Tiesa, akis badančių gėdos lentelių Panevėžio savivaldybė visgi atsisakė, nors kai kurių savivaldybių praktika parodė, kad tai veiksmingas būdas paraginti apsileidėlius tvarkytis.
Panevėžio miesto savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausioji specialistė Laura Jankevičienė teigė, kad Vėlinės bei Visų šventųjų diena yra tarsi žadintuvo signalas – daugelis žmonių bent prieš šias šventes sutvarko savo artimųjų kapus. Tačiau Savivaldybės specialistai savotišką inventorizaciją rengia bent tris kartus per metus.
„Kol kas apėjau tik Šilaičių kapines. Galiu pasakyti, kad jau sutvarkytos keturios ar penkios kapavietės, kurios buvo įtrauktos į neprižiūrimų sąrašą. Kitą savaitę, jeigu leis orai, peržiūrėsiu ir Kristaus Karaliaus katedros kapines, tuomet matysime bendrą vaizdą“, – sakė L. Jankevičienė.
Po paskutinės tokios apžiūros Kristaus Karaliaus kapinėse nustatyti 208, o Šilaičių kapinėse – 287 neprižiūrimi kapai. Daugelis jų – be paminklų ar kryžių, o kapavietę prižiūrintis asmuo nežinomas. Taip pat nemažai tokių kapų, į kuriuos žmonės amžino poilsio atgulė prieš kelis dešimtmečius. Nors sąraše yra ir kapelių, kurie buvo supilti vos prieš keletą metų.
Nenori likti be kapo
Anot specialistės, tai, kad informacija apie neprižiūrimas kapavietes skelbiama Savivaldybės internetinėje svetainėje ar pačiose kapinėse prie įėjimų esančiose informacinėse lentose, leidžia greičiau pasiekti asmenis, kurie turėtų jas prižiūrėti. Jeigu patys nepamato, artimieji ar pažįstami praneša.
„Nors po keletą, bet mažėja visai neprižiūrimų kapaviečių. Kai žmonės pamato ar jiems kažkas praneša apie pareigą tvarkytis, suskumba tą daryti ar bent paprašo artimųjų. Tuomet skambina mums, kad išbrauktume iš neprižiūrimų kapaviečių sąrašo. O kiti patys teiraujasi, ar nėra įtraukti į šį sąrašą“, – pastebinti vyriausioji specialistė.
Ji svarstanti, kad daugelis susirūpina tvarkyti artimųjų kapus tik todėl, kad baiminasi netekti šeimos kapavietės. Mat kai kapavietė netvarkoma ilgiau kaip metus, kapinių prižiūrėtojas raštu perspėja už jos priežiūrą atsakingą asmenį. O jeigu situacija nesikeičia, tuomet po dvejų metų tokia kapavietė gali būti perduota kitiems asmenims, kurie čia pageidauja laidoti artimuosius. Tiesa, su tam tikromis išlygomis – privaloma išsaugoti čia stovintį paminklą. O jeigu šis nugriuvęs, ant naujojo paminklo iškalti buvusius užrašus.
„Kol kas dar nė viena kapavietė nėra pripažinta išvis netvarkoma, kad būtų galima ją perleisti kitiems asmenims. Būna, kad net ir ilgą laiką buvusios apleistos kapavietės sutvarkomos, bet masinio susirūpinimo savo artimųjų amžino poilsio vieta tikrai nėra“, – sakė L. Jankevičienė.
Ne tik emigrantams
Jau kelerius metus stebima tendencija, kad daugelis savo artimųjų kapus dengia įvairiausia skaldele, plytelėmis ar granito plokštėmis, o lepius žydinčius augalus keičia daugiamečiais, kurie beveik nereikalauja jokios priežiūros. Tuomet kapavietes užtenka aplankyti kelis kartus per metus.
Dar kiti kapus prižiūrėti patiki tokias paslaugas teikiančioms įmonėms ar pavieniams asmenims.
Kapaviečių priežiūros paslaugas visoje Lietuvoje teikiančios bendrovės vadybininkė Rasa Ašakėnė teigė, kad artimųjų kapų tvarkymo paslaugos poreikis tik auga. Dažnai manoma, kad tokiomis paslaugomis išimtinai naudojasi tik emigrantai ar neįgalieji, tačiau daugiausia jų klientų – Lietuvoje gyvenantys, tačiau labai užimti žmonės, gaunantys daugiau nei vidutines pajamas.
„Kažkada skaičiavome, kad pensininkai bei neįgalieji sudaro vos 10 proc. mūsų klientų, emigrantai – 30 proc., o visi likusieji – tiesiog neturintys laiko prižiūrėti kapų, ypač kai jų yra ne vienas ir skirtingose Lietuvos vietose“, – pastebinti R. Ašakėnė.
Jos teigimu, kapų priežiūros kainos labai įvairios, tai priklauso nuo kliento poreikių, norų ir piniginės storio. Paprastai vieno sutvarkymo kaina kainuoja nuo 35 eurų: į šią sumą įeina piktžolių ravėjimas, lapų grėbimas, gėlių laistymas, samanų nuo antkapio nuvalymas bei žvakelės uždegimas. Jeigu pageidaujama, kad būtų pasodinta gėlių ar padėtas vainikėlis, paslaugos kaina kyla. Kai kapinės prižiūrimos nuolat, bent keturis kartus per metus, tuomet kaina už metus siekia apie 140 eurų.
„Klientų poreikiai labai įvairūs, vieni nori, kad kapinės atrodytų tiesiog tvarkingai, svarbu neželtų piktžolės, o kiti pageidauja prabangos, kurią pastebėtų visi. Todėl ir kainos svyruoja“, – sakė pašnekovė.
Prisiduria prie pensijos
Panevėžietė Aldona, nenorėjusi viešinti savo pavardės, neslėpė, kad prižiūrinti beveik dvi dešimtis kapų – ne tik savų, bet ir svetimų. Moteris pasakojo, kad jau kelerius metus yra pensininkė, tačiau sveikata nesiskundžianti, todėl dar dirbanti – tvarko vieno daugiabučio teritoriją. Atlygis menkas, bet prie pensijos prisidurti labai gerai. Papildomų pajamų jai atneša ir kapaviečių priežiūra Kristaus Karaliaus katedros bei Šilaičių kapinėse. Tiesa, šios veiklos panevėžietė verslu nelaiko.
„Prižiūriu net keturias šeimos kapavietes. Prieš keletą metų mano pagalbos prireikė kaimynei, kuri dėl sveikatos bėdų jau nebegalėjo prižiūrėti artimųjų kapų, dar vėliau paprašė ir kita. Taip palaipsniui ratas įsisuko, vieni per kitus susižino, kad manęs galima paprašyti ir tokios paslaugos“, – pasakojo Aldona.
Panevėžietė neslėpė, kad atlygis iš to menkas, mat ji pati nėra nustačiusi konkrečių kainų. Paties užsakovo prašanti įvertinti, kiek gali mokėti už tokį darbą. Tad kartais už kapavietės sutvarkymą imanti tik penkis, o kartais – ir dvidešimt eurų.
„Jeigu važiuoju tvarkyti savo vyro ar tėvų kapelių, man nesunku sutvarkyti ir kitų. Tuo labiau kad sveikatos dar turiu, o ir papildomas pinigėlis prie pensijos nepamaišys. Bet ir be pinigų tai darau. Jeigu matau, kad šalia apleistas ir piktžolėmis apžėlęs kapas, tiesiog negaliu praeiti. Net ir po mirties mes esame verti pagarbos“, – sakė Aldona.
