Aidos istorija: „aš jūsų bijau“. Bjauri neurozė, kurios priešams nelinkėtumėte

Beprotiškas šiuolaikinio gyvenimo tempas, šuoliškas komunikacinių sistemų tobulėjimas ir naujų atsiradimas, kasdieninės informacijos srautas atitolina žmones nuo žmonių. Visa tai įtakoja individo atsiskyrimą nuo visuomenės, atsiribojimą nuo išorinio pasaulio. Užsisklendimą gali lemti ir pernelyg griežtas tėvų auklėjimas ir įgimtos žmogaus savybės. Nors poreikis bendrauti išlieka, tačiau tai tampa gan sudėtinga. Kraštutiniais atvejais išsivysto neurozė, vardu SOCIOFOBIJA.

Aida jau senokai serga chroniška sunkia sociofobija. Jai trisdešimt septyneri metai. Niekur nedirba ir nesimoko, nebaigusi vidurinės mokyklos, neturi draugų, gyvena išlaikoma tėvų. Ji nuomojasi šešių kvadratinių metrų kambarėlį palėpėje, be patogumų, kad tik nereikėtų gyventi kartu su tėvais. „Mane erzina buvimas šalia motinos, negaliu žiūrėti, kaip ji valgo, negaliu pakęsti jos balso, o įprotis miegoti pietų mane tiesiog varo į neviltį. Jau nekalbu apie tai, kai ji ima pamokslauti, ypač, kai būna prastos nuotaