Aukštas, išvaizdus, stiprus ir sveiką gyvenimo būdą propaguojantis Kazys Grinius jau tais laikais pranoko savo laikmetį. Pranoko ne tik moderniu ir laisvu mąstymu, tačiau ir ateities vizija bei valdymo metodais. O jo mintys ir iniciatyvos net ir šiandien būtų laikomos moderniomis, visuomenės sąmoningumą kuriančiomis idėjomis.
Jis buvo ne tik aktyvus ir principingas tautinio atgimimo dalyvis, kuris dėl savo tvirtos nuomonės ne kartą sėdėjo kalėjime, jis buvo daktaras, knygnešys, lietuviškų leidinių redaktorius, autorius ir politikas – trečiasis Lietuvos prezidentas.
Nors jo valdymo periodas ir nebuvo ilgas, tačiau jis buvo reikšmingas. Reikėtų nepamiršti ir vyro asmeninio gyvenimo, kuris pametėjo ne vieną smūgį. Dauguma žmonių jo vietoje po tiek patirtų artimųjų mirčių, galimai būtų palūžę, gailėjęsi savęs, kaltinę karus ir prasigėrę, tačiau tik ne Kazys Grinius. Jis pasišventė visuomeniniam gyvenimui ir stengėsi padėti kitiems. Ši istorinė asmenybė įkvepia dvasios stiprumu, pozityvumu ir nudirbtais darbais.
Šiame išsamiame straipsnyje apžvelgsime K. Griniaus gyvenimo istoriją, sužinosime, ką jis spėjo nuveikti Lietuvos labui ir kodėl toks stiprus, gyvenimo grūdintas žmogus nesugebėjo pasipriešinti 1926 m. perversmui?
Būsimojo Prezidento vaikystė
Kaip ir daugumos XIX amžiaus Lietuvos valstiečių, taip ir Kazio Griniaus vaikystė prabėgo „kaimo dūminėje gryčioje“. Motina išmokė berniuką poterių, o tėvas – skaityti ir rašyti. Grinių šeima buvo didelė – viso 11 vaikų, iš kurių 9 išgyveno. Vasaromis mažasis Kazys ganydavo žąsis, kiaules, o žiemą lankė rusišką pradžios mokyklą.
Kazio tėvas buvo apsišvietęs žmogus. Kaupė mažą bibliotekėlę. Paaugęs K. Grinius mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kur jam didelę įtaką darė keli mokytojai. Vienas jų buvo lietuvių kalbos mokytojas P. Kriaučiūnas. Jis ragino mokinius laikytis lietuvybės, nepasiduoti rusinimui ir lenkinimui. Būdamas 17–os vaikinas pradėjo skaityti „Aušros“ laikraštį, rašė pirmuosius savo straipsnelius. Tai buvo pirmieji jo visuomeniniai darbai, kurių jis nemetė iki pat savo gyvenimo galo.
Baigęs gimnaziją jaunasis Grinius jau pats užsidirbdavo pinigų, mokydamas turtingų tėvų vaikus. Kaip ir dauguma to meto tėvų, būsimojo prezidento tėvai tikėjosi, jog šis taps kunigu, tačiau jaunuolis visą gyvenimą buvo laisvamanis ir savo ateities bažnyčioje nematė. Jis įstojo į Maskvos universiteto medicinos fakultetą.
Studijuodamas jis pradėjo aktyviau rašyti straipsnius visuomenės medicinos ir švietimo klausimais įvairiuose lietuvių leidiniuose. Netrukus tai patraukė caro žandarų dėmesį ir 1889 metais jis pirmą kartą buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą už dalyvavimą studentų riaušėse.
XIX a. pabaigoje jis savo veiklą susiejo su spauda ir leidyba: leido „Varpą“, vėliau – „Ūkininką“, toliau rašė straipsnius.
1893 metais, jau baigęs universitetą, Kazys Grinius gavo egzotinį darbo pasiūlymą – gydytojo darbą laive, kuris plaukiojo po Kaspijos jūrą. Tačiau jūra jo nesužavėjo, užsidirbęs pinigų gyvenimo pradžiai, po metų gydytojas Grinius grįžo į Marijampolę, kur pradėjo verstis laisva gydytojo praktika. Visą laisvalaikį būsimasis šalies vadovas skyrė to meto spaudos reikalams.
