1. Įvadas
Tyrimai, atlikti per pastaruosius tris keturis dešimtmečius, vėl suaktualino Lietuvos metraščius, įrodydami, kad ne viskas juose vien fantazija. Beje, tai viena iš temų, dominančių ne tik lietuvius, bet ir baltarusius, lenkus, rusus. Nebandysiu apžvelgti plačios ir labai gausios literatūros šiuo klausimu – tam reikėtų atskiros studijos. Apibendrintai galima išskirti tris tyrinėjimų kryptis – 1) istorinę, 2) literatūrologinę, 3) mitologinę. Rimvydas Petrauskas neseniai įtikinamai atskleidė, kad legendinė metraščių dalis buvo rašoma, remiantis to meto (t. y. XVI a.) realijomis: „Lietuvių kilmės iš romėnų teorija nėra praeities rekonstrukcija, o priešingai, jos konstravimas, perkeliant į praeitį vertybes ir santykius, kurie buvo svarbūs XVI a. pradžios Lietuvos didikams.“1 Tai labai svarbi įžvalga, rodanti, kad šie metraščiai yra sumeistrautas pasakojimas ir kur slypi jų reikšmės. Kęstutis Gudmantas, kiti literatūros tyrinėtojai atskleidžia galimus įkvėpimo šaltinius, o tai leidžia geriau suprasti paskiras detales. Mitologai – Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Vytautas Ališauskas ir kiti – išnagrinėjo mitologines užuominas, smarkiai praplėsdami supratimą apie Lietuvos metraščius. Kartu tai rodo, kad, neatmetant specializuotų tyrimų būtinybės, reikia bendresnio žvilgsnio, kuris padėtų suprasti vidinę tų pasakojimų logiką.
Lietuvos metraščių dalis, apimanti įvykius iki Ldk Algirdo ir Kęstučio, tapo legendine, nes pasklido taip plačiai, buvo taip entuziastingai interpretuojama, kad užgožė pačius metraščius, prasilenkdama su tuo, kas juose parašyta. „Vilniau, tarp miestų visų, įkurtų Palemono, svarbiausias...“ – pabrėžiama sveikinime vyskupui Ignotui Masalskiui 1762-aisiais.2 Tačiau Vilnių, kaip nurodo Lietuvos metraščiai, įkūrė Gediminas, Palemono statyti miestai niekur neminimi. Pagal vėlesnes interpretacijas, tai teorija, įrodanti lietuvių kilmę iš romėnų ir senas valdančiosios dinastijos – Gediminaičių – šaknis. Tačiau skaitydami metraščius susiduriame su daugybe netikėtumų. Kodėl Palemono giminė išmiršta? Kodėl Gedimino genealoginė linija trumpiausia iš visų? Kodėl užsimenama, esą Vytenis buvo prasčiokas, nors čia pat sakoma, kad jis priklausė Stulpų herbui? Neapsižiūrėjimai, klaidos ir „darbo brokas“? O gal svarbios užuominos? Tai vos keli klausimai iš tų, kurie kyla, skaitant Lietuvos metraščius ir jų interpretacijas.
Legendinę Lietuvos metraščių dalį, aprašančią laikus nuo Palemono iki Gedimino, istorikai vadino fantazijų kratiniu, neturinčiu jokios naudos senovės pažinimui. Jei šią dalį vertinsime kaip šaltinį, kur turėtų būti pateikiami realūs istoriniai faktai, tokia nuomonė bus pagrįsta. Tačiau istorijai priklauso ne tik įvykiai, bet ir jų apmąstymas. Lietuvos metraščiai – tai bandymas pateikti savąją istorijos versiją. O tada jau ne tiek svarbu, ar legendinė jų dalis atitinka istorinius faktus, svarbiau, kaip suvokiama Lietuvos kilmė. Geriau tą suprasime, jei legendinę metraščių dalį skaitysime ne kaip paskirų detalių rinkinį, bet kaip rišlų pasakojimą, turintį savą logiką. Kitaip tariant, jei pereisime prie „imanentinio“ skaitymo, bandydami perprasti, ką norėta įrodyti, užuot diskvalifikavę pasakojimą vien kaip išmonę, nes faktai parinkti arbitraliniu būdu. „Giliojo skaitymo“ reikia, kad suprastume vidines reikšmes. Kol kas istorikai bando šiuos metraščius aiškinti, remdamiesi jų sukūrimo laikų realijomis. Filologai ieško įvairiausių tekstų, galėjusių įkvėpti vieną ar kitą epizodą. O mitologai bando įžvelgti senųjų mitų atšvaitus. Šie tyrinėjimo būdai vaisingi ir būtini, tačiau vertėtų atidžiau pažvelgti ir į patį pasakojimą. Tai nereiškia, kad atmetame ankstesnius tyrinėjimus, priešingai – keliame hipotezę, kad legendinė metraščių dalis sukonstruota, tiek atsižvelgiant į politines to meto aplinkybes, tiek remiantis įvairiausiais šaltiniais, anuomet populiariais tarp elito, tiek ir mitologine tradicija. Metraščių legendinė dalis yra šių trijų (o gal ir daugiau) veiksnių samplaika.
2. Lietuvos istorijos įsteigimas
Alberto Goštauto aplinka XVI a. subrandino mintį, kad reikėtų aprašyti, kaip amžių glūdumoje susikūrė Lietuvos valstybė. Kitaip tariant, istoriškai pagrįsti savo tapatybę – kas tie lietuviai, iš kur jie atsirado.
Kodėl sumanymas kilo būtent XVI a. pirmojoje pusėje? Todėl, kad tuo metu jau buvo susiformavęs intelektualinis elitas, pajėgus tokį pasakojimą sukurti. Be to, panašiu metu atsirado ir teisinės minties kūrinys – Lietuvos statutas, apibrėžęs socialinio sugyvenimo principus. Reikėjo apmąstyti ir tos visuomenės istoriją. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo izoliuota, matė, kad kaimyninės valstybės – Lenkija, Maskvos Rusia – istorinius faktus pasitelkia, siekdamos ambicingų politinių dabarties tikslų. Kurdamos savą istorinį pasakojimą, įtraukdavo ir Lietuvą, tačiau jos vaidmuo buvo menkinamas. Su tokiu požiūriu politinis LDK elitas tikrai negalėjo sutikti. Lietuvos valstybei reikėjo savos istorijos. Štai kokį uždavinį Albertas Goštautas iškėlė savo dvare XVI a. pirmojoje pusėje. O ką būsimieji Lietuvos metraščių autoriai turėjo po ranka? Prisiminkime žinomus faktus.
Anksčiausias bandymas pateikti savą istorijos versiją siejamas su Vytauto dvaru. Nesigilinant į konfliktą, kilusį tarp Vytauto ir Jogailos, vertėtų atkreipti dėmesį, kad anuomet parašyta Lietuvos istorija prasideda nuo Gedimino mirties, aptariamas Jaunučio likimas, Algirdo ir Kęstučio atėjimas į valdžią. Galima sakyti, tai pradžia be pradžios, nes nepaaiškinamas nei valstybės, nei pačių lietuvių atsiradimas. Paimtas vienas epizodas, narpliojamos vieno konflikto peripetijos. Vis dėlto čia buvo sava istorija, kurią Goštauto metraštininkai irgi įtraukė. Tačiau reikėjo pradžios – iš kur atsirado lietuviai, kaip susitvėrė Lietuvos valstybė. Štai ką turėjo atskleisti to meto intelektualai.
