Karjerą pernai baigusi pasaulio čempionė, olimpinių sidabro ir bronzos medalių laimėtoja kalbėjo ne tik apie sudėtingą politinę situaciją savo šalyje, įkurtą Baltarusijos sporto solidarumo fondą ir vadovavimą jam, Baltarusijos valdžios požiūrį į sportininkus, bet ir pažintį su Rūta Meilutyte, kaip dukart skendusi vistiek nusprendė pasirinkti plaukimo sporto šaką ir koronaviruso pandemijos įtaką sportui.
– Jūs persikėlėte į Vilnių iš Minsko vadovauti sportinio solidarumo fondui, padedančiam valdžios spaudimą jaučiantiems sportininkams. Kiek tai buvo spontaniškas sprendimas? Galbūt jūs planavote tai ilgą laiką?
– Manau, reikėtų papasakoti, kaip buvo sukurtas šis fondas. Niekam nėra paslaptis, kas vyksta Baltarusijoje. Po rinkimų liaudis sukilo, nes rinkimai buvo sufalsifikuoti ir nepatikimi. Žmonės, balsavę už kitą kandidatę, nesutinka su galutiniu rezultatu.
Po pirmojo išėjimo į gatves pamatėme jėgos struktūrų smurtą ir tyčiojimąsi iš taikių gyventojų. Net tie, kas balsavo už Aliaksandrą Lukašenką, suprato, kad čia kažkas ne taip. Jie lygiai taip pat ėmė eiti ir sakyti, kad taip neturi būti.
Aš ir kiti sportininkai, organizavę iniciatyvą SOS.BY ,pirmą kartą pasisakėme, kad tai neteisinga. Esame prieš smurtą ir prieš rinkimų falsifikavimą. Žinoma, po to prasidėjo sportininkų spaudimas iš valdžios pusės, juos pradėjo atleidinėti. Šiuo metu jau daugiau nei 10 sportininkų sulaikyti, ir daugiau nei 20 tų, kurie iš valdžios pusės sulaukė psichologinio smurto, spaudimo, buvo atleisti. Savo pasisakymais mes stengiamės įtikinti tuos, kurie viską laiko melu ir iki šiol mano, kad į gatves išeina tik narkomanai ir prostitutės.
Mėginome įtikinti, kad net pas mus sporte yra taisyklės, kurių laikomės. Tad kodėl valdžia nesilaiko įstatymo, leidžia mušti savo piliečius ir iš jų tyčiotis? Kodėl jie gali sodinti su akcijomis ir protestais visai nesusijusius žmones, tiesiog ėjusius pro šalį?
Mus tai taip papiktino, kad įkūrėme asociaciją SOS.BY. Bandėme visa tai pranešti liaudžiai ir motyvuoti dar tylinčius ir bijančius išsakyti savo poziciją ir pasakyti valdžiai „ne“. Po tam tikro momento mes supratome, kad reikia plėstis, žengti į tarptautinę areną.
– Taip pat susidūrėte su tam tikru spaudimu savo mokykloje, kur dirbate trenere?
– Taip, iš tiesų praėjus kelioms dienoms po to, kai išsakiau savo poziciją, man paskambino iš valstybinės mokyklos, kur nuomojomės vietą ir mokėme vaikus plaukti. Tai buvo mano mokykla su treneriais, dirbusiais su vaikais. Paskambino ir pasakė, kad laikinai stabdo nuomą dėl koronaviruso. Sutikau kurį laiką palaukti, mokyti vėliau. Po kelių dienų sužinojau, kad kiti nuomininkai sau ramiai dirba toje mokykloje. Pasirodo, koronavirusas taikomas tik man.
– Ar buvo sunku viską palikti gimtinėje ir persikelti į kitą šalį?
– Pirmiausia planuoju grįžti namo. Tikiuosi, kad visa tai neužtruks ilgai. Aš tuo tikiu. Žinoma, suvokdama šią situaciją, žengiau laisvą žingsnį, uždariau duris ir persikėliau į Vilnių. Kita vertus, manau, kad tai turi kažkas daryti. Esu pasirengusi kažką paaukoti, rizikuoti ir dirbti. Nepasigailėjau. Mūsų labai gera komanda, visi dirbame kartu ir siekiame vieno tikslo. Tai daug maloniau, nei mėginti kažką daryti, sakyti ir už tai gauti per galvą. Mėgini kažką keisti savo šalyje, o tau vėl per galvą. Matant savo veiksmų rezultatus, tai motyvuoja ir suteikia jėgų tęsti darbus.