Šeima. Lygiaverčiai partneriai
1896 m. Kazys Grinius vedė Joaną Dominiką Pavalkytę, kuri tapo jo visuomeninės veiklos pagalbininke. Anot amžininkų, Joana buvo labai veikli ir nepriklausoma moteris. Ji nebijojo namų ruošos ar kito sunkaus darbo, bet savo veiklos tuo neapribojo – nesitenkino tik to meto visuomenei priimtinu požiūriu į moterį. „Tai buvo žmogus–degtukas“, – teigė muziejininkas T.Kukauskas. „Jos būdas buvo labai savarankiškas, karštas, ir jeigu atsiduodavo kokiam darbui, tai su visu kūnu ir dūšia“, – 1926 metų jubiliejinio „Varpo“ numeryje prisimenama J.Pavalkytė–Griniuvienė.
Joana visada rasdavo išeitį iš keblios padėties. Jos dar jaunystėje įsteigta skalbykla buvo tik vienas iš pavyzdžių, rodantis moters gebėjimą prasimanyti pinigų, regis, tuščioje vietoje. Pavyzdžiui, K. Griniui vis labiau įsitraukiant į visuomeninę veiklą ir stingant pinigų, ji 1912 metais išmoko, kaip gaminti dešras. Namuose įrengė dešrų dirbtuvę, prie namo pasistatė būdelę, kurioje jas pardavinėdavo ir tokiu būdu išlaikė šeimą. „Su tokia energija ir sumanumu, kokius turėjo mano žmona, esu tikras, ji būtų ir dešrų verslą pastačiusi tinkamoj aukštumoj, tik susidėjusios aplinkybės to padaryti neleido“, – savo prisiminimų knygoje rašė K. Grinius.
Griniai susilaukė 4 vaikų: 1897 metais pirmagimis gimė negyvas, ši netektis labai paveikė jaunuosius tėvus. Po dvejų metų gimė dar vienas sūnus, vardu Kazys – dėl jo moteris taip pat labai išgyveno, tačiau sergantį sūnų gelbėjo vyro, dirbusio daktaru, sugebėjimai. 1902 metais gimė Gražina, o po ketverių metų jaunėlis Jurgis, kuris buvo labai silpnas ir turėjo širdies problemų.
Joana buvo socialdemokratė, Kazys – demokratas, tačiau tai sutuoktiniams visiškai netrukdė. Grinių namai buvo spaudos platinimo, straipsnių rašymo ir bendraminčių susitikimų vieta. Dėl to jiems teko patirti žandarų kratas ir suėmimus. Kalėjo ne tik Kazys, tačiau ir Joana. Pasirodo, moteris telkė šalpą politiniams kaliniams, juos slapstė, rašė straipsnius leidiniuose ir dėl to porą kartų buvo įkalinta.
Moteris taip pat slapta atgal į Lietuvą parnešdavo lietuvišką spaudą. Tačiau dirbdama šį pavojingą darbą Joana mokėjo išsisukti iš sudėtingų situacijų. Savo prisiminimų knygoje K. Grinius apie žmonos, kaip knygnešės veiklą, rašė: „Savo nepaprastu veiklumu ir mokėjimu išsisukti iš sunkių aplinkybių Joana pasirodė dideliai naudinga naujam darbui ir greitai, taip tariant, įėjo į patį jo vidurį.“
Po 1909 metų K. Griniaus šeima apsigyveno Vilniuje. Čia dirbo greta tokių žmonių kaip J. Basanavičius, A. Smetona ir kiti. Kazys Grinius ir toliau gydė žmones bei leido „Lietuvos žinias“ ir „Ūkininką“.
Be visuomeninių temų, Grinius leidiniuose daug rašė apie sveikatą, mediciną, užkrečiamas ligas. Jis puoselėjo sveiko gyvenimo idėją, rašė tokiomis temomis kaip: šeimos laimė, ūkininko vaistinėlė, girtuokliavimas, kaip jo išvengti ir pan.