Tai turėjo būti ne šiaip istorikų (anuomet tokie jau buvo žinomi) veikalas, kuriame pateikiama dar viena įvykių interpretacija, kompiliuojant žinomas kronikas. Lietuvos istoriją reikėjo įsteigti. Kitaip tariant, pateikti „tikrąją“ versiją, kurią vėliau istorikai galės interpretuoti, pildyti, gal net ginčytis dėl jos. Tačiau neužteko vien to, kad senovės interpretacija logiškai atvestų iki dabarties. Metraščių adresatas buvo dvejopas. Išorinis, nukreiptas į kitus kraštus, kuriems reikėjo parodyti, kad lietuviai yra garbinga tauta, ir vidinis – sava politinė bendruomenė, kuriai šis pasakojimas būtų toks artimas, kad jame atpažintų save. Taigi metraščiai – steigiamasis Lietuvos istorijos aktas. Todėl pagrindinis klausimas, ką norėta šiuo pasakojimu atskleisti, galbūt pateikiant net ir tam tikras „įslaptintas“ nuorodas? Legendinė istorija turėjo tiek užsakovui, tiek adresatams paaiškinti Lietuvos pradžią. Tam tikru atžvilgiu tai sukonstruotas mitas apie valstybės ištakas.
Čia svarbi dar viena aplinkybė – yra du Lietuvos istorijos variantai. Jie panašūs, tačiau esama ir skirtumų, nors abu inspiravo Alberto Goštauto intelektualinė aplinka. Ką tai rodo? Būtų suprantama, jei skirtumus lemtų skirtingi užsakovai. Tokių pavyzdžių esama – tai Radvilų aplinkos pateikta legendinės metraščių dalies interpretacija, vėlesnės Motiejaus Strijkovskio, Augustino Rotundo, Alberto Vijūko-Kojelavičiaus versijos. Tačiau Lietuvos metraščių abu variantai siejami su Goštautu. Vadinasi, pirmasis variantas ne iki galo atskleidė „tikrąją“ istoriją, reikėjo ją papildyti. Kartu kyla klausimas, kuo gi šie pasakojimai skiriasi, kodėl reikėjo antrojo? Į tai bandysiu atsakyti vėliau. O dabar analizės pagrindu imu antrąjį – „tikslesnį“ variantą, pavadintą Bychoveco kronika, kurią vėliau lyginsiu su Viduriniuoju sąvadu, ieškodamas struktūrinių skirtumų.
3. Mįslingas metraščių pasakojimas
Kas laikytina pradžia? Tai esminis žmonijos klausimas – visos mitologijos bando aiškinti, iš kur ir kaip atsirado pasaulis. Tačiau aptariamoji kronika – ne mitologinis, bet istorinis pasakojimas apie Lietuvos susikūrimą. Metraštininkai galėjo remtis istorija nuo Algirdo ir Kęstučio laikų, bet reikėjo pradžios. Ji surasta senovės Romoje. Iš ten pasitraukusios kelios romėnų giminės atplaukė iki žemės, kurią pavadino Žemaitija ir Lietuva.
Ši kronikos dalis yra bene mįslingiausia. Kaip ją interpretuoti? Jei ieškosime istorinių faktų, jų nerasime. Pastangos čia įžvelgti tautų kraustymosi atspindžius tikriausiai būtų pasmerktos nesėkmei. net jei pritartume hipotezei, kad XIII–XVI a. Lietuvoje iš lūpų į lūpas būdavo perduodama žodinė atmintis apie tuos įvykius, labai sunku tai įrodyti. Šiaip ar taip, metraščių pasakojimai turėjo paaiškinti gyvenamojo meto realybę, o ne senovės laikus. Istorikai pastebėjo daugybę Bychoveco kronikos netikslumų – valdovų vardai niekur kitur nėra paminėti, o jų kartų nurodyta per mažai, kad pavyktų aprėpti tokį ilgą laikotarpį, ir pan. Tačiau ar tikrai šis pasakojimas beprasmis? Vien „tuščia“ genealogija, kuria norėta užpildyti chronologinį tarpsnį? O gal į legendinę dalį reikėtų žvelgti visai kitaip, bandant suprasti, ką metraštininkas3 norėjo pasakyti tuo kilmės mitu? Kitaip tariant, gal tas iš esmės genealoginis išvardijimas remiasi naratyvine struktūra, kurią svarbu perprasti?
3.1. Lietuvos įkūrimas
Bychoveco kronika4 prasideda pasakojimu, kad žiauriais Atilos (tikras istorinis veikėjas) valdymo laikais Palemonas buvo priverstas ieškoti naujos tėvynės. Imperatoriaus žiaurumą rodo išpuoliai prieš krikščionis. Atilai apgulus Akvilėjos miestą,5 diduomenė ėmė trauktis į salas: „Kai kurie bėgo slėptis į savo žūklavietes ir ten, saloje, ėmė kurtis. Ir toji vieta vėliau buvo praminta Venecija.“ Palemonas su kitais patraukė toliau: „Saloje pasirodė besančios keturios Romos patricijų giminės: Kentaurų herbo – Dausprungas, Stulpų herbo – Prosperas Cezarinas, Meškos herbo – Julijonas, o Rožės herbo – Hektoras.“ Kartu su jais išvyko 500 pavaldinių. Taigi atspirties taškas ne pati Roma, bet Akvilėja ir sala, kuri vėliau taps Venecija. Puikiai žinoma, kad herbai atsirado viduramžiais, taigi romėnai jų neturėjo, tačiau metraštininkui tas nėra svarbu. Lietuvos istorija minėjo tuos herbus: Kentaurų (žirgas su vyro liemeniu ir galva) herbas priklausė Alšėnų kunigaikščiams, Stulpų herbas – tai Gediminaičių stulpai, Meška – Žemaitijos ženklas, o Rožė – Giedraičių giminės simbolis.
Palemonas
Dausprungas
Prosperas Cezarinis
Julijonas
Hektoras
Kentaurų herbas
Stulpų herbas
Meškos herbas
Rožės herbas
Ir štai bėgliai pasiekia Baltijos jūrą, po to Nemunu plaukia iki Dubysos, kol Palemonas nusprendžia, kad rado tinkamą vietą apsistoti. Vėliau kalnas, nuo kurio žvalgėsi atvykėlis romėnas, buvo susietas su Seredžiaus piliakalniu. Įdomus faktas – 1779 m. bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad batsiuvys Jonas Poplovskis gyvena Palemono kalno papėdėje.6 Taigi XVIII a. pabaigoje šis piliakalnis buvo siejamas su Palemonu. Seredžiaus dvaro ir miestelio 1814 m. inventorizacijoje pažymėta, kad čia yra dvi gatvės – Veliuonos ir Palemono,7 vadinasi, legenda vis dar gyvavo. Tačiau grįžkime prie kronikos.
