Statistika daug žadanti, tik, deja, siaučiant COVID-19 pandemijai, onkologinius pacientus gydyti ir stebėti tapo sudėtingiau. Sunku patekti pas specialistus, prisiskambinti į gydymo įstaigas, pacientai bijo jose lankytis, nes priklauso didelės rizikos grupei, o gydytojai stebi uždelstų vėžio ligos formų ir atsinaujinusios ligos atvejų skaičiaus didėjimą. Ką turi žinoti kiekvienas sirgęs arba sergantis vėžiu ir kaip pacientai gali sau padėti? Kalbamės su gydytoja onkologe Edita Juodžbaliene.
– Su kokiais iššūkiais dabar susiduria onkologai?
– Dirbant su sunkiomis ligomis sergančiais pacientais iššūkių visada pakako. Žinoma, šiuo metu jų tik padaugėjo: šeimos gydytojai sunkiau pasiekiami, atliekama mažiau profilaktinių tyrimų. Taip pat daugiau dėmesio skiriama pacientų logistikai, siekiant laikytis visų prevencinių priemonių dėl COVID-19. Galbūt ir patys pacientai pernelyg atmestinai rūpinasi savo sveikata. Vieni bijo infekcijų, kiti neprisiskambina gydytojui ir nutaria laukti. Ne visi pasidomi, kad tie, kuriems įtariami piktybiniai navikai, turi galimybę greitai išsitirti per „žaliąjį koridorių“.
– Kokius tyrimus privaloma reguliariai atlikti persirgus vėžiu, kad liga neatsinaujintų?
– Po vėžio gydymo, stebėjimo laikotarpiu, onkologai dažniausiai stebi naviko atsiradimo vietą, galimus ligos plitimo kelius ir svarbiausius vidaus organus (plaučius bei kepenis). Tiek onkologai, tiek šeimos gydytojai sutinka, kad pagrindiniai, bent kartą per metus privalomi tyrimai yra plaučių rentgenas, vidaus organų echoskopija, o moterims – ginekologo konsultacija. Šie tyrimai reikalingi vizitui pas onkologą.
Žinoma, kiekvieno žmogaus ligos istorija yra skirtinga, todėl gydytojai onkologai gali skirti ir kitų tyrimų, atsižvelgdami į vėžio tipą, ligos stadiją, agresyvumą. Visų šių tyrimų tikslas yra prevencinis – pamatyti ligos atsinaujinimo židinius, jei tokių yra, ir laiku pradėti reikiamą gydymą.
– Kas kiek laiko reikia lankytis pas gydytoją persirgus vėžiu?
– Apsilankymų pas onkologą dažnis priklauso nuo naviko tipo, agresyvumo ir laikotarpio, praėjusio nuo taikyto gydymo. Jeigu nuo agresyvaus naviko gydymo pabaigos praėjo pusė metų, stebėjimas yra intensyvesnis, o prieš 5 metus gydytus navikus po ilgo stebėjimo jau laikome išgydytais. Žinoma, profilaktiniai tyrimai tokiems pacientams ir toliau atliekami, bet jau nebūtina reguliariai lankytis pas onkologus.
– Ką savo sveikatos labui gali padaryti vėžiu persirgę pacientai, kad liga nesugrįžtų?
– Pasveikus nuo vėžio nevalia atsipalaiduoti, nes liga gali bet kada atsinaujinti, ypač svarbūs pirmieji penkeri metai po vėžio gydymo. Be to, tie, kas jau sirgo vėžiu, turi didesnę riziką susirgti ir kitais pirminiais piktybiniais navikais. Tinkama mityba, adekvatus fizinis aktyvumas, žalingų įpročių atsisakymas, sveikas gyvenimo būdas šiandien yra būtina siekiant sumažinti riziką dar kartą susirgti.
Ypač pacientams rūpintis patiems stebėsena po vėžio gydymo svarbu dėl to, kad, kaip jau minėjau, šiuo metu sunkiau patekti pas šeimos gydytojus konsultacijos, atlikti tyrimus ir pan. Tad šiuo sudėtingu metu, kai visa sveikatos sistema artėja prie perkaitimo ribos, gydytojai ir pacientai atsigręžia į fitoterapijos mokslą, kuomet fitoterapiniais preparatais pacientai patys gali stiprinti ląstelinį imunitetą, siekdami išvengti vėžio atkryčio. Baigus gydymą tiek pašalinių reiškinių, tiek pačios ligos atsinaujinimo rizika išlieka, todėl gydytojai leidžia pacientams vartoti augalus ar iš jų pagamintus preparatus. Tiesa, dėl jų vartojimo reiktų pasitarti su onkologu, ypač jei dar vyksta aktyvus gydymas.
– Kokią įtaką onkologijoje užima fitoterapija?
– Fitoterapija sergantiems ar sirgusiems po gydymo padeda pagerinti gyvenimo kokybę, sumažindama ligos ar gydymo šalutinį poveikį. Jei pacientas sveikai maitinasi, yra fiziškai aktyvus, augalinės medžiagos maiste ar papilduose esantys polifenoliai, vitaminai, mikroelementai ir fermentai padeda greičiau atgauti jėgas, sustiprėti. Ir atvirkščiai – jei vėžiu susirgęs žmogus nepropaguoja sveiko gyvenimo būdo, jo sveikatos būklė negerės, o sąlygos ligai pasikartoti išliks didesnės nei prižiūrintiems save.