Pirmasis pasaulinis karas. Tragiškos netektys
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Griniai kartu su kitais karo pabėgėliais patraukė į Rytus. Joana susirgo gripu, kuris komplikavosi į plaučių uždegimą. Galiausiai liga išsivystė į džiovą. K. Grinius rūpinosi, kad šeima galėtų išvykti ten, kur klimatas būtų palankesnis žmonos sveikatai. Taip jie persikėlė į Nalčiką Kaukaze, vėliau – Kislovodską.
Čia 1918 metais įvyko tragedija. Raudonosios armijos kariai plėšikaudami įsiveržė į Grinių namus ir nušovė Joaną, o dukterį Gražiną sunkiai sužeidė. Pats K.Grinius tuomet dirbo vietos ligoninėje. Grįžęs po dviejų valandų rado žmoną mirusią, dukterį – pašautą, butą – išplėštą ir padegtą. Po poros savaičių dėl rimtų sužeidimų mirė ir Griniaus dukrelė. Šis įvykis krašte plačiai nuskambėjo. K. Grinius savo atsiminimuose rašė, kad Joana bet kuriuo atveju nebūtų ilgai gyvenusi, nes dėl ligos jos plaučiai jau buvo suirę.Ten pat jam teko palaidoti ir kartu dirbusį svainį, o po 1919 metų palikęs Rusiją tais metais Prancūzijoje palaidojo ir sunkiai sergantį 12 metų sūnų Jurgį. 1919 m. mirė ir būsimojo prezidento motina.
Galima tik įsivaizduoti vyro skausmą, netekus beveik visų šeimos narių. Jam buvo likęs tik vienintelis vyriausiasis sūnus Kazys.
Vėliau gyvenime, prisimindamas šią Grinių šeimos tragediją, mūsų buvęs šalies prezidentas Valdas Adamkus teigė, jog kartą bandė paklausti Kazio Griniaus apie šį tragišką gyvenimo tarpsnį. Jis teigė, jog net ir praėjus daugeliui metų nuo šios nelaimės vis dar matėsi, kad Kaziui tebeskaudėjo širdį, nepaisant to, jog jis jau seniai buvo sukūręs naują šeimą.
Naujas gyvenimo etapas. K. Grinius pasineria į politiką ir pamilsta 30 metų jaunesnę moterį
Po visų šeimos nelaimių, Kazys Grinius pasinėrė į darbus. Jis atsidūrė Paryžiuje, kur buvo paskirtas repatriacijos komisijos pirmininku. Vyras padėjo grįžti į tėvynę daugiau kaip 1 tūkst. lietuvių. Ilgai netrukęs Prancūzijoje K. Grinius jau 1919 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, kur aktyviai įsitraukė į politinę veiklą: buvo Steigiamojo, Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo narys, vadovavo šeštajam ministrų kabinetui.
Seime jis siekė, kad būtų laikomasi demokratijos principų, gynė tautinių mažumų reikalus, buvo Darbo, Socialinės apsaugos ir sveikatos, Užsienio reikalų bei Laikinosios Konstitucijos komisijų narys. Jo vadovaujama komisija parengė Konstitucijos projektą.
1920 m. K. Griniaus karjera pasistūmėjo į priekį, kuomet jis buvo paskirtas Lietuvos ministru pirmininku. Jo Vyriausybė pasirašė taikos sutartį su Sovietų Rusija, nustatė sieną su Latvija, atmetė siūlomą sąjungą su Lenkija. Jam pirmininkaujant Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą.
Kaziui Griniui sekėsi ne tik karjeroje, tačiau ir asmeniniame gyvenime. Vieno renginio metu jis susipažino su rusų kilmės jauna moterimi. Kazys Grinius, tuomet žymus visuomenės veikėjas, Pieno lašo draugijos pirmininkas bei Kauno miesto medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas su Kristina Arsyte–Orloviene–Rumianceviene susipažino per naujos ligoninės atidarymo iškilmes. Gailestingoji sesuo Kristina prie pietų stalo buvo pasodinta šalia K. Griniaus. Norėdama užmegzti pokalbį, mergina mandagiai paklausė, ką draugijos pirmininkas mėgsta, turėdama omenyje, kokių patiekalų ji galėtų pasiūlyti. Vyras jai į tai šmaikščiai atsakė: „Geras knygas ir gražias moteris.“
Po iškilmių K. Grinius ėmė ieškoti būdų kaip galėtų pasimatyti su Kristina. Netrukus pora ėmė susitikinėti.