Pagal legendos logiką, Palemonas kaip svarbiausias asmuo turėtų statyti miestus, kuriuos vėliau šlovins poetai, nustatyti socialinę tvarką, tačiau romėnas nelabai kūrybingas – neįkuria nė vieno miesto, nepadaro nė vieno darbo, kuris pritiktų „tėvui–įkūrėjui“. Tiesa, „pakrikštija“ vietą, kur įsikūrė: „Ir tą žemę praminė Žemaitija.“ Lietuvos kol kas dar nėra. Kentaurų giminės atstovas Dausprungas gerokai kūrybingesnis – plaukdamas Šventosios upe, surado vietą, „panašią į piliakalnį“, ten įkūrė miestą, kurį pavadino Ukmerge. Palemonas turėjo tris sūnus: Barkus įkūrė Jurbarką, Kunas – Kauną, o Spera, persikėlęs per Širvintos upę, rado ežerą, kuriam davė savo vardą.8 Sperai mirus bevaikiui, valdiniai pastatė medinį jo stabą, o kai tas sutrūnijo, ėmė garbinti ežerą. Barkus irgi mirė bevaikis, nieko reikšminga nenuveikęs. Vaikų susilaukė tiktai Kunas, turėjo du sūnus – Kernių ir Gimbutą. Tokia genealogija visiškai suprantama – suderinti pusbrolių interesus būtų buvę gerokai sunkiau, palikuoniai peštųsi dėl žemių (o jų, išskyrus Žemaitiją ir Deltuvą, dar nėra, visas reikės užkariauti), vadinasi, tarpusavio vaidai neišvengiami. O jau ne vienas istorikas yra pastebėjęs, kad legendinė dalis iš esmės vengia kovų tarp giminaičių, valdžia perduodama taikiai. Tai „idealus Lietuvos istorijos laikotarpis“. Metraštininkui teko ir dar vienas uždavinys – įkurti valstybę.
Kunas, valdydamas Žemaitiją, stiprėjo, persikėlęs į Užnerio kraštą, rado patikusią vietą ir įkurdino ten Kernių. Iš jo vardo atsirado Kernavė. Kunui mirus, Žemaitiją valdė Gimbutas, o Kernius – dar neįvardytą plotą (jei nekreipsime dėmesio į pavadinimą Užnerio kraštas). Metraštininkas apibrėžia jį geografiniais terminais: „ligi Latgalos sienos, ir ligi Užnerio Brėslaujos, ir iki pat Dauguvos upės“. Šioje teritorijoje gyvenantys žmonės „grodavo vamzdžiais, ir Kernius savo italų kalba vadino krantą, kuriame žmonių vis daugėjo, lotyniškai litus, o vamzdžius, kuriais grojo – tuba, ir, sujungę krantą su vamzdžiu, tuos savo žmones ėmė lotyniškai vadinti Litusbania“. Taip atsiradęs Lietuvos vardas. Taigi Žemaitijos pavadinimą sugalvojo Palemonas, o Lietuvos – Kernius. Metraštininkas vartoja žinomas geopolitines kategorijas: Lietuva priklauso Kerniui, o Žemaitija – Gimbutui. Iš pradžių šie du dariniai dar atskirti – juos valdė Palemonaičiai, tačiau tarp brolių irgi gali kilti nesantaika, o tada grėstų dinastijos iširimas. Metraštininkas labai greitai tą išsprendė. Kaip?
Kernius turėjo įpėdinį Živinbudą, kuris valdė Lietuvą, o Žemaitija priklausė Gimbuto sūnui Mantvilui. Tačiau po Mantvilo sūnaus Vykinto (kitas sūnus Erdvilas viešpatavo Naugarduke) mirties ir Lietuvos, ir Žemaitijos valdovu tapo Živinbudas, taigi abi atsidūrė vienose rankose ir pagaliau buvo suvienytos. Tą rodo ši lentelė:
Žemaitijos
įkūrėjas
Palemonas
Lietuvos įkūrėjas
Kernius (Palemono anūkas)
Žemaitijos ir Lietuvos suvienytojas
Živinbudas (Kerniaus sūnus)
Pasakojimas ganėtinai nuoseklus. Pirmiausia reikėjo žemes apgyventi, tam pasitelkiami Palemono sūnūs. Tada jos buvo įvardytos, o galiausiai Žemaitija ir Lietuva susivienijo, atsidūrusios vieno kunigaikščio rankose. Štai taip iškyla Lietuvos branduolys, pagrindas, kurį padėjo keletas pirmųjų Palemono kartų. O suvienijus Lietuvą su Žemaitija, galima dairytis naujų žemių.
3.2. Valstybės plėtimas
„Svarbus ir legendinės dalies „istorinės geografijos“ žemėlapis: keliaudami ir kurdami naujus miestus bei pilis nuo Jurbarko iki Palenkės, legendiniai lietuvių kunigaikščiai nužymi tą teritoriją, kurios integralumo išsaugojimu Lietuvos didikai taip rūpinosi nuo XV a. vidurio.“9 Taigi Lietuvos valstybė plėtėsi, aišku, metraštininkas pirmiausia mini tas teritorijas, kurios buvo ypač aktualios XVI a., detaliai pasakoja apie Erdvilo giminę, besiskverbiančią į Rytus. Živinbudas tarsi pamirštas. Kas lėmė tokią pusbrolių „diskriminaciją“? Kad Erdvilo linija daug ilgesnė, jai priklauso daugiau kartų negu Živinbudo giminei, viena vertus, galime laikyti neapsižiūrėjimu, antra vertus, metraštininkas tarsi pabrėžia, kad naujos kartos atsiranda su naujomis žemėmis. Rytuose nuolat prijungiamos naujos teritorijos, vadinasi, reikia ir naujų valdovų, Lietuva jau įsteigta, ten „plėtros darbo“ nebereikia imtis, todėl nesirūpinama ir valdovų kartomis. Galima sakyti, šioje dalyje veikiantys išgalvoti kunigaikščiai yra žemininkai, nes atsiranda su naujomis teritorijomis. Štai Mingailai užkariavus Polocką, jo anūkas Liubartas valdė Karačevą, o Pisimantas – Turovą ir pan.
Palemono dinastijos kartų reikėjo tiek, kad būtų aprėpta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, o ne paaiškinta chronologija. Metraštininkas turėjo įvykiais ir valdovais užpildyti bemaž 1300 metų. Paskaičiuota, kad kiekvienas Lietuvos valdovas, nurodytas legendinėje dalyje, turėjo valdyti bemaž... 100 metų. Kadangi tokia trukmė visiškai nereali (nebent laikytume tai aliuzija į Bibliją), čia ir vėl įžvelgiama literatūrinė fantazija. Tačiau, jei šią genealogiją vertinsime geografijos atžvilgiu, ji atrodys prasminga – metraštininkui rūpėjo paaiškinti, kodėl XVI a. Lietuva užėmė tokį, o ne kitokį plotą. Pagrindinis kronikos tikslas yra ne istorija, bet geografija.
Šiame etape įvyksta dar vienas svarbus dalykas – nutrūksta Palemono linija, Lietuvos valdovais tampa Kentaurų herbo atstovai. Įvykus dinastiniam lūžiui, valdžia iš Palemonaičių pereina Kentaurams. Po Kentaurų ją perims Stulpų herbas.