– Kokius augalus ir kokiomis dozėmis naudinga vartoti?
– Lietuva – augalų kraštas. Fitoterapeutai sutaria, kad žmogaus organizmui naudingiausi tie augalai, kurie auga jo gimtinėje. Lietuvoje leidžiama vartoti 189 žolinius augalus, o onkologiniams ligoniams tinka mažiau nei 50 rūšių vaistažolių. Viena vaistažolių, augančių Lietuvoje, yra didžioji ugniažolė. Tradicinėje medicinoje naudojami vaistai veikia efektyviai ir greitai, tačiau dažnu atveju turi ir šalutinį poveikį, gali pakenkti sveikoms organizmo dalims. Būtent čia išryškėja augalų nauda po gydymo – jie gali tapti natūraliu apsaugos diržu, padedančiu atkurti vaistų ir gydymo nualintą ląstelinį imunitetą, greičiau atsigauti po ligos, sumažinti skausmą ir atkryčio tikimybę. Tokiais atvejais, kai kartojasi šlapimo takų infekcijos, po chemoterapijos sutrinka virškinimas, kepenų darbas, išopėja gleivinės, augalinės medžiagos yra naudinga ir vertinga pagalba šalia tradicinės medicinos.
– Daug kalbama apie ugniažolę vėžio atkryčio profilaktikai. Ką apie tai manote?
– Ugniažolės priešvėžinės savybės žinomos jau seniai. Lietuvoje yra specialistų, kurie fitoterapiją po įvairių ligų gydymo savo praktikoje taiko daugiau nei 20 metų. Ugniažolė turi daug alkaloidų ir glikoproteinų – šios medžiagos labai svarbios su onkologinėmis ligomis kovojantiems ligoniams. Ugniažolių alkaloidai neveikia sveikų organizmo ląstelių, tik piktybines – ypač adenokarcinomas, sarkomas, melanomas. Ugniažolių glikoproteinai taip pat veikia tik pakitusį audinį ir jo ląsteles. Dėl to ugniažolių preparatai naudojami kaip pagalbinė priemonė gydant onkologines ligas.
– Kaip vartoti ugniažolę?
– Ugniažolė yra nuodingas augalas, todėl patiems jos virti nerekomenduočiau. Internete dalijamasi įvairiais ugniažolių arbatų ar užpilų receptais, tačiau nežinant tikslių ugniažolių dozių, ruošiant arbatas ar raugus patiems, galima apnuodyti kepenis. Svarbu žinoti, kad ugniažolių naudingosios priešvėžinės savybės geriausiai atsiskleidžia vartojant jas su kitais augalais, pavyzdžiui, gysločiais, medetkomis, tuomet sustiprinamas priešvėžinis veikimas ir apsisaugoma nuo jos nuodingo šalutinio poveikio. Tad naudos iš ugniažolių galima gauti tik tuomet, jei jų preparataira tinkamai paruošti, kai žinomos tikslios jų proporcijos ir dozės.
– Kaip sau nepakenkti, jei vartojame ugniažoles po vėžio gydymo?
– Šiuolaikinė medicina aktyviai tiria „gamtinius vaistus“, išgrynina aktyvius augalo komponentus ekstraktų pavidalu, kuria vaistus, juos komponuoja su šiuolaikiniais sintetiniais vaistais. Nors daug vitaminų turintys augalai tinka ir jaunam, ir senam, stipresnio poveikio alkaloidai (pvz., ugniažolių preparatai) turėtų būti vartojami atsargiai ir tik pasitarus su gydytoju. Kaip ir visų kitų vaistų atveju, reikėtų vartoti tik patikrintus, dozuotus, saugius ir Lietuvoje registruotus žolinius preparatus, už kuriuos atsako jų gamintojai. Svarbu suprasti, kad vaistas nuo nuodo skiriasi tik doze, todėl gydytojai rekomenduoja neeksperimentuoti ir rinktis jau vaistininkų pagamintus preparatus su aiškiu veikliųjų medžiagų kiekiu. Atminkite, kad, net vartojant augalus, daugiau nėra geriau.
– Kokius 3 svarbiausius patarimus duotumėte pacientams, persirgusiems vėžiu?
– Pirmiausia – svarbiausia yra patiems rūpintis savo sveikata ir savo iniciatyva per anksti nenutraukti vėžio atkryčio stebėjimo proceso, kuri įprastai trunka ne mažiau nei penkerius metus. Antra – be profilaktinių tyrimų ir tradicinės medicinos, šiuo laikotarpiu fitoterapeutai rekomenduoja imunitetą stiprinti vartojant antioksidantus, ugniažolių preparatus. Galiausiai trečia – svarbu neeksperimentuoti ir tiksliai laikytis gydytojų onkologų nurodymų, patiems nebandyti nežinomų preparatų, ar tai būtų augalinės kilmės produktai, ar cheminiai. Visada pasitarkite su gydytojais dėl jų vartojimo ir tik jiems leidus vartokite tik vaistinėse parduodamus preparatus.
