Tvankus rytas. 75 erių žvejys Golamas Gaiyanas atsukęs nugarą į saulę sėdi savo verandoje prie dviaukščio namelio besilupančiais dažais. Pro betelinio pipiro medelių lapus prasiskverbę saulės spinduliai nušviečia baltą G. Gaiyano liemenę. Rusvas jo rankas vagoja storos venos, kurios, rodos, pulsuoja kartu su priešais ištiestu pilkšvai auksiniu nailono tinklu.
Didelę adatą, gremžtuką ir peilį šalia pasidėjęs G. Gaiyanas taiso nudilusias ir suplyšusias vietas bradinyje – tinkle su svertais, kuriuo galima apimti didelį plotą. Užduotis nelengva. Tinklas sveria 37 kg, o užmetus jo perimetras sudaro apie 60 metrų. Norint pastebėti įplyšimą tokiame juostelių labirinte reikia kruopštumo ir žvitrių akių. G. Gaiynas kalba švelniu balsu, kiekvieną nebaigtą sakinį su kitu jungdamas ilga pauze, ir nenuleisdamas akių nuo darbo.
Jis ruošia tinklą rytui. Rytų Kolkatos šlapžemiai – tai milžiniškas, 130 km² apimantis vandens plotas, plytintis į rytus nuo gigantiško Kolkatos miesto Vakarų Bengalijoje. Kiekvieną dieną šlapžemius prabudina metamų tinklų garsai – ant nuotekomis mintančių žuvų tvenkinio sušnara apvalūs tinklai khapla; lėtai traukiant iš vandens tankų bradinį ghana jaal, pasigirsta desperatiškas spurdėjimas. Žuvims susigrūmus su tinklais, nukenčia abu.
„Senais gerais laikais šiuose jalabhoomi (šlapžemiuose) tinklus megzdavo iš medvilnės“, – pasakoja G. Gaiyanas. Nailoninis tinklas pigesnis ir tvirtesnis, bet ne toks grakštus, kaip medvilninis. Be to, drasko žuvis. G. Gaiyanas iškelia pataisytą tinklo dalį – baltą trikampį plotelį, susiūtą naujo nailono siūlėmis. „Pangash tangra“, – žibančiomis akimis taria jis. Tai –atkakli mėsėdė gelsvoji katžuvė, kuri šiuose šlapžemiuose atsirado palyginus neseniai, atgabenta komercinių augintojų. Pasiutusiai besirangydama ji gali suplėšyti ir tvirčiausią nailoną.
Žuvis – tai valiuta Rytų Kolkatos šlapžemiuose, kurie susideda iš 264 vandens telkinių. Kiekvienas jų valdomas atskirai – dalis jų privatūs, dalis valdomi kaip kooperatyvai. Po ilgos darbo dienos darbininkai gauna 150–250 rupijų (2–3,5 dolerio) atlyginimą ir mažiausiai 300 g svorio žuvį.
Naktimis žuvies gviešiasi vagys. Jie atkeliauja iš kaimyninių vietovių ir slankioja, ieškodami nesaugomų tvenkinių užmesti tinklus. Vietiniams toks elgesys atrodo tolygus banko apiplėšimui.
„Ar kada teko taisyti vagies tinklą?“
„Taip nepasisekę dar nebuvo“, – nusijuokia G. Gaiyanas. Tačiau juoką lydi liūdesys – dabar vagių mažiau, aiškina jis, nes šlapžemiai nyksta.
Rytų Kollkatos šlapžemiai garsėja ne tik žuvimi. Daugumoje Indijos miestų srutos valomos dideliuose valymo įrenginiuose. Bet Kolkatoje 5 mln. gyventojų nuotekos natūraliai virsta turtu.
Šlapžemiai – tai druskingų žemapelkių, nusodinimo baseinų, nuotekų panaudojimo ūkių ir dirbamos žemės mišinys. Šlapžemiai atsirado per daug amžių, nuolatiniams potvyniams nešant nuosėdas ir formuojant teritoriją, kurios negalima pavadinti nei atvira jūra, nei tvirta pakrante. Čia dirba tūkstančiai žmonių, gyvenančių mažuose cemento nameliuose ir gofruotų skardos lakštų lūšnelėse su brezentiniais stogais, kuriuos kiekvienąkart atkeliavus ciklonui nupučia vėjas. Čia stovi savadarbiai prekystaliai, kur parduodama arbata su sausainiais, kas savaitę rengiami didmeninės prekybos turgūs ir veikia kelios mokyklos. Pelkes vagoja asfaltuoti keliai ir grįsti takeliai.