3.3. Lietuvos valstybės įtvirtinimas ir pašlovinimas
Pirmasis Lietuvos valdovas iš Stulpų herbo – Vytenis, po jo – Gediminas, baigęs kurti Lietuvos valstybę, kurios sostine galutinai ir neatšaukiamai tapo Vilnius. Kur įkurti sostinę, didžiajam kunigaikščiui nurodė Geležinio Vilko kauksmas. Anot Lietuvos metraščių, pirmoji sostinė buvusi Kernavė, po to – Trakai, tik iš trečio bandymo ja paskelbtas Vilnius. Istorikai šioje sekoje bandė įžvelgti realią valdžios centro slinktį iš Kernavės per Trakus į Vilnių, tačiau archeologiniai radiniai to nepatvirtina. Kodėl metraštininkas rašė, kad buvo trys sostinės? Tai atskiras klausimas, reikalaujantis detalaus nagrinėjimo. Čia pakaks paminėti, kad mitas apie Gedimino sapną, pasak Greimo, atskleidžia, esą didysis kunigaikštis, įsteigęs sostinę Trakuose, negavo esminio dievų pritarimo. Ir tik susapnavęs Geležinį Vilką, kurio perduodamą žinią jam išaiškino Lizdeika, įkūrė Vilnių, tikrąją sostinę.10 Metraštininkui šis faktas ypač svarbus, nes kitų dviejų nesėkmingų bandymų įkurti sostinę kontekste išaukština Vilnių, kuris vienintelis gavo dievų palaiminimą. Įkūrus „tikrąją“ sostinę, valstybės projektas laikomas baigtu.
Legendinės dalies pasakojimo trajektorija aiški: įsteigimas – plėtimas – įtvirtinimas / pašlovinimas.
Taigi, nepaisant išgalvotų kunigaikščių raizgalynės, pasakojimas yra aiškus, rišlus – įvardijamas valstybės branduolys, ji kuriasi, vienijasi, stiprėja, plečiasi į Rytus, galiausiai įkuriama sostinė, kurios teisėtumą patvirtina dievai.
Jau minėjau, kad Lietuvos metraščių kūrėjams buvo žinomas pasakojimas, menantis Vytauto laikus, tačiau jis pradedamas Kęstučio ir Algirdo valdymu. Reikėjo parodyti, kas vyko iki tol, sukurti pradžios pradžią. Ir tai buvo padaryta. Toks pirminis legendinės Lietuvos metraščių dalies perskaitymas, aišku, atskleistos toli gražu ne visos paslaptys.
4. Ką Dausprungas veikė pas romėnus?
Kadangi kilmės šaknų ieškota senovės Romoje, logiška, kad atsiranda Palemonas, Prosperas Cezarinas, Julijonas ir Hektoras (nekreipkime dėmesio, kad vieni vardai romėniški, o kiti graikiški, juk vis tiek visi kilę iš antikinės tradicijos11). Tačiau ką patricijų draugijoje veikia Dausprungas? Ir kodėl įrašytas iškart po Palemono? Žinant, kad išvardijimo eiliškumas irgi reikšmingas, išeitų, jis yra ypač svarbus. Mįslė – lietuvis tarp romėnų, atkeliavusių į Lietuvą, ir dar pirmas po Palemono! Kodėl neparinktas ir penktas antikinis vardas, kodėl prireikė lietuviško, tiesa, jis gana retas – Dausprungas? Tikrai negalima to aiškinti metraštininko neatidumu, esą pristigo romėniškų vardų.
Tai pati pasakojimo pradžia, ypač svarbus dalykas. Ir štai toks akibrokštas. Įdomu, kad įvairūs vėlesnių kronikų autoriai į tą keistenybę nekreipė dėmesio, nebandė pataisyti ar pašiepti tokio akis badančio rikto. Nesuabejojo net Strijkovskis, kuris kitais atvejais nenutylėdavo akivaizdžių nelogiškumų. Kokie motyvai lėmė, kad įrašytas Dausprungas? Gal norėta sustiprinti lietuvių ryšį su romėnais? Kitaip tariant, lietuvį nukėlus į Romą, po to sugrąžinus jį atgal į Lietuvą jau kaip vieną iš protėvių, lietuvių ryšys su romėnais tampa dar tvirtesnis? Be to, jis pristatomas kaip svarbiausias tarp patricijų. O gal čia išradingai paslėpta nuoroda įžvalgesniam skaitytojui?
4.1. Ipatijaus metraštis kaip kodinis tekstas
Dausprungas istoriniuose šaltiniuose paminėtas vos vieną kartą, kai Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikščiai 1219 m. pasirašė sutartį su Haliču–Volyne, todėl istorikai mano, kad šis vardas paimtas iš Ipatijaus metraščio.12 Apsvarstykime ir alternatyvią hipotezę, esą Dausprungas XVI a. buvo populiarus vardas. Tačiau jokio žymesnio didiko tokiu vardu nežinome, vadinasi, jis galėjo būti paplitęs nebent tarp žemos kilmės asmenų, geriausiu atveju – bajorų. Jei vienas iš atvykėlių turėtų prasčioko vardą, tai būtų labai keistas pasirinkimas, nesiderinantis su pagrindiniu tikslu – parodyti išskirtinai aukštą Lietuvos valdovų ir didikų kilmę. Būtų kilęs skandalas, visuomenės pasipiktinimas. Todėl užtikrintai galima teigti, kad vardas paimtas iš Ipatijaus metraščio. Tačiau vien tą konstatuoti nepakanka. Kyla klausimas, kodėl pasirinktas Dausprungas? Juk ten paminėta ir daugiau lietuviškų vardų. Atrodo, metraštininkas daro užuominą, kaip reikėtų skaityti šią legendą. Pabandykime iššifruoti.