K. Griniaus karjera taip įsibėgėjo, jog po III Seimo rinkimų, 1926 metų vasarą jis buvo išrinktas Lietuvos prezidentu. Tapęs šalies vadovu, K. Grinius santykių su Kristina nenutraukė, nors viešumoje vengė kartu rodytis. Jis sakė, kad svarbios pareigos neleidžia daugiau laiko skirti šeimai, taip pat pareiškė artimą bičiulę ves tik baigęs kadenciją.
Kazys Grinius tampa paskutiniu demokratiškai išrinktu Lietuvos prezidentu
Kaip prisimena amžininkai, K. Grinius buvo idealistas, patriotas, nuoširdus lietuvis, darbštus ir protingas. Kaip valstybės vadovas jis buvo taupus ir vengė pasinaudoti padėtimi savo asmeniniams tikslams. Jis net nenorėjo naudotis valdišku automobiliu. Jei savaitgaliais asmeniniais reikalais vykdavo į Marijampolę, jis važiuodavo Amerikos lietuvių prekybos bendrovės autobusu, įsitikinęs, jog jaunai šaliai reikalingas kiekvienas centas ir jų nevalia be reikalo išlaidauti.
Reikėtų paminėti, jog dar prieš tampant šalies vadovu, 1922 m. K. Grinius vadovavo Kauno savivaldybės medicinos skyriui. Jis įsteigė kelis motinų ir vaikų sveikatos centrų, tuberkuliozių sanatorijų. 1924–aisiais metais jo iniciatyva buvo įkurta Draugija kovai su tuberkulioze. Baisi liga, nuo kurios kentėjo jo pirmoji žmona, pasiglemždavo daugelio to meto žmonių gyvybių ir Kazys Grinius ieškojo būdų kaip užkirsti tam kelią.
Taigi, ką K. Grinius spėjo nuveikti savo trumpu prezidentavimo laikotarpiu?
Visų gerbiamam daktarui tapus prezidentu buvo panaikinta ilgai užtrukusi karo padėtis, cenzūra, įvesta spaudos laisvė, pradėtos reformos socialinėje, karinėje ir ūkio srityse.
Kazys Grinius daug savęs atidavė kaimo žmonių švietimui, jam rūpėjo paprastų valstiečių sąmoningumas. Vyras stengėsi žmones šviesti, gerinti jų gyvenimo sąlygas. Skaitydamas užsienio spaudą jis pamatė kiek daug pasiekia pasaulio žmonės ir suprato, jog lietuviams dar daug kas yra nesuprantama, nežinoma ir neprieinama, todėl jis domėjosi kaip galima padėti žmonėms šviestis dėl geresnės jų ateities.
Prezidento perversmas. Kazys Grinius pasitraukia iš politikos
1926 m. Kalėdos, ko gero, buvo pačios dramatiškiausios Kalėdos Lietuvos politiniame gyvenime. Likus savaitei iki švenčių į valdžią grįžo Antanas Smetona. 1926 m. gruodžio 17 d. prezidento 60-mečio jubiliejaus išvakarėse kariškių organizuotas perversmas išstūmė Kazį Grinių iš prezidento posto. Naujoji valdžia tikėjo, jog šalis dar nėra pasirengusi demokratiniam valdymui, tad šalyje su grįžusiu pirmuoju šalies prezidentu A. Smetona, įsigalėjo autoritarinis režimas.
Anot filosofo ir istoriko, Pietų Karolinos (JAV) universiteto profesoriaus Kęstučio Skrupskelio, K. Grinius nesipriešino perversmui dėl daugelio priežasčių. Jis manė, jog Lenkija, sužinojusi apie Lietuvoje vykstančius nesutarimus, pasinaudos proga ir su savo kariuomene įžengs į Lietuvą. Tuo metu tai buvo labai reali galimybė.