Čia taip pat gyvena daugybė laukinių gyvūnų – daugiau kaip 65 rūšys paukščių, daugybė roplių ir varliagyvių ir mažiausiai 16 rūšių žinduolių. Jei pasiseka, galima išvysti Azijos palminį musangą (bengalų kalba poetiškai vadinamą gondhogokul – arba „kvapiųjų ryžių aromatu“), paprastąjį šakalą arba švelniaplaukę ūdrą. Be to, žuvininkystės ūkiuose auginama apie 40 rūšių žuvų.
Tačiau labiausiai stulbinanti šlapžemių savybė – tai gebėjimas didžiulio miesto nuotekas paversti blizgančiu juoduoju auksu. Šlapžemiai dažnai vadinami „Kollkatos inkstais“, „miesto plaučiais“ ir „nepakeičiamu paveldu“. Kasdien čia atiteka apie 750 mln. litrų srutų ir nuotekų. Naudodamiesi beveik per šimtmetį sukauptomis žiniomis apie 50 000 žvejų ir daržovių augintojų kasmet paverčia išmatas 10 000 tonų žuvies ir 50 000 tonų daržovių.
Tuo metu, kai Kolkata buvo kolonizuotos Indijos sostinė, Huglės upė buvo miesto geriamo vandens šaltinis ir vieta pilti nuotekoms. Kad vienu metu naudoti upę abiem paskirtims – beprotiška, paaiškėjo keliskart kilus choleros epidemijoms. Dėl to XIX a. pabaigoje rytiniame miesto pakraštyje, kur baigiasi išdžiūvusios Bidjadario upės vagos, plytinčias pelkes imta naudoti nuotekoms.
Kitas šlapžemių vystymo etapas prasidėjo laimingo atsitiktinumo dėka. 1930 m. vietos žemvaldys Bhabanathas Senas, kuriam priklausė keli žuvininkystės ūkiai, ėmė leisti į savo tvenkinius Kolkatos nuotekas. Maždaug 5 proc. nuotekų sudarė išmatos. Tačiau nuotekos žuvų nepražudė. Atvirkščiai – jos puikiai augo, o žemė tapo derlingesnė. Netrukus metodą ėmė kopijuoti ir kiti ūkiai, be to, įkurta ir naujų.
Vietos inžinieriams supratus, kad nuotekos gali tapti pigiu maisto medžiagų šaltiniu, imta kurti sistemą, skirtą nukreipti jas į rytus. Dalis turtingų žemvaldžių įkūrė žuvininkystės ūkius ir nukreipė nuotekas į tarpusavyje sujungtus tvenkinius, vadinamus bheri, išsibarsčiusius aplink vietą, dabar vadinamą Druskos ežeru. 1947 m. Indijai atgavus nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės, Kolkatos pareigūnai jau buvo užbaigę kanalų seriją, skirtą kreipti didžiulius kiekius nuotekų į žuvininkystės ūkius. Nuotekos tapo vertinga preke.
Plonu medvilniniu rankšluosčiu apsisiautęs ir languotą sarongą vilkintis Jitenas Munda sėdi ant neseniai pastatytos marmuro platformos, juosiančios šventą fikusą. Už jo vingiuoja siaura juodų nuotekų srovelė. Per kanalą permestas tiltas – storas kokoso kamienas su bambuko kuoleliais ir džiuto virvėmis.
J. Munda mus nusiveda per tiltą prie savo tvenkinio, apsupto kolokazijų ir vaškažolės, dar vadinamos komunistų žole (tokį pavadinimą augalas gavo todėl, kad Indijoje jis pradėjo plisti septintajame dešimtmetyje – kaip ir komunizmo ideologija). Čia vanduo skaidresnis, išskyrus rusvai žalių dėmių sluoksnį. „Tai žuvų maistas“, – paaiškina jis ir meta į tvenkinį akmenį. Sujudinus vandenį matosi, kad giliau jis skaidrus.
Versti juodas nuotekas skaidriu tvenkinių vandeniu – tai Rytų Kolkatos šlapžemių stebuklas. Ši alchemija, aukštyn kojomis apverčiantį mokslininkų įsitikinimą, kad nuotekos teršia aplinką, – tai žmonių, saulės šviesos ir žuvų darbo rezultatas.
