Už daugiau kaip 900 kilometrų į pietus nuo Maskvos esantis miestas per II-jį Pasaulinį Karą buvo tapęs šešis mėnesius trukusių įnirtingų kovų vieta.
Vermachto 6-osios Armijos vadas Generalfeldmarschallas Friedrich Paulus 1942-aisiais gavo aiškią užduotį – užimti strateginį miestą prie Volgos upės.
Iki šiol ginčijamasi, kas lėmė tokią aršią sovietų gynybą – strateginė miesto reikšmė karybos požiūriu (daug industrinių objektų mieste ir jo apylinkėse, Volgos blokavimas) ar ideologija – Stalino vardo miesto tiesiog negalima buvo atiduoti priešui propagandiniais tikslais. 1942-aisiais, paties diktatoriaus įsakymas Nr.227 skelbė „nei žingsnio atgal“.
Abiejų pusių karinės mašinos sutraukė didžiules pajėgas savo tikslams pasiekti, tačiau pradžioje sėkmingai puolimą vysčiusios vokiečių pajėgos įsivėlė į sekinančius gatvių mūšius. Turbūt daugelis girdėjo apie „Pavlovo namą“, kuriame seržanto Jakovo Pavlovo vadovaujamas būrys beveik 60 dienų atmušinėjo priešo atakas. Antai Vasilijus Čiuikovas, 62-osios Sovietų Armijos vadas, dalyvavęs Stalingrado kautynėse, kartą ironiškai pajuokavo, kad „vokiečių nuostoliai šturmuojant Pavlovo namą yra didesni negu užimant Paryžių“.
Žinoma, naujesni karo istorikų rasti archyviniai duomenys teigia, kad gynybai visgi vadovavo leitenantas, namo gynėjai sugebėjo ne tik gauti šaudmenų, maisto, vandens, tačiau ir rotuotis požeminėmis komunikacijomis. Kaip ten bebūtų, grandiozinis Stalingrado mūšis (įvairiais duomenimis jo metu žuvo ar buvo sužeista beveik du milijonai žmonių) turi simbolį, kurį iki šiol prisimena ne tik pavieniai įvykių liudininkai, tačiau ir gerokai jaunesni žmonės.
„Barmalėjaus“ fontanas, kiti pavadinimai rusiškai («Детский хоровод», «Крокодил», «Дети», «Дети и крокодил», «Танцующие дети») kuriame pavaizduoti šokantys vaikai, buvo sukurtas pagal 1924 metų Kornejaus Čiukovskio vaikišką eilėraščių rinkinį „Barmalėjus“.
Pats fontanas nebuvo kažkuo ypatingas, nes pagal standartizuotą projektą pastatytas ne viename tuometinės Sovietų Sąjungos mieste, tačiau jį išgarsino žinomo sovietų fotografo E. Jevzerihino fotografija, kurioje įamžintas kontrastas: šokantys vaikai ir karo liepsnos aplinkui. Nuotrauka daryta 1942 m. rugpjūčio 23 dieną, po vokiečių aviacijos antskrydžio.
Nors fontano vaizdą galima sutikti net žymiajame S. Kubriko filme „Prisukamas apelsinas“, kompiuteriniuose žaidimuose „Call of duty“ ir kitose „šaudyklėse“, dabartiniais laikais, fontanui užmaršties šydą nuplėšė 2001 metų Holivudo filmas „Priešas už vartų“ („Enemy at the gates“), kuriame, legendinį sovietų snaiperį Vasilijų Zaicevą suvaidino aktorius Jude‘as Law. Beje, realybėje, pats snaiperis V.Zaicevas neužsimena, kad būtų kada šaudęs iš fontane esančių pozicijų, o jo dvikova su „vokiečių super snaiperiu majoru Kionigu“ istorikams kelia itin daug klausimų.
Bet grįžkime prie fontano.
Pastatytas 1930 aisiais, išgyvenęs Stalingrado mėsmalę, fontanas buvo išardytas 1950-aisiais. Kaip ir visi jo analogai, pabaigę egzistavimą iki 1960-ųjų.
Ir tik 2013-ais, patriotinės bangos Rusijoje pakylėta visuomeninė iniciatyva (iniciatorius – proputiniškas baikerių klubas „Nakties Vilkai“), remiant valdžiai, „atkūrė“ žymųjį fontaną. Tik kaip dažnai būna toje šalyje, atkūrimas buvo atliktas kiek...„kreivai“.
Vieta pasirinkta ne visai ta, skulptūros pagamintos ne iš originale buvusio betono o iš plastiko, o pačios skulptūros – 20 cm. didesnės negu buvusios pirmtakės.
Jau po mėnesio fontaną teko uždaryti remontui, nes skulptūros pradėjo trupėti. 2013 metais, visai šalia fontano esančioje stotyje įvykdytas teroristinis aktas, nusinešęs 34 gyvybes.
