Atsisukęs pamačiau vidutinio amžiaus nedidukę moterį tamsiais plaukais ir rudomis akimis. Rankose laikė celofaniniame maišelyje kažkokį rūbą.
Ji ištiesė jį man sakydama, kad dovanoja švenčių proga pensininkams. Ir kad tai labai gera, graži striukė.
Ji rusiškai kalbėjo toliau. Paklausė, ar esu buvęs Bulgarijoje. Atsakiau, kad dar neteko.
„O, – sako, – gaila, labai gražus kraštas.“
Ji atvežusi įvairiausių striukių į „Akropolį“, bet pasirodo – dabar paskelbtas karantinas ir prekių nepriima, o atgal vežtis neapsimoka, nes tektų mokėti 1000 eurų muito.
Esą, geriau ji išdalins ar išmes visas prekes. Pasakojo, kad automobilyje turi visokiausių striukių: zomšinių, odinių, medžiaginių, rudeninių, žieminių, su kapišonais ir be jų.
„Ateikit pasižiūrėti, galėsite pasiimti, kiek norėsite“, – kvietė. Ji užtikrino, kad sako tiesą ir parodė pluoštą prekių dokumentų su parašais, antspaudais.
Labai ragino imti, nesivaržyti, tad nors ir dvejodamas nuėjau paskui ją prie jos automobilio, nors nelabai man reikėjo striukės.
„Bent pasižiūrėsiu iš smalsumo“, – galvojau.
Pakėlė galines duris – tikrai prikrauta pilnas automobilis. Pradėjo imti viską iš eilės ir siūlyti: „Imkit, imkit, dovanoju, labai geros, pravers.“
„Ne, – sakau, – odinių nenoriu.“
Nes turiu porą švarkų nuo senų laikų ir nenešioju. Dovanoti. Išmesti kol kas gaila – naujutėliai.
„Tai imkite šitas, zomšines“, – vienu žodžiu, ji dar 4 pakus atidėjo man.
Ai, – galvoju, – dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, paimsiu, o namie pažiūrėsiu. Vienos bus gal išeiginės, kitos gal pravers namų ūkyje.
Ji toliau kalbėjo: „Daugeliui jau išdalinau, nieko neprašau, bet žmonės duoda bent už benziną.“
Užuominą supratau, nesu kelmas. Na, – galvoju, – už gerą širdį reikia kažkiek nors kukliai atsidėkoti, nesu gi kiaulė.
Išsitraukiau piniginę ir atskaičiau 40 eurų.
„O gal būtų galima 50?“ – paklausė. Padaviau paskutinį dešimtuką. Už 5 naujas striukes tai katino ašaros.
Grįžęs namo ir iš maišelių išėmęs striukes pamačiau, kad visos dėvėtos. Kai kurios aptaškytos dažais, pasiūtos iš pigios prastos medžiagos – tiesiog skudurai. Tiesa, dvi buvo pusė velnio.
Tai va, pasitvirtino taisyklė. Dovanų karaliaus tikrai nebėra.