J. Munda – antros kartos žuvų augintojas, jau artėjantis prie 60 ies. Prieš paleisdamas į tvenkinį žuvų ikrus, jis tvenkinį paruošia: žiemą vamzdžiais išleidžia vandenį, tada išvalo ir išaria dugną bei sumaišo jį su kalkėmis, o galų gale priberia augalo, vadinamo kanapine agatpupe, sėklų. Po kelių mėnesių, kai augalai išauga iki maždaug 1,8 m aukščio, J. Munda atveria vamzdžius į kanalą ir pripildo tvenkinį. Augalus apėmusiose nuotekose prasideda sudėtinga dumblių ir bakterijų sąveika.
Į tvenkinį patenka nuotekos, kuriose yra tokių medžiagų kaip nitratai ir fosfatai, bei išmatų dalių, kuriose yra aerobinių bakterijų. Vandeniui apsėmus augalus jie ima pūti, taip kurdami dumblius. Dumbliuose vyksta fotosintezė ir išsiskiria deguonis, o aerobinės bakterijos juo pasinaudoja išskaidyti nuotekose esančias maisto medžiagas. Proceso metu išsiskiria anglies dioksidas – dumbliai jį suvartoja ir ima daugintis. Po kelių dienų tvenkinių paviršius pasidengia ryškiai žaliomis dumblių užuolaidomis. Dumbliai nepaprastai pagerina vandens kokybę suteikdami jam deguonies, be to, suformuoja, J. Munda žodžiais tariant, „maacher valgiaraštį“ – daugybę planktono žuvims. Tada į vandenį leidžiamos mažos žuvytės, kurios puotauja planktonu ir kitomis maisto medžiagomis, o valgydamos dar labiau išvalo vandenį.
Vandenį nepailsdamas valo ir dar vienas augalas – paprastoji eichornija, kurią daugelis laiko invazine iš Amazonės atvežta rūšimi. Nors ekologai šį augalą savo tyrimuose menkina, neišsilavinę žuvininkystės ūkių darbuotojai jau seniai sėkmingai juo naudojasi. Juo apsodinus tvenkinio pakraščius, išvengiama erozijos. Eichronijos šaknys surenka sunkiuosius metalus, pavyzdžiui, šviną ir sidabrą, bei azoto ir kalio perteklių, taip išvalydamos vandenį.
J. Munda ir kiti ūkininkai šlapžemiuose eichronijas gerai prižiūri – svilinant vasaros saulei jos suteikia žuvims pavėsį, be to, jų šaknimis minta mažiausiai viena čia gyvenanti rūšis. Greičiausiai spėtumėte, kad dėl nuotekų laukinių gyvūnų čia nėra – tačiau žuvys, eichronijos, bakterijos ir žmonės kartu valo nepaliaujamai plūstančias nuotekas ir verčia atliekas turtu.
Viena puikiausių nuotekų savybių – kad visų nuotekos atrodo vienodai. 1972 m. pastatyta Topsios siurblinė stovi prie dviejų nuotakų kanalų santakos. Viena purvino pilko vandens srovė atiteka iš turtingų modernių Pietų Kolkatos rajonų. Kita – iš tankiai apgyvendintų senų rajonų šiaurėje. Čia abi srovės susijungia į vieną kanalą ir teka link šlapžemių. Pramoninės nuotekos iš netoliese stovinčių odų apdirbimo gamyklų teka į atskirą kanalų sistemą ir į šlapžemius nepatenka.
Nuotekų upės supa lūšnyną. Tarp rūgščiųjų limonijų medžių ištiestos virvės su skalbiniais, o virš nuotekų upių toli girdisi radijas. Ibinis garnys nepriekaištingai baltomis plunksnomis nutūpia ant sulūžusio vamzdžio, kyšančio iš savadarbio bambukų tualeto, ir baksnoja ryškiu oranžiniu snapu, ieškodamas maisto plūstančiame tamsiame vandenyje. Vienoje upės pusėje sėdinti mergaitė gaudo baltus drugelius. Už jos ant nuotekas nuo žmonių skiriančios pakrantės išsidėlioję apgriuvę pastatai mėlynomis sienomis ir juodu plastiku bei terakotos plytelėmis dengtais stogais.
Lūšnynas vadinamas pagal oficialų skaičių – 66 oji apylinkė. Neoficialiai čia – majdoor para, t. y., migrantų darbininkų kolonija. Didelė cementinė plokštė skelbia, kad 66 oji apylinkė – tai „saulės energiją naudojantis lūšnynas“, kur saulės energija teikiama 200 šeimų – antrasis toks lūšnynas visoje Indijoje. Iš tiesų tai reiškia, kad ant stogo žiba vienintelė vijokliais apaugusi saulės baterijos plokštė.