1981 metais duodama interviu „Amerikos balsui“ tuometinė K. Griniaus mergina Kristina pasakojo, jog pasirašęs atsisakymą prezidentauti, Kazys Grinius buvo visiškai ramus, tačiau jo išgyvenimą buvo galima pamatyti iš jo drebančių lūpų. „Kas jo nepažinojo, nebūtų supratęs, kas yra jo sieloje. Pats perversmas įvyko dėl kariuomenės, ir mano vyras karininkijai niekada šito nedovanojo, nes manė, kad karininkai sulaužė priesaiką“, – teigė moteris.
Kodėl jis taip lengvai atsisakė savo posto? Pasirodo, kariuomenės dalis, kuri liko ištikima priesaikai, siūlė jam kovoti ginklu prieš tuos, kurie įvykdė perversmą. Bet jis manė, kad asmeniniai norai neturėtų būti tokie svarbūs, kai visai tautai gresia pavojus ir reikia išlaikyti demokratinę tvarką. Jis bijojo, kad, kilus nesutarimams Lietuvoje, kaimynai pasinaudos proga ir užims Lietuvą arba prasidės karas. Todėl jis tiesiog pasitraukė į šešėlį, niekur nėjo ir, iki atėjo bolševikai, tęsė savo medicininį darbą Kauno miesto savivaldybėje.
„Laikotarpis, kuriuo prezidentavo Kazys Grinius, jam netiko“, – teigė trečiojo Lietuvos prezidento žmona Kristina Grinienė tame pačiame „Amerikos balso“ interviu. „Tas laikas buvo pilnas intrigų, į kurias jis nesikišo ir netikėjo, kad jos atneš ką nors gero“.
Gerai, kad po perversmo K. Grinius rado paguodą santuokoje ir vaikelio gimime. Visa ši sumaištis paspartino poros vedybas. Nepraėjus nė porai mėnesiui 1927 m. vasario 23 d. Kauno Prisikėlimo stačiatikių cerkvėje įsimylėjėliai ištarė vienas kitam „taip“ ir ramiai gyveno iki pat sovietų okupacijos.
Tolimesni Kazio Griniaus nuopelnai Lietuvai
Atsistatydinęs iš prezidento pareigų, K. Grinius dirbo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriuje. Jis įkūrė pirmąjį tuberkuliozės dispanserį Kaune, jo dėka 1930 m. Panemunėje buvo pastatyta sanatorija sergantiesiems tuberkulioze, vėliau tokia pati – Romainiuose. Vadovaujant K. Griniui, pradėta organizuota kova su džiova: jo parengtame 25 m. plane buvo numatyta pastatyti sanatorijų, iš viso 3.000 vietų, ir 75 dispanserius. Dėl prasidėjusio karo ir okupacijos planas iki galo nebuvo įgyvendintas. Už nuopelnus Lietuvos medicinai 1926 m. jam buvo suteiktas medicinos garbės daktaro vardas.
Dar vienas didis žygdarbis, vertas paminėjimo, yra jo pasirašytas protestas dėl žydų žudymo. Antrojo pasaulinio karo metu vyras pasirašė memorandumą nacistinei administracijai dėl jų represijų prieš žydus ir Lietuvos kolonizavimo.
K.Grinius savo namuose, rizikuodamas savo šeimos narių gyvybėmis (už žydų slėpimą grėsė mirtis), slėpė žydų tautybės žmones. Vienas jų buvo profesorius Dmitry Gelpernas, kuris vėliau šiltai atsiliepė apie Grinių šeimą. Jam besislapstant buvusio prezidento namuose ir kam nors užėjus į svečius, jis bandydavo slėptis, tačiau Kazys Grinius tuoj pat pasakydavo, jog jam nėra ko slėptis, nes jo namai yra saugi vieta ir čia lankosi tik geri žmonės. Ir iš tiesų, kol profesorius slėpėsi Grinių namuose, pas juos spėjo apsilankyti daugiau nei 70 žmonių. Nei vienas jų neišdavė. Tai daug ką pasako apie Grinių šeimą. Jie buvo patikimi žmonės, turintys autoritetą, gerbiami aplinkinių.