– Kaip fondas padės po presu atsidūrusiems sportininkams? Žinome, kad laišką pasirašė daugiau nei 800 sportininkų. Kokiu būdu galima padėti kolegoms, liekantiems ten arba išvažiuojantiems?
– Pirmiausia, tai teisinė ir psichologinė pagalba. Kai sulaiko, tikrai nerūpi kažkokios kitos šio aspekto pusės. Antra, tai, žinoma, finansinė parama. Kai sportininkas netenka finansavimo, jis faktiškai daugiau negali treniruotis, nes tam reikia bazės, varžybų. Mes stengiamės rasti bazių, kurios priimtų mūsų sportininkus treniruotis. Esu čia tam, kad vesčiau derybas su tarptautinėmis sporto organizacijomis, su Tarptautiniu olimpiniu komitetu. Darau tai tam, kad mūsų sportininkus priimtų, kad jie turėtų galimybę užsiimti savo sportu, galbūt net gauti kažkokią stipendiją pasiruošimui.
– Kuo gali padėti Lietuva? Ketinate susitikti su Lietuvos nacionalinio olimpinio komiteto vadove. Kokios pagalbos tikitės?
– Pirmiausia, kalbėsime apie spaudimą mūsų Nacionaliniam olimpiniam komitetui. Norime stebėti, kaip vyksta Tarptautinio olimpinio komiteto tyrimas dėl Baltarusijos nacionalinio olimpinio komiteto. Turime pasirūpinti, kad mūsų olimpinis komitetas netektų galimybės tęsti savo veiklą, kad jam būtų sustabdytas dabar gaunamas finansavimas.
Norime, kad šis finansavimas atitektų atskiriems sportininkams, besiruošiantiems olimpinėms žaidynėms, kad tai būtų tikslinga parama. Antras dalykas yra paramos suteikimas organizuojant treniruotes, varžybų organizavimas ir galbūt net tam tikra Lietuvos nacionalinio olimpinio komiteto stipendija. Manau, kad Lietuvoje esama puikiai vystomų sporto šakų. Mūsų sportininkai galėtų įsilieti į šį srautą ir tęsti pasirengimą olimpinėms žaidynėms ir tarptautinėms varžyboms.
– Plaukimas buvo ir išlieka ant bangos. Visi žino lietuviškąją „auksinę žuvelę“ Rūtą Meilutytę. Ar teko su ja susitikti? Kaip vertinate jos pasiekimus ir sprendimą baigti karjerą?
– Asmeniškai su ja pabendrauti neteko. Yra labai daug sportininkų, tačiau, žinoma, mes visi vienas kitą žinome, stebime rezultatus, pasiekimus. Žinoma, nevalia neįvertinti Rūtos sėkmės. Jį įsiveržė į sporto elitą ir pakankamai ilgą laiką išlaikė itin aukštą pasaulinį lygį. Daugelis labai apgailestavo sužinoję, kad ji baigia savo sportinę karjerą. Atrodė, kad dar galėjo pademonstruoti gerų rezultatų atsižvelgiant į jos jauną amžių.
– Jūs taip pat praėjusiais metais pranešėte, kad baigiate savo sportinę karjerą. Tai buvo sunkus sprendimas? Ar ilgai jis brendo?
– Iš tiesų buvo sunku. Manau, kiekvienam sportininkui, ypač priklausančiam aukštai klasei, gyvenančiam sportu, sunku susitaikyti su minimi, kad tai baigiasi. Tu supranti, kad tavo gyvenime jau nebebus to adrenalino, pergalių.
Buvo labai sunku ir baisu uždaryti šias duris, nežinojau, kas manęs laukia. Žinoma, jutau tam tikrą baimę, tačiau suvokiau, kad geriau tai padaryti iš karto ir staigiai, negu tempti. Be to, man jau nebe dvidešimt metų, nebeturiu tiek fizinių jėgų. Kiekvieną kartą varžybos būdavo vis sunkesnės ir sukeldavo tam tikrų pasekmių mano organizmui. Nusprendžiau, kad baigsiu, nebekankinsiu savęs ir vaiko. Nusprendžiau likti tiesiog mama ir klubo vadove, o taip pat, žinoma, tobulėti kažkokiomis kitomis kryptimis.
– Daugelis profesionalių sportininkų susiduria su tam tikrais psichologiniais ir net finansiniais sunkumais. Taip buvo ir jums?
– Iš esmės jų nebuvo. Vienintelis dalykas tas, kad kaip ir daugeliui kitų organizacijų dėl koronaviruso epidemijos teko uždaryti savo plaukimo mokyklą. Iš esmės tuomet likau be papildomų finansinių šaltinių. Žinoma, turėjau santaupų. Suvokiau, kad išgyvensiu ir kad viskas bus gerai. Tačiau tai labai nemalonus jausmas, kai tavo kortelėje nėra pinigų. Iš esmės stengiausi, sukausi, mėginau užsidirbti pinigų sau ir savo šeimai. Žinoma, tai nebuvo tokios pajamos, kokios buvo mano sportinės karjeros laikotarpiu, tačiau buvau jomis visai patenkinta.