Čia reikėtų atidžiau pažvelgti į Ipatijaus metraštį, kuris Goštauto bibliotekoje, manoma, buvo.13 Rašiusieji Bychoveco kroniką tikrai jį skaitė, nes rėmėsi Lietuvos istorijos siužetais, pateiktais šiame metraštyje. Jame lietuviai pirmąkart paminimi, kai kartu su jotvingiais 1208–1209 m. puldinėjo Turijsko ir Komovo apylinkes. Toliau rašoma, kad 1219 m. lietuvių ir žemaičių kunigaikščiai sudarė taikos sutartį su Haliču–Volyne, išvardijama, kas kokioms giminėms atstovavo. Iš viso paminėtas 21 asmenvardis:
„Dievui paliepus, lietuvių kunigaikščiai atsiuntė [pasiuntinius] pas didžiąją kunigaikštienę Romanovienę ir Danielių, ir Vasilką, dovanodami taiką. Lietuvių kunigaikščių vardai:
šie vyriausieji – Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila;
o žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas, Vykintas;
o Ruškaičiai – Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyžeikis ir jo sūnus Višlius; Kintenis, Plikienė;
o Bulevičiai – Vismantas, jį nužudė tas Mindaugas ir vedė jo žmoną, ir jo brolius išžudė: Gedvilą ir Sprudeikį;
o Deltuvos kunigaikščių vardai – Judeikis, Pukeikis, Bikšys, Lygeikis.“14
Ipatijaus metraštis tuos kunigaikščius pristato kaip pirmuosius valdovus, sakytume, Lietuvos ir Žemaitijos „mitinius“ įkūrėjus. Vokiški šaltiniai, pasakojantys apie XIII a. Lietuvą, Goštauto dvarui XVI a. dar nebuvo žinomi. Taigi čia pirmieji kunigaikščių, Lietuvos „steigėjų“ vardai, paminėti istoriniuose šaltiniuose, turėtuose tuo metu. Be to, čia pirmąkart užsimenama apie Mindaugą, vėliau tapsiantį karaliumi. Tą Bychoveco kronikos autoriai irgi žinojo. XVI a. žmogui tikrai nereikėjo aiškinti, kas yra karalius, todėl ši nuoroda neabejotinai svarbi, tačiau Lietuvos valdovų dinastiją nutarta pradėti nuo romėnų. To daryti, tiesiogiai remiantis Ipatijaus pateiktu sąrašu, nebuvo galima, nes viskas labai greitai būtų demaskuota. Reikėjo jį paslėpti, tačiau duodant nuorodą. Ja ir tapo Dausprungo vardas, netikėtai įrašytas tarp romėnų.
Atkreiptinas dėmesys į dar kelis panašumus. Ipatijaus kronikoje paminėti 5 didieji kunigaikščiai: „šie vyriausieji – Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila“.15 Iš salos, kuri vėliau bus pavadinta Venecija, išvyksta irgi penki asmenys (su 500 savo pavaldinių). Tarp Ruškaičių paminima ir moteris – Plikienė, o 1219 m. tai buvo tikrai išskirtinis dalykas. Legendinė Lietuvos metraščių dalis irgi aprašo vieną moterį – Pajautą. Iš Ipatijaus pateikto sąrašo paminimi penki – Živinbudas, Dausprungas, Erdvilas, Vykintas ir Mindaugas.16 1219 m. Živinbudas buvo priskirtas prie vyriausiųjų kunigaikščių ir paminėtas pirmasis. Gal todėl suvienyti Žemaitiją su Lietuva metraštininkas „patikėjo“ būtent šiam kunigaikščiui? Tai dar vienas argumentas, kodėl 1219 m. įrašas Ipatijaus metraštyje galėtų būti Bychoveco kronikos šifro raktas.
Daugiau tokių ryškių sutapimų tarp giminių, kurios išvardytos 1219 m., ir Palemono genealoginės linijos nematau (įžvalgesni gal suras).17 Šiaip ar taip, remtis tuo kunigaikščių sąrašu Lietuvos metraščių autoriai negalėjo – tai būtų iškart sukėlę įtarimų, ypač Maskvai, kuri Ipatijaus metraštį puikiai žinojo, taigi šlovinga LDK istorija būtų buvusi prilyginta klastotei.
Tačiau ne vien tai rodo, kad Bychoveco kronikos autoriai Ipatijaus metraščio 1219 m. įrašą pasitelkė kaip kodą, kurdami legendą apie lietuvių kilmę iš romėnų. Jo reikšmė išryškėja ir kalbant apie dinastijas, kurių kaitą galima pavaizduoti taip: Palemonaičiai – Kentaurų herbas – Stulpų herbas.
Ką rodo tokia dinastijų kaita? Kokią istoriją slepia?
Lietuvos metraščių legendinę dalį skaitant „paviršutiniškai“, galima pasiklysti tarp vardų, įvykių, pasikartojimų, ji yra sunkiai suprantama, tačiau, jei žvelgtume į „lūžius“, susijusius su dinastijų pasikeitimu, matytume aiškų istorinį tiksl(ing)umą. Palemono linijai lemta nutrūkti. Nesigilindamas į painias kartų peripetijas, pasakysiu, kad prie Mindaugo (tikrojo, istorinio) atvedama, išsamiai pagal Ipatijaus metraštį atpasakojant karaliaus ir jo sūnaus Vaišvilko likimą. Jeigu skaitytojai pasiklys (o tai visiškai nesunku) tarp vardų ir kartų gausybės, metraštininkas jaučia pareigą aiškiai priminti, kad čia nutrūksta ir Palemonaičių genealoginė linija: „Ir taip pasibaigė Romos kunigaikščio Palemono giminė.“ Taigi Palemonas yra Mindaugo protėvis. Išmonė nuovokiai derinama su istoriniais faktais. Lietuvos metraščių kūrėjai žinojo Mindaugo istoriją (tą liudija tikslus jos aprašymas). Turimos kronikos rodė, kad su Vaišvilko nužudymu Mindaugo giminė nutrūksta. Lietuvos metraščių legendinė dalis tą atspindi, istorinį Mindaugą susiedama su Palemonu. Kadangi baigėsi Mindaugo giminė, nutrūko ir Palemono linija. Čia susiduriame su pramanytais kunigaikščiais, išgalvotais (ar pasiskolintais) vardais, tačiau matome labai aiškų dinastinį principą, sutampantį su istoriniais faktais. Iš pradžių Lietuvą ir Žemaitiją valdo Palemono dinastija, kurios paskutiniai atstovai yra jau istoriniai veikėjai – Mindaugas ir jo sūnus Vaišvilkas. Logiška daryti išvadą, kad Palemonas – Mindaugo protėvis. Kitaip tariant, nuo Palemono iki Vaišvilko valdė Mindaugo dinastija.
Šiame kontekste suprantama tiek dinastijų pasikeitimo logika, tiek Dausprungo vardo paminėjimas – tai nuoroda, kaip reikėtų skaityti Lietuvos metraščius. Metraštininkas tą vardą paliko sąmoningai, norėdamas parodyti, kad istorinė tiesa jam puikiai žinoma, kitaip tariant, elgėsi kaip tikras istorikas. Pabandykime rekonstruoti, ką jis norėjo pasakyti.
Lietuvos metraščiai Mindaugo istoriją logiškai sieja su Palemonu. Kas kitas galėtų būti Mindaugo protėvis, jeigu ne Palemonas? Taigi metraštininkas yra istoriškai preciziškas. Pasakoja išgalvotą istoriją, tačiau neignoruoja tikrų istorinių faktų, kurie tuo metu buvo žinomi. Priešingai – įtraukia juos į savo pasakojimą. Taigi istorija paslepiama po gausybe vardų ir kartų, tačiau gilesniame lygmenyje brėžiama labai aiški linija.
Siekiant įrodyti Gediminaičių dinastijos teisėtumą, pabrėžiama, kad Gediminas nėra giminystės ryšiais susijęs su ankstesniais valdovais. Metraštininkas labai aiškiai ir be išlygų tą patvirtina, taigi šiuo atžvilgiu nekils jokių nesusipratimų ir daugiau niekas neturės pretenzijų valdyti Lietuvą.