Už žydų gelbėjimą, 2016 m. Kaziui Griniui buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Vis dėlto už šį pasirašytą protestą K. Grinius gavo bausmę. Vieneriems metams jis buvo ištremtas į Ažuolų Būdą. 1981 metais duodama interviu „Amerikos balsui“ antroji Kazio Griniaus žmona teigė, jog gyvendamas tremtyje, Kazys daug rašė, skaitė, užsiėmė gydytojo praktika.
Emigracija į JAV
Kristinos dėka, Kazys iš tremties kaime buvo paleistas. Kadangi ji nenorėjo užsidaryti namuose, moteris rado įdomų hobį – filateliją. Pasinėrusi į šią veiklą pirko, mainė ir pardavinėjo retus pašto ženklus. Ji buvo sukaupusi vertingą kolekciją ir ją paaukojo Antrojo pasaulinio karo metais, kad grąžintų ištremtą į kaimą vyrą.
Tačiau šeima ilgiau Lietuvoje pasilikti negalėjo. 1944 m. artėjant frontui ir vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, Grinius, kad ir labai nenorėdamas, su žmona ir sūnumi Liūtu iš Lietuvos pasitraukė. A. Eidintas savo knygoje rašė, jog Kazys Grinius taip nenorėjo išvykti, kad nuvykęs iki Kybartų pasiūlė žmonai apsisukti ir grįžti atgal, tačiau ji nesutiko. Kristina Grinienė žinojo, jog ne tik jiedu, tačiau ir jų sūnus neišvengs baisių sovietų represijų. Taigi, buvęs šalies prezidentas nenoromis, tačiau sutiko pasitraukti į Vokietiją. Iš ten 1947 m. išvyko į JAV, kur jau gyveno vyriausiojo sūnaus Kazio šeima ir keli jo broliai.
Amerikoje mūsų šalies prezidentas Valdas Adamkus, pasirodo su Grinių šeima buvo gerai pažįstamas. „Mūsų šalies prezidentą matydavau beveik kiekvieną dieną, – kalbėjo V. Adamkus viename interviu. – Kalbėdavomės valandų valandas apie Lietuvos reikalus. Su jo sūnumi Liūtu kartu mokėmės pradžios mokykloje, gimnazijoje ir vėliau universitete. Nacių laikais kartu leidome pogrindžio laikraštį. Vienas atvejis man liko įsimintinas, kai Grinių namuose mums bespausdinant laikraštį, atsidarė kambario durys ir pro jas įėjo prezidentas Kazys Grinius. Mes abu nutilome ir pasimetėme, nes jis iki tos akimirkos nežinojo, ką darome. Tačiau jis tik pažiūrėjo į mus, tuomet į ant stalo gulintį naują leidinį ir pasakė: „Vyručiai saugokitės, nes jei jus pagaus, savo likimą žinote“. Apsisuko ir išėjo. Jokiu būdu nesakydamas: „Sūnau, nedaryk nieko, tai pavojinga“. Tai parodė jo atsakomybę prieš tautą.“
Gyvendamas JAV prezidentas rašė savo atsiminimus, kartais savo mintis išsakydavo žiniasklaidoje, primindavo apie Lietuvos padėtį, skatindavo išeivius nenuleisti rankų, kovoti ir tikėti, jog išauš diena, kai Lietuva ir vėl bus nepriklausoma šalis.
Kazio Griniaus rašymas jokių pajamų nedavė ir šeima skurdo. Kristina Grinienė Čikagoje bandė vėl užsiimti filatelija, bet ir jos uždarbis buvo menkas. Galiausiai ji įsidarbino gailestingąja seserimi ligoninėje. „Mes pusiau badavome, ir tai tęsėsi ilgai. Iš esmės mano vyras mirė baisiomis sąlygomis. Gydytojas, Amerikos lietuvis, prižiūrėdavo jį be atlyginimo. Mes neturėjome, iš ko mokėti. Užtekdavo tik sumokėti už butą. Į ligoninę paguldyti nebuvo iš ko. Vargšas vyras gulėjo kietoje geležinėje lovoje ir sulyso kaip skeletas. Mūsų ambasadorius mano vyrui duodavo 100 dolerių per mėnesį. Kai tik vyras mirė, tai buvo nutraukta. Nei drabužių, nei tinkamo maisto nusipirkti negalėjome“, – kalbėjo Kristina Grinienė interviu, prisimindavo šeimos gyvenimą emigracijoje.