Iš Topsios sekame šlapžemių tyrėją ir aktyvistę Dhruba Das Gupta, kuri keliauja palei sauso oro kanalą – 27 km ilgio nuotekų srovę, kuria nuotekos į šlapžemius keliauja, kai nelyja. Palei kelią karts nuo karto matome nedideles plastiko perdirbimo stoteles. Pigios migrantų darbo jėgos varomų stotelių dėl reglamentų stokos per pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo. Kiek aplinkai kenkia jos pačios, dar neapskaičiuota.
D. Das Gupta jau daugiau kaip dešimtmetį bendradarbiauja su vietiniais ir bando apsaugoti šlapžemius nuo įmonių. Ji pradėjo dirbti mokoma Dhrubajyoti Ghosho – ekologo, kuris pirmasis sistemiškai ištyrė šią vandens laboratoriją. Ji buvo pavadinta jo vardu ir jo dėka tarptautinėje aplinkosaugos sutartyje pripažinta valstybinės svarbos teritorija. Devintajame dešimtmetyje D. Ghoshas pagarsėjo gerdamas vandenį iš nuotekų tvenkinio stebint Vakarų Bengalijos vyriausiajam ministrui – kad pademonstruotų, jog vien žmonių darbu tvarkomi šlapžemiai nuotekas išvalo geriau, negu mechanizuotos perdirbimo gamyklos. Jo drąsa pasiteisino – planų statyti vandens valymo stotis buvo atsisakyta.
O patvirtinimas, kad nuspręsta teisingai, atkeliavo po trijų dešimtmečių. 2008 m. Azijos plėtros banko projekto atliktame tyrime apskaičiuota, kad Rytų Kolkatos šlapžemiuose nemokamai valant nuotekas miestas sutaupė 125 mln. dolerių, kuriuos kitu atveju būtų reikėję išleisti statant tradicines nuotekų valymo stotis. Paklausiame D. Das Gupta, ar nuotekose auginamą žuvį valgyti saugu.
„Tarša ne nuotekose, – rodos, praradusi viltį taria ji. – Tarša – žmonių mintyse.“
Ryškioje vidurdienio saulėje kanalu srūvančios nuotekos įgauna mėlyną spalvą. Palei kanalą išmintas takas nutolsta nuo asfalto ir it pakvaišę signalizuojančių automobilių į tylią žalią vietovę, kur giraitėje čirpia svirpliai ir kokosų stiebus kalena geniai. Priešais iki pat horizonto plyti didžiulis tvenkinių labirintas. Purvinas nuotekų kanalo vanduo labai skiriasi nuo skaidraus žalio vandens tvenkiniuose, kuriuose atsispindi balti cukraus vatą primenantys debesėliai.
Bideshi Mandal šlapžemiuose gyveno visą gyvenimą. Apsiginklavusi laidyne ir visu arsenalu keiksmažodžių, ji vaiko nuo tvenkinių kormoranus, o tada užtinka mus, sėdinčius su tinklų pynėju Golamu Gaiyanu. „Vietos moterys netaiso tinklų ir retai brenda į vandenį“, – pareiškia ji. Jos saris užmestas ant galvos, o ant kaktos puikuojasi didelis raudonas bindi taškas.
Vietos moterims tenka sunkus darbas prižiūrėti eichronijas ir saugoti tvenkinius nuo plėšrių paukščių. Jei niekas nesaugo, paukščiai gali išsinešti iki trečdalio tvenkinio žuvies. Į gandro panašiais snapais puolantys tulžiai, garniai, pilkosios antys – visi nori savos grobio dalies. Ypač atkaklūs kormoranai ir Indiniai darteriai – jie medžioja pasinėrę vandenyje, persmeigia žuvis snapu ir iškišę lauk ilgus, gyvates primenančius kaklus išmeta grobį į orą ir iškart praryja.
B. Mandal vaiko paukščius plūsdamasi. „Khanki’r chhele! Shuorchoda gandu’r dol!“ – šaukia ji („Kalės vaikai! Kiauliakrušiai šikniai!“). „Jie klauso tik tada, kai keikiesi“, – piktdžiugiškai paaiškina. B. Mandal – vyriausia savo šeimoje, o jos amžius matosi raukšlėtame ir saulės nudegintame veide. Ji nugairinta vėjo ir nepalenkiama. Ji matė daug.
„Šlapžemiuose, – aiškina D. Das Gupta, – nuolat jaučiamas urbanizacijos spaudimas.“ Rytų Kolkatos šlapžemių istorija skaudi, tad B. Mandal teko pamatyti visko: ginkluotų konfliktų, žemės savinimosi, politinių chuliganų, vagių ir plėšikų.