O kas įvyko po to, kai išmirė Palemono giminė? „Ponai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko valdovu Šventaragį, Kentauro herbo, Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Utenio sūnų.“18 Taigi į avansceną išeina Kentaurų herbas. Vis dėlto čia yra tam tikras prieštaravimas, nes Utenio tėvas buvo Kukovaitis, savo motinai Pajautai Žasliuose pastatęs stabą. Kukovaičio tėvas – Živinbudas, Živinbudo – Kernius, o šio – Kunas. Nors rašoma, kad į valdžią atėjo Kentaurų herbas, tačiau Šventaragis, kaip nurodyta, – Palemono palikuonis. Palemono giminė, nors jau su kitu herbu, tęsiasi, tačiau ji lyg ir paslėpta. Ką metraštininkas norėjo tuo pasakyti?
Čia vėl reikėtų grįžti prie Dausprungo, kurį Ipatijus 1219 m. pavadino Mindaugo broliu. Bychoveco kronika Mindaugo giminę kildina iš Palemono, ją logiškai užbaigia karaliaus sūnaus Vaišvilko mirtis (tai atitinka istorinę tikrovę). Taigi Palemonas metaforiškai tapatinamas su Mindaugu. Tada iškyla Kentaurų herbo giminė, kurios pradininkas buvo Dausprungas, Mindaugo brolis. Metraštininkas tą giminystę atskleidžia, pasitelkdamas painią genealogiją.
Dabar prisiminkime tą aplinkybę, kad legendinėje metraščių dalyje Dausprungas minimas iškart po Palemono, lyg pirmas tarp visų patricijų. Kaip 1219 m. įraše Mindaugas ir Dausprungas vadinami broliais, taip ir Palemonas su Dausprungu labai artimi, bent jau minimi greta. Išvada: Lietuvos istorija iki Gedimino – tai dviejų brolių valdymo laikotarpis.
Tačiau istorijos lūžiai seka vienas po kito. Kentaurų herbo giminė nutrūksta, žuvus Traideniui. Įdomu, kad Traidenio nužudymas ir jo sūnaus Rimanto, tapusio vienuoliu Lauru (akivaizdi aliuzija į Vaišvilką), kerštas žudikui Daumantui labai primena Mindaugo istoriją. Bychoveco kronikoje Mindaugas simboliškai nužudomas du kartus. Taigi, viena vertus, metaforiškai papasakojama tikroji istorija, antra vertus, galutinai sunaikinama visa Mindaugo giminė. Atverčiamas švarus lapas valdyti Gediminaičių dinastijai.
Jeigu spręsime ne pagal pavienius kunigaikščius, bet pagal dinastijas, matysime, kad Lietuvą ir Žemaitiją valdo Palemonas, vėliau Kentaurų, tada Stulpų herbo giminė. Toks valdymo eiliškumas pabrėžiamas, jau pirmąkart juos pristatant. Pirmasis yra Palemonas, paskui Palemonaičius pakeičia Dausprungas iš Kentaurų herbo giminės, Stulpų herbas – trečias.
Metraščiuose labai tiksliai perteikiama istorinė tikrovė, kokią žinojo išsilavinę to meto žmonės. Lietuvą XIII a. valdė Mindaugas, kurio giminė nutrūko, kai buvo nužudytas jo sūnus Vaišvilkas. Iki Gedimino valdymo likusius maždaug 50 metų reikėjo kuo nors užpildyti. O kas geriau tiktų už Mindaugo brolį Dausprungą? Bent jau toks įspūdis susidaro iš Lietuvos metraščių, kai atidžiai juos skaitome.
Kodėl naratyvinė pasakojimo schema neatitinka dinastijų kaitos? Metraštininkui rūpėjo ne tik parašyti „literatūrinį kūrinį“, kaip Bychoveco kroniką vadino istorikai, bet ir paminėti žinomus istorinius faktus, suderinant juos su lietuvių kilmės iš romėnų legenda. Apibendrintai tariant, Lietuvą valdė Palemono – Kentaurų – Stulpų herbo dinastijos.
Ši seka visiškai atitinka istorinę tikrovę: Mindaugo valdymas – pomindauginis laikotarpis – Gediminaičių atėjimas:
Palemonaičiai Mindaugo giminė
Kentaurų herbas Dausprungo giminė
Stulpų herbas Gediminaičiai
Taigi legendinė metraščių dalis, žvelgiant „istoriosofiniu“ žvilgsniu, ne tokia jau ir legendinė – ji atspindi realius Lietuvos istorijos įvykius. Metraštininkas buvo ne tik literatas, bet ir istorikas.
Atsiskleidžia dar vienas svarbus dalykas – šis pasakojimas yra tapatybės liudijimas. Dausprungas, Kentaurų giminės pradininkas, laikomas tarpininku tarp romėnų ir dabartinių lietuvių (Gediminaičių). Tai paaiškina, kaip svetimi (romėnai) „asimiliavosi“ ir tapo savais – lietuviais:
Palemono giminė Svetima
Kentaurų herbas Nesvetimas
Stulpų herbas (Gediminaičiai) Savas
5. Krikščioniškasis kodas
Dabar pasvarstykime, ar Platesnysis (Vidurinysis) sąvadas, parašytas anksčiau, pasakoja tokią pačią istoriją. Gal istoriografinė jo struktūra visai kitokia? Gal iškeltos hipotezės sugrius kaip kortų namelis?
Esama įvairių nuorašų, kurie skiriasi tam tikromis detalėmis, tačiau esmė išlieka. Ankstesnė versija Palemoną nukelia į Nerono laikus, į I amžių. Kodėl? Išvada peršasi savaime – juk tai Kristaus gimimas, krikščionybės pradžia, istorinis lūžis. Ar ne su tuo reikėtų sieti ir Lietuvos istorijos pradžią? Metraštininkas puikiai žino, kad lietuviai buvo pagonys, tačiau Kristaus gimimo laikais romėnai irgi garbino stabus. Lietuvos ištakų siejimas su krikščionybės pradžia tarsi patvirtina, kad lietuvių protėviai, būdami pagonys, turėjo ir krikščioniškąjį pradą, „giliąją tapatybę“, kurios tada dar nesuprato, tačiau po krikšto ji atsiskleidė. Platesnysis sąvadas šią mintį išreiškia labai aiškiai: „Penki tūkstančiai penki šimtai dvidešimt šeštaisiais metais nuo pasaulio sukūrimo įsikūnijo Dievo Sūnus iš Šv. Dvasios ir Švč. Mergelės Marijos. Tuo metu Romos valstybėje viešpatavo ciesorius Augustas, kuris valdė ne vien tiktai Romą, bet ir visą pasaulį. Kaip anksčiau buvo rašyta, valdant ciesoriui Augustui užgimė Dievo Sūnus, o valdant ciesoriui Tiberijui, kuris buvo antras po Augusto, laisva [valia] prisiėmė kančią ant kryžiaus dėl žmonių giminės išganymo ir atpirkimo“19 (Kęstučio Gudmanto vertimas).
