Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovė: savais mažiau domimasi, nors tikrai yra prilygstančių pasauliniam lygiui

Prieš trisdešimtmetį buvo įkurta Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidykla. Pirmoji 1990-ųjų gruodį išleista knyga – Antano Škėmos „Balta drobulė“, tapusi lietuvių literatūros klasika. Šis kūrinys tapo tarsi kelrode žvaigžde – LRS leidykla ėmėsi švietėjiškos-kultūrinės misijos: nepertraukiamai populiarino lietuvių autorių kūrybą, plėtojo tradicijas.

Iki šių dienų LRS leidykla leidžia originaliąją ir verstinę grožinę literatūrą, eseistiką, publicistiką, literatūros palikimą, vaikų literatūrą.

Rašančių daug, o tiražai mažėja

Giedrė Šorienė, vadovaujanti LRS leidyklai pastebėjo, kad visą laiką buvo laikomasi pagrindinės linijos – prioritetas teikiamas lietuvių autorių kūrybai. „Sovietmečiu rašytojų galimybės buvo ribojamos, ne viską buvo galima publikuoti, tad turėjome tikslą išleisti kuo daugiau tais laikais taip ir nepasirodžiusių knygų“, – atskleidė strategiją ji.

Iš pradžių, anot pašnekovės, buvo leidžiama išskirtinai vien tik lietuvių autorių literatūra: „Daug dėmesio skirdavome prozai, poezijai – ši sudarė maždaug pusę asortimento. Bet, keičiantis aplinkybėms bei poreikiams ėmėme leisti ir užsienio autorių knygas. Pradėjome nuo klasikos – amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Williamo Faulknerio, airių kilmės avangardo romanisto, dramaturgo Samuelio Becketto ir kitų autorių kūrinių. Dabar labiau orientuojamės į moderniąją literatūrą. Nors, ir klasikos neapleidžiame.“

Iš visų leistų kūrinių G. Šorienės leidybinėje praktikoje labiausiai į atmintį įstrigo Salomėjos Neries eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ (1994 m.), jis išleistas net 15 tūkst. egzempliorių tiražu. „Kaip poezijos knygai – įspūdingas pasiekimas“, – pastebėjo ji. Taip pat reikia paminėti reikšmingą 13 metų darbą – 42 knygų seriją „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. Joje svarbiausi XX amžiaus literatūros kūriniai.

Kaip sakė leidyklos direktorė, poezija dabar išleidžiama daug mažesniais tiražais: „Rašančių daug, o tiražai mažėja. Toks pasikeitimas. Kalbant apie tiražus – skaitytojų labiau mėgstami užsienio autorių kūriniai. Matyt, norisi naujovių, kažko neatrasto... Savais mažiau domimasi, nors lietuvių tarpe yra tikrai nuostabių rašytojų, kurių kūryba prilygsta pasauliniam lygiui..“

Paklausta, kodėl užsienio autoriai labiau populiarūs nei lietuvių, G. Šorienė pasvarstė, kad galbūt tam įtakos turi noras praplėsti akiratį: žmonės daugiau keliauja, bendrauja. „Lietuvoje taip pat yra daug puikių, moderniai rašančių autorių, jie verčiami į užsienio kalbas. Daugiausia verčiami Undinės Radzevičiūtės ir Alvydo Šlepiko kūriniai. Lietuvių literatūroje ilgą laiką vyravo kaimiška tematika, dabar ji įvairesnė, temos ir stiliai keičiasi – daromės įdomūs pasauliui“, – pažymėjo pašnekovė.

O ar geidžiamos užsienyje lietuvių autorių LRS leidyklos išleistos knygos? „Neatstovaujame autorių vertimo teisės, labiau tuo užsiima patys autoriai ir Lietuvos kultūros institutas. Tačiau visas naujienas sekame, jei kreipiasi užsienio leidėjas, be jokios abejonės, padedame susisiekti su autoriumi arba rekomenduojame lietuvių autorių kūrinius, taip pat dalyvaujame tarptautinėse knygų mugėse,eksponuojame ir reklamuojame mūsų autorių knygas. Bet, kaip agentai tokių teisių neturime“, – paaiškino leidyklos direktorė ir pridūrė, kad jau minėta U. Radzevičiūtė yra viena iš labiausiai verčiamų autorių.