Devintajame dešimtmetyje, kai nutiesus aplinkkelį ši miesto dalis tapo lengviau pasiekiama, į regioną ėmė dairytis nekilnojamojo turto vystytojai. Dėl to kildavo susirėmimai tarp vystytojų (kurie dažnai sudarydavo sandorius su politikais) ir čia gyvenančių ir dirbančių žmonių. Pastaruosius 40 metų nekilnojamojo turto agentai siuntinėja darbininkų komandas prisidengus tamsa užkasti tvenkinius. Kai tvenkinio nebėra, teritorija nebesaugoma aplinkosaugos įstatymų. Tada nesąžiningi politikai patvirtina neteisėtus žemės pasisavinimus, o nuslopinti žuvininkystės ūkių darbuotojų ir ūkininkų pasipriešinimo dažnai atsiunčia ginkluotus vyrus. Net dabar su kamera netyčia nuklydus, kur nereikia, iš niekur išdygsta grupės įbauginti norinčių jaunuolių.
Galbūt dėl to, kad ji jau seniai pažįsta šešėlinį šlapžemių pasaulį, B. Mandal ėmėsi to, kas vietos moterims labai rizikinga – pradėjo tvenkinius saugoti naktimis. Ji teigia, kad kartą per vieną vakarą išvijo šešis ar aštuonis vagis – net pati nebeprisimena.
„Mes tave užmušim! Sušersim žuvims!“ – grasino jie.
„Aš žuvims sušersiu ir jus, ir jūsų anūkus!“ – atkirto ji.
Išgirdęs šį pasakojimą G. Gaiyanas pratrūksta juokais. „Jie visi jos bijo“, – pareiškia.
Šlapžemių senbuviai plepa toliau, o jų juokas skamba virš tvenkinių. Tolumoje virš vandens piktai dėbso stikliniai dangoraižių fasadai.
Šlapžemiai pamažu nyksta iš miesto horizonto. Dangoraižiai kaip geležies ir stiklo uždanga slepia juos nuo visuomenės akių, o nekilnojamojo turto rinka smelkiasi gilyn. D. Ghosho ir D. Das Gupta tyrimuose atskleidžiama, kad saugomoje teritorijoje dingo 70 tvenkinių, užėmusių net 300 ha žemės – visi jie buvo neteisėtai pasisavinti nekilnojamojo turto vystytojų ir užstatyti plastiko perdirbimo stotimis.
Kaip pastebėjo nekilnojamojo turto vystytojai, slapta išardyti šią klestinčią nuotekų ekosistemą labai paprasta – tereikia sustabdyti nuotekas ir laukti, kol viskas subyrės savaime. D. Ghoshas ir D. Das Gupta pastebėjo, kad, laikui bėgant, į šlapžemius patenkančių nuotekų sumažėjo, tad žuvininkystės ūkių savininkams reikėjo didinti išlaidas. Sumažėjus pajamų, jiems sunkiau atsilaikyti prieš plėšrius agentus.
Kaip ir daugelis šlapžemio gyventojų, mūsų sutiktas žuvininkystės ūkio savininkas Jitenas Munda mano, kad jo vaikų ateitis bus mieste. Tačiau nuotekas versti žuvimis lengviau, negu diplomus darbais. J. Munda sūnus baigė universitetą, tačiau, nors neturi darbo, dirbti ūkyje nenori. „Jis lengvai galėtų man padėti, – teigia J. Munda, – bet kliudo jo išsilavinimas.“
Išvykstant mandagusis J. Munda mus šiek tiek palydi. Grįžtame prie fikuso, kur netikėtai susitikome. Į platų jo kamieną atremta pora hinduistų dievo Kartikėjos statulėlių. Vyras akimirką žvelgia į statulėles, o tada skubiai nusisukęs patraukia atgal į namus. Nutrintų jo šlepečių šlepsėjimas, rodos, dar ilgai netyla miglotame nuo smogo saulėlydyje. Dangus nušvinta blyškia raudona šviesa, beveik tokia, kaip J. Munda apsiaustas. Jis stabteli ir atsisuka. „Tik purvino vandens, – sušnibžda, – kad išgyvenčiau, man reikia tik tiek. Daugiau nieko neprašau.“
Amitangshu Acharya – Edinburgo universiteto Leverhulme tresto doktorantūros studentas ir Konrado Lorenzo instituto Austrijoje mokslinis bendradarbis.
Sudipto Sanyal – Techno India universiteto anglų kalbos profesorius asistentas.