Lietuvos metraščiai buvo rašomi jau krikščionybės epochoje, tačiau reikėjo papasakoti, kas įvyko pagonybės laikais. Metraštininkui teko balansuoti tarp tapatybės ir skirtybės, bandant susieti abu periodus, parodyti tęstinumą, pabrėžiant aiškų dabarties tapatumą. Taigi apie pagonybę kalbėta, jos pernelyg neišryškinant. Svarbiausia įžvelgti pagonims artimus krikščioniško tapatumo ženklus. Tokį požiūrį puikiai perteikia pasakojimas apie tris kankinius – Goštautas buvo labai susirūpinęs dėl to, kas jiems nutiko, tarsi nuspėdamas savo palikuonių, tapsiančių krikščionių globėjais, likimą. Nors iš tiesų tai antlaikiškas mąstymas – kadangi Goštautai globoja ir gina krikščionis dabar, vadinasi, taip elgtasi ir praeityje. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių – kai apie lietuvių pagonybę kalbama Šventaragio reformos kontekste, pateikus akivaizdžius mitologinius faktus, iškart pabrėžiama, kad lietuviai tikėjo vieną dievą, nors jų apeigos pagoniškos, tačiau „gilioji“ tapatybė iš tikrųjų krikščioniška. Gudmantas rašo: „čia susiduriame su tyrėjams gerai žinomu interpretatio romana / christiana reiškiniu. Ir tai yra visiškai natūralu, kadangi metraštininkai ir jų užsakovai buvo neblogai su antikos tradicija susipažinę krikščionys, toli gražu neprimenantys šiuolaikinių „grynųjų mokslininkų“; tad ir daugiau mažiau svetima tapusi pagoniška realybė buvo aprašoma per savą krikščionišką.“20
Krikščioniškų ženklų esama ne tik naratyviniame Platesniojo sąvado lygmenyje. Tą ypač gerai atskleidžia Eligijaus Railos studija.21 Jau senokai buvo suskaičiuota, kad nuo Palemono iki Gedimino valdė 14 kartų. Evangelijoje pagal Matą rašoma, kad nuo Abraomo iki Dovydo iš viso buvo keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloną – irgi keturiolika kartų, nuo ištrėmimo į Babiloną iki Kristaus – dar keturiolika kartų.
Tokių skaičių, susijusių su Biblija, su krikščioniška tradicija, esama ir daugiau: „Palemonas ir jo palydovai aptiko 12-a Nemuno atšakų. Jau Tertulijanas III a. po Kristaus šiuo skaičiumi nutiesė lieptą tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Garbusis Bažnyčios tėvas klausė: „Kodėl Jis pašaukė 12 apaštalų, o ne kitokį skaičių? Šio skaičiaus pavyzdį man pateikia Dievas: 12-a Elimo šaltinių, 12-a akmenų iš Jordano upės“. Kelionės per dykumą metu žmonės atranda 12-a vandens šaltinių. Taip akylusis Palemonas atranda 12-a Nemuno atšakų, kurių viena vadinasi Gilija (o gal Gilioji?).“22
Palemono kelionę Raila sieja su Nojaus arka. Palemonas irgi plaukia per jūrą, bet vietoj žvėrių ir kitų gyvūnų jis pasiima 500 didikų. Palemonas turi tris sūnus (Borkų, Kuną ir Sperą) kaip ir Nojus (Semą, Chamą ir Jafetą). Palemonas išvyksta Nerono laikais – tai krikščionybės pradžia. Nors pati legenda tiesiogiai nesiejama su Kristumi, tačiau asociacijos akivaizdžios. Tai dar labiau pabrėžia pirminį sumanymą – lietuvių kilmę, metaforiškai kalbant, pačią Lietuvą susieti su Kristaus gimimu.23 Taigi legendinė dalis pasakoja ir apie „paslėptą“ krikščionybės Lietuvoje pradžią.
Tačiau vėlesnė Bychoveco kronika Palemono kelionę nukėlė į Atilos laikus. Kodėl? Istorikų teigimu, taip bandyta išspręsti chronologinę problemą: turėta pernelyg mažai kartų, kad pavyktų užpildyti ištisus amžius nuo Kristaus gimimo iki Gedimino epochos, todėl nuspręsta bent keliais šimtmečiais pavėlinti Palemono išvykimą. Šiaip ar taip, Bychoveco kronika mitą apie „paslėptą“ krikščionybės Lietuvoje pradžią aukoja dėl didesnio (nors irgi nepakankamo) chronologinio tikslumo. Taigi šiuo atveju irgi laimėjo istorinis mąstymas.
Kuo dar Platesnysis sąvadas skiriasi nuo vėlesnio varianto? Istorija pasakojama identiškai. Palemonas išvyksta kartu su keturių herbų – Kentaurų, Kolonų, Ursinų ir Rožės – atstovais. Toliau dėstoma tokia pati genealogija. Tačiau Kernius neturi sūnų, tik dukterį Pajautą, kurią ištekina už Kentaurų giminės Giriaus, o šio tėvas yra Dausprungas. Taigi Palemonaičiai susigiminiuoja su Kentaurų herbu. Pirmasis Lietuvos ir Žemaitijos valdovas yra Živinbudas. Esminiai įvykiai – Žemaitijos ir Lietuvos įkūrimas bei dinastinis suvienijimas, valstybės plėtimas, jos įtvirtinimas – aprašomi ir Platesniajame sąvade. Įdomesnė Palemonaičių dinastijos pabaiga. Vaišvilkas yra paskutinis Mindaugaitis. Po to valdo Kentaurų giminė. Jos saulėlydis aprašomas, perpasakojant ir pakeičiant Mindaugo žūties aplinkybes, nors jo vardas neminimas. Gudmantas teigia: „Metraštininkus akivaizdžiai trikdė Haličo–Voluinės metraščio pasakojimas apie Mindaugą, jame pateikiama itin neigiama pirmojo Lietuvos valdovo krikščionio charakteristika, todėl iš pradžių Viduriniajame sąvade Mindaugas pasirodo Narimanto vardu ir kitaip mėginamas „nubalinti“, pvz., iš Daumanto žmonos pagrobėjo jis paverčiamas nekalta minėto kunigaikščio auka.“24
Taigi ankstesnio varianto autorius elegantiškai sprendžia problemą – Mindaugo dinastiją susieja su Palemonaičiais, paminėdamas tikrą karaliaus sūnų Vaišvilką, o apie Kentaurų herbo dinastijos baigtį pasakoja, remdamasis Mindaugo likimu, bet jau neatskleisdamas tikrųjų vardų. Taigi Palemono giminei paliekamas paskutinio Mindaugaičio vardas, o Kentaurams atitenka Mindaugo istorija.
Bychoveco kronika „istoriškesnė“. Ji Palemono giminę jau atvirai užbaigia Mindaugo istorija. Nekeičia Kentaurų giminės linijos, tik tą pačią Mindaugo istoriją papasakoja jau su kitais vardais. Legendos konstravimo požiūriu, pirmasis variantas buvo grakštesnis. Lietuvos istorijos pradžią susiejo su Kristaus gimimu, Mindaugo istoriją padalijo tarp Palemonaičių ir Kentaurų herbo. Tačiau Bychoveco kronika geriau atliepia istorinį mąstymą. Ji labiau atsižvelgia į chronologiją, Lietuvos istorijos pradžią nukeldama į vėlesnius amžius, neignoruoja istorinių šaltinių, kurie tuo metu jau buvo žinomi, ypač Mindaugo istorijos. Taigi perėjimas nuo pirmojo prie antrojo varianto – tai žingsnis istorinio tikslumo link.