– Be jūsų darbo organizacijoje S.BY, ar planuojate ateityje mokyti plaukimo Lietuvoje?
– Buvau klubo vadovė ir vaikų plaukimo trenerė. Man tai didelis atokvėpis. Labai patinka dirbti su vaikais. Tačiau suprantu, kad tam, kad tai taip ir liktų, man reikia treniruoti kasdien. Dažniausiai rutina nužudo norą tęsti. Ir toliau planuoju dirbti su vaikais, rengti tam tikras tobulėjimo pamokas, atvažiuoti ir palaikyti. Duok Dieve, kad greičiau visa tai pasibaigtų, ir galėčiau sugrįžti į Baltarusiją.
– Kaip čia palaikote savo sportinę formą?
– Stengiuosi, bet laiko praktiškai nelieka. Tikiuosi, kad pavyks save kažkaip supurtyti per išeigines. Baseiną jau radau.
– Dėl karantino nukeliamos varžybos. Kaip keisis sportas, jeigu artimiausiu metu nesulauksime taip laukiamos vakcinos, o pandemija užtruks?
– Man atrodo, kad sportininkai išgyvena šį laikotarpį gerokai skausmingiau, nes treniruotis tik dėl treniruotės labai sunku. Kai daugelis sportininkų jau daugiau nei pusmetį neturi profesionalaus starto, tai sukelia ir tam tikrą depresiją.
Jeigu olimpinės žaidynės visgi įvyks, nevertėtų laukti kažkokių išskirtinių rezultatų, nes sportininkai nespės atgauti ne tik fizinės, bet ir psichologinės formos. Veikiausiai jiems nepavyks pademonstruoti savo maksimumo. Žinoma, per šį laikotarpį galėjo pailsėti ir įgyti gerą formą. Šiuo atveju sunku apie tai kalbėti, nes negalime prognozuoti, kaip įvykiai klostysis pavasarį. Tik meldžiuosi, kad verslui, sportininkams ir paprastiems žmonėms tai nebūtų didelė psichologinė našta.
– Tarptautinė plaukimo federacija, skirtingai nuo kitų sporto šakų, kol kas išlaiko pauzę kalbant apie varžybų organizavimą. Kodėl? Jūsų tai nestebina?
– Sunku pasakyti, kodėl federacijos leidžia vieniems sportininkams pasirodyti, o kitiems – ne. Federacija gal ir neleidžia plaukikams pasirodyti tarptautiniu lygiu, tačiau dabar vyks Tarptautinė plaukimo lyga. Jie pasirodys ir varžytis įvairiose šalyse, jeigu jose nebus įvestas karantinas. Federacija sako „ne“, o kitos organizacijos ir rėmėjai sako „taip“. Be abejo masiniai renginiai, ypač baseine, kur yra artimas tarpusavio kontaktas, nėra visai saugūs.
– Kas lėmė, kad pasirinkote šią sporto šaką? Kodėl pasirinkote būtent plaukimą?
– Veikiausiai mane nuo pat vaikystės viliojo vanduo. Visuomet mėgau vandenį, maudytis vonioje, lankytis baseine. Gyvenime esu dukart skendusi, tačiau vis tiek lįsdavau atgal į vandenį. Tiesiog vieną kartą, veikiausiai Dievo valia, mano draugas pakvietė į baseiną. Tuomet buvau dar visai maža, tačiau, sprendžiant pagal tai, kokio amžiaus vaikai dabar atrenkami, taip ir nepasakytum. Jis mane pakvietė, atėjau ir ten pasilikau. Mano tėvai buvę lengvaatlečiai, tikėjosi, kad paaugsiu ir eisiu į lengvąją atletiką. Tik to nesulaukė, nes atradau baseiną ir plaukimą, nusprendžiau likti ten.
– Ką gyvenime jums suteikė sportas?
– Man tai ne tik profesija, bet ir hobis. Labai mėgau ir iki šiol mėgstu plaukti, sportuoti ir varžytis. Mėgstu mesti sau iššūkį ir mėginti pasiekti norimą rezultatą. Pasakyčiau, kad sportas labai gerai disciplinuoja. Jis moko užsibrėžti tikslą ir ieškoti kelių jam pasiekti. Jis moko, kad pralaimėjimas nėra pasaulio pabaiga. Tai tik patirtis, o pasiekti rezultato be jos negalima. Juk gyvenime viskas lygiai taip pat.