Pabaigai
1950 metų birželio 4 dieną Kazys Grinius mirė. 84–erių metų daktaro gyvybę pasiglemžė plaučių vėžys. Iki paskutinės minutės šalia jo buvo žmona Kristina ir sūnus Liūtas. Kazio Griniaus palaikai su urna 1994–aisiais m. buvo pargabenti į Lietuvą ir įmūryti į paminklą Maumedžių giraitėje, netoli gimtojo Selemos Būdos kaimo. Kristina Grinienė mirė 1987 metais Čikagoje.
Prezidentas Valdas Adamkus apie Kazį Grinių yra pasakęs: „Jis yra pavyzdys mums visiems be amžiaus skirtumo. Ypač jaunajai kartai. Pavyzdys, kaip reikia mylėti savo tautą, kaip reikia gerbti valstybę, kaip gerbti ir mylėti žmogų“.
Ir, iš tiesų, K. Grinius buvo praaugęs savo gyvenamąjį laikotarpį. Jo liberališkumas, pagarba žmogui, tiesiog jo pažiūros į valstybės politinį gyvenimą buvo daug labiau pažengusios nei kai kurių kitų tuo metu gyvavusių politikų.
Iš trijų straipsnių serijų apie tarpukario Lietuvos prezidentus galima daryti išvadą, jog visi trys šalies vadovai (Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius) buvo labai skirtingi.
Visų pirma, skyrėsi jų asmenybės. A. Smetona buvo inteligentas, ne ūkio žmogus. Jis tikėjo, jog Lietuva dar nėra pasiruošusi demokratiniam šalies valdymui, todėl antrą kartą į valdžią grįžo ne demokratiniu būdu. Jis rėmė inteligentiją, nes manė, jog jie išgelbės Lietuvą.
A.Stulginskis iš pašaukimo buvo ūkininkas. Jam buvo svarbu pertvarkyti žemės reformą. Jis taip pat siekė, jog mokslas būtų prieinamas ne tik pasiturintiems lietuviams, tačiau ir „kaimų bakūžėms“. Aleksandro Stulginskio dėka buvo Įkurtos naujos aukštosios mokyklos, išplėstas mokyklų tinklas. Jis atgaivino žemės ūkį ir įvykdė žemės reformą.
Tuo tarpu K. Grinius buvo daktaras ir tik tuomet politikas, pirmasis įkūręs šalyje tuberkuliozių sanatorijas ir aktyviai kovojęs su džiova. Trečiasis šalies vadovas, skirtingai nei A. Smetona, buvo tikras demokratas, kuris tikėjo, jog Lietuva yra pasirengusi demokratiniam šalies valdymui. Tiek Grinius, tiek Stulginskis nepritarė 1926 m. gruodžio mėnesio perversmui, po kurio į valdžią neteisėtu būdu atėjo grįžo A. Smetona.
Vis dėlto, visi trys vyrai daug nuveikė Lietuvos labui. Jie skleidė lietuvišką spaudą. Daug rašė lietuviškiems leidiniams. Jie troško išvysti tą dieną, kai Lietuva tampa nepriklausoma šalimi. To siekė skirtingais keliais, tačiau galutinis jų tikslas buvo vienodas. Jie visi buvo išsilavinę, apsiskaitę žmonės, tvirtai laikantys savųjų įsitikinimų. Mūsų šalies tarpukario prezidentai visais įmanomais būdais, aukodami savo sveikatą, šeimos saugumą ir gyvenimą, padėjo mums šiandien gyventi nepriklausomoje šalyje. Už tai verta juos prisiminti, gerbti, apie juos kalbėti ir nepamiršti.
