti.
Stirnų būryje, pasak gamtininko, dažniausiai būna vienas dominuojantis patinas, su kuriuo poruojasi patelės. Todėl tikėtina, kad baltoji rajono stirna jauniklių susilaukia su tuo pačiu gyvūnu.
Kartais albinizmas būna savaiminės genų mutacijos pasekmė.
„Albinosų būna tarp įvairių gyvūnų rūšių: meškų, šernų ir net laboratorijose auginamų pelių. Kai kas specialiai veda baltus gyvūnus: tokių būna tigrų, liūtų“, – vardija A. Slučka.
Albinosės yra ir kailiams veisiamos baltos kanadinės audinės. Šiems žvėreliams genų mutacija dar lemia ir klausos trūkumus – jie būna kurti.
Kurčios ir visiškai baltos katės. Bet jei kailyje bent vienas plaukas kitoks – ji nebe albinosė.
Albinizmui priešingas yra melanizmas – genetinis gyvūno kailio spalvos pokytis į juodą spalvą.