– Kaip jūs manote, ar Baltarusijoje jūs ir jūsų pasiekimai buvo tinkamai įvertinti? Padalinkime čia atsakymą į valdžią ir visuomenę.
– Kaip dabar matome, nesvarbu, kas tu, kokių pasiekei pergalių ir rezultatų, jeigu išsakai savo poziciją prieš valdžią. Nesi žmogus, jeigu tavo pozicija valdžios atžvilgiu yra kitokia. Jie užmerkia akis ir pamiršta, ką kažkada darei dėl savo šalies. Negalima kalbėti apie tai, kad sportininkas valdžios akyse yra žmogus. Ne, jis žaisliukas, kuriuo pasinaudojai ir išmetei. Dabar stebime, kaip pasaulinio lygio čempionus tiesiog atleidžia, nes jų kitokia pilietinė pozicija.
Kalbant apie visuomenę, tai esu labai dėkinga baltarusių tautai. Jie mane labai palaikė sunkiu metu, džiaugėsi mano pergalėmis varžybose ir olimpinėse žaidynėse. Dabar dėl mūsų baltarusių liaudies įveikiau tam tikrą pirminę baimę, išsakiau savo poziciją ir palaikiau savo tautą. Palaikau juos, o jie – mane. Mus sieja geras balansas.
– A. Lukašenka viešai daug kartų sakė, kad Baltarusijoje sudaromos geros sąlygos sportininkams, valstybė tam skiria daug lėšų. Kuo skiriasi tos sąlygos nuo tų, kurias jūsų kolegos turi kitose šalyse? Ar iš tiesų taip yra?
– Taip, pripažįstu, kad sportui tikrai skiriama daug dėmesio. Sportas –tam tikra valdžios propaganda. Jo palaikymas yra patvirtinimas to, kad prezidentas viską daro teisingai. Kaip sportininkė neturėjau kuo skųstis. Turėjau baseiną, turėjau galimybių išvažiuoti į tarptautines stovyklas ir varžybas. Žinoma, mūsų sportininkai gali tuo šiek tiek pasigirti, tačiau mes visas tas galimybes gavome tik pasiekę tam tikrų gerų rezultatų.
Neteisinga būtų sakyti, kad sportininkas kažko pasiekė tik todėl, kad jį palaikė valstybė. Nežinau, kokių rezultatų būčiau pasiekusi, jeigu treniruočiaus Lietuvoje arba Jungtinėse Valstijose. Veikiausiai mano lygis būtų dar aukštesnis, o kelias būtų buvęs paprastesnis ir be psichologinio spaudimo. Veikiausiai man nebūtų reikėję spręsti įvairių administracinių klausimų.
– Ar sportininkas turi jaustis skolingas valstybei? Valdžia duoda tai suprasti?
– Taip, mūsų šalyje sporto struktūroms vadovauja jėgos struktūrų valdininkai, kurie visiškai nieko nesupranta apie sportą. Jų aiškus supratimas, kad, jeigu davei įsakymą, tai jį privalo vykdyti. Su sportininkais elgėsi kaip kariuomenėje. Jeigu tau pasakė medalis, privalai jį atnešti. Jeigu atnešei medalį, tave pagyrė, patapšnojo per petį ir paaukštino. Jeigu neatnešei, tai viso gero.
– Kariuomenėje yra ideologinis apdorojimas. Ar sportininkai taip pat praeina šią procedūrą?
– Žinoma, be abejo. Kiek kartų mums sakė, kad sportas – ne politika. Nuolat tvirtino, kad neturėtume reikšti savo nuomonės kokiu nors klausimu. Dabar kiekvienas sportininkas, nepriklausomai nuo jo pozicijos paviešinimo, kvietė į susirinkimą ir mėgino primygtinai įtikinti, kad mes neturėtume blogai kalbėti apie valdžią.
Sakė, kad valstybė investavo į mus pinigus, todėl privalome būti valdžios pusėje. Ne šalies, o būtent valdžios. Žodis „privalome“ minimas visur. Būta ir psichologinio spaudimo atvejų, kai atvažiuodavo į sportininkų namus ir paprasčiausiai grasindavo, jog nukentės šeimos narių ar vaikų sveikata. Įsivaizduokite, kaip tai siaubinga, kai tavo vadovas atvažiuoja į tavo namus ir ima grasinti.
Daugiau laidos dalyvių minčių – vaizdo įraše.
Laidos vedėją rengia Aleksandras Pogrebnojus.
Visą „Delfi TV“ laidos „Sportinė forma“ archyvą rasite čia.