Tokie yra pakeitimai, tačiau pasakojimo gija, „istoriografinė struktūra“ išlieka ta pati. Lietuvą valdo tie patys Palemonaičiai, Kentaurų ir Stulpų herbai. Tai atitinka jau aptartus istorinius Lietuvos lūžius. Taigi tiek pasakojimas, tiek istoriografinė struktūra yra tokia pati, tiesiog Viduriniajame sąvade ryškesnis krikščioniškasis kodas, o Bychoveco kronika „istoriškesnė“. Aišku, kyla klausimas, kodėl Goštautui prireikė antros versijos. Ir čia dėmesys krypsta jau ne tiek į bendrumus, kiek į skirtumus. Tačiau tai tolesnių studijų uždavinys.
Savaime suprantama, ši metraščių legendinės dalies hipotezė irgi turėtų būti tikrinama, tikslinama, kiti tyrinėtojai gal dar giliau pažvelgs į Bychoveco kronika, kuri turėjo senąją lietuvių ir Lietuvos istoriją parodyti tiek svetimiems, tiek saviems. Ir čia kyla klausimas, ar galima Lietuvos metraščiuose įžvelgti lietuvišką valdžios mitologiją ir ideologiją? Tai irgi naujų studijų uždavinys.
1 Rimvydas Petrauskas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Politika ir visuomenė vėlyvaisiais Viduramžiais. Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo leidykla / Aidai-Naujasis židinys. 2017, p. 102.
2 Gratulatio Vilnae. Vilniaus pasveikinimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2001, p. 395.
3 Kaip buvo rašomi Lietuvos metraščiai, tiksliai nežinome. Politinis užsakovas – Goštautas tikriausiai su kitais didikais. Pasakojimo audinį turėjo nuausti to meto intelektualai, kurių vardai neišliko. Koks buvo politinis užsakymas ir kaip jis įgyvendintas, šiandien sunku spręsti. Tačiau būtent šios dvi asmenų grupės laikytinos kolektyviniu Lietuvos metraščių autoriumi, kurį patogumo dėlei vadinsiu metraštininku.
4 Čia ir toliau remiuosi leidiniu „Lietuvos metraščiai“. Vilnius: Vaga. 1971. Jei cituojami kiti nuorašai, pateikiama jų nuoroda.
5 Kodėl pasirinktos šios vietos, žr.: Kęstutis Gudmantas. Legendinė Lietuvos pradžia: Lietuvos metraščių versijos. Saeculo primo. Romos imperijos pasaulis, peržengus „Naujosios eros“ slenkstį. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2008, p. 373–386.
6 Vida Girininkienė. Palemono kalno pavadinimas XVII antros pusės–XIX amžiaus pradžios dokumentuose. Seredžius. Vilnius: Versmė. 2014, p. 609.
7 Povilas Spurgevičius. Seredžiaus dvaras ir miestelis XIX amžiuje. Seredžius. Vilnius: Versmė. 2014, p. 381.
8 Apie tai, kodėl galėjo būti pasirinktos šios konkrečios geografinės nuorodos žr. Kęstutis Gudmantas. Vėlyvųjų Lietuvos metraščių erdvė. Darbai ir dienos. 2005, t. 44, p. 105–124.
9 Rimvydas Petrauskas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Politika ir visuomenė vėlyvaisiais Viduramžiais, p. 98.
10 Gedimino sapnas. Lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas“. Kultūros barai. 1998, nr. 8–9, p. 65–75.
11 Apie galimus vardų Lietuvos metraščiuose kilmės šaltinius žr.: Kęstutis Gudmantas. Vėlyvųjų Lietuvos metraščių asmenvardžiai: įvadinės pastabos. Baltų onomastikos tyrimai, t. 2. 2011, p. 102–113.
12 Tai jau seniai istorikų pastebėtas ir nekvestionuojamas faktas. Plačiau apie Lietuvos metraščių asmenvardžius žr.: Kęstutis Gudmantas. Vėlyvųjų Lietuvos metraščių asmenvardžiai: įvadinės pastabos, p. 112–125.
13 Rimantas Jasas. Bychovco kronika ir jos kilmė. In: Lietuvos metraščiai. Vilnius: Vaga. 1971, p. 34.
14 Mindaugo knyga. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 2005, p. 108.
15 Ten pat, p. 108.
16 Nikolaj Ulaščik. Vvedenije v izučenije Belorusskogo – litovskogo letopisanija. Moskva: Nauka. 1985, s. 145.
17 Aišku, su tuo sąrašu galima žaisti įvairiai. Pirmiausia, penketą didžiųjų kunigaikščių galima sugrupuoti taip: Živinbudas, Dausprungas ir Mindaugas (trys broliai), Viligaila ir Daujotas (du broliai). Taigi trys skirtingos giminės, o Lietuvą valdė irgi trys giminės: Palemonaičiai, Kentaurų ir Stulpų herbai. Atmetus penkis didžiuosius kunigaikščius, kiti kunigaikščiai atstovauja dviem teritorijoms – Žemaitijai ir Deltuvai, dviem giminėms: Ruškaičiams ir Bulevičiams. Palemonas simbolizuotų penkis vyriausiuosius kunigaikščius, o 4 herbai atitinka keturias gimines. Čia šalia Žemaitijos iškyla Deltuva, paminėta Palemono išsilaipinimo istorijoje. Dar vienas sutapimas. Skaičių – 5 (penki didieji kunigaikščiai), 4 (keturios giminės), 21 (tiek iš viso asmenvardžių) – atitikmenis galima rasti legendinėse Palemono genealogijose (įžvelgti įvairius sutapimus palieku skaitytojams). Tačiau vis tiek neaišku, ar tikrai šį sąrašą norėta taip giliai užšifruoti, gal čia tik mūsų vaizduotės vaisius?
18 Bychovco kronika. Vilnius: Vaga. 1971, p. 60.
19 Cituota pagal: Kęstutis Gudmantas. Legendinė Lietuvos pradžia: Lietuvos metraščių versijos. Saeculo primo, p. 373.
20 Kęstutis Gudmantas. Valdovo ir dinastijos įvaizdžiai vėlyvuosiuose Lietuvos metraščiuose. Acta Academia Artium Vilnensis. Lietuvos kultūros karališkas dėmuo: įvaizdžiai, simboliai, reliktai. Vilnius. 2012, p. 61.
21 Eligijus Raila. Palemono legenda: istoriografinės teksto ištakos. Lietuvos istorijos studijos, t. 4. 1997, p. 130–134.
22 Ten pat.
23 Kęstutis Gudmantas. Legendinė Lietuvos pradžia: Lietuvos metraščių versijos. Saeculo primo, p. 377.
24 Kęstutis Gudmantas. Vėlyvųjų Lietuvos metraščių asmenvardžiai: įvadinės pastabos, p. 106.
* Dėkoju Rimvydui Petrauskui, Kęstučiui Gudmantui, Vytautui Rubavičiui, Daivai Vaitkevičienei, Alvydui Nikžentaičiui už konsultacijas, rašant šį straipsnį, už jo rankraščio perskaitymą ir pastabas.