Ieško nevienadienių kūrinių

Į pastebėjimą, kad LRS leidykla tarsi turi prigimtinį kokybės ženklą, kuris išsilaikė per laiką, G. Šorienė atsakė, daug dėmesio skiriantys kūrinio kokybei, tekstų parengimui, knygos apipavidalinimui ir poligrafinei kultūrai. „Šią tradiciją stengiamės tęsti, bet žinoma, pasitaiko visko. Siekiamybė – tą kokybišką lygį išlaikyti, kad ši nuomonė išliktų. Kartu svarbus modernėjimo aspektas – ne tik laikomės tradicijų, bet ir einame į priekį. Pradėjome leisti elektronines knygas, mokslo populiarinimo leidinius, daugiau išleidžiame knygų vaikams ir paaugliams. Ieškome gerų kūrinių, nevienadienių. Lietuvių literatūra iki šiol išliko prioritetu“, – pabrėžė LRS leidyklos direktorė, įstaigoje dirbanti beveik nuo pat jos veiklos pradžios – 1993-ųjų.

Pradėjusi nuo knygų platinimo sistemos kūrimo, vėliau dirbo direktoriaus pavaduotoja, galiausiai G. Šorienė perėmė ir direktorės vairą. „Šioje leidykloje esu seniai, tarsi suaugau su ja, nelabai savęs kitur įsivaizduoju. Kolektyvas nedidelis, bet labai draugiškas ir darbštus, praktiškai nėra kadrų kaitos – nemažai išdirbę po dešimt ir daugiau metų. Net 25 metus leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi dirbo Valentinas Sventickas. Jam išėjus į pensiją leidybinio portfelio formavimą perėmė Saulius Repečka“, – sakė G. Šorienė.

Leidykloje dirba dvylika darbuotojų, per metus išleidžiama apie 60-ies pavadinimų knygų. „Net ir pandemijos metu, šiais paskutiniaisiais metais – išleidome viską, ką buvome suplanavę. Džiaugiuosi kolektyvo atsidavimu, darbštumu ir profesionalumu. Gera dirbti su tokia komanda“, – pozityviais darbinės veiklos įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Dar 1994-aisiais pirmą kartą LRS leidykla paskelbė „Pirmosios knygos“ konkursą, į šiuolaikinės lietuvių literatūros pasaulį palydėjusį ne vieną dabar gerai žinomą rašytoją – Laurą Sintiją Černiauskaitę, Marių Ivaškevičių, Rimvydą Stankevičių, Renatą Šerelytę ir kitus.

Iki tol tuometinėje vienintelėje Lietuvoje grožinės literatūros leidykloje „Vagoje“ buvo leidžiama to paties sumanymo debiutuojančių autorių knygų serija. „Smagu, kad perėmėme šį konkursą, kuris vyksta iki šiol. Tai puiki proga pradedantiems autoriams pasitikrinti savo gebėjimus. Kadangi konkurso laimėtojus išrenka komisija, yra išlaikomas tam tikras lygis. Ir jokio subjektyvumo – rankraščius anonimiškai skaito ir geriausius kūrinius išrenka LRS valdybos sudaryta komisija, susidedanti iš žinomų rašytojų. Didžiuojamės turėdami šį konkursą, tikiuosi, ir turėsime“, – vylėsi leidyklos direktorė.

Pirmasis ir antrasis karantinai parodė, kad žmonės skaito daugiau nei bet kada anksčiau. Skaitytojų pagausėjimu bibliotekos džiaugiasi, tik juos neramina dar labiau ilgėjančios eilės prie populiariausių knygų, kurių vis dar trūksta. „Liūdna klausyti, kai žmonės po pusmetį ar ilgiau laukia galimybės paskaityti norimą knygą. Juk tikrai galima būtų rasti šiek tiek daugiau lėšų bibliotekų fondų papildymui“, – atskleidė aktualią problemą G. Šorienė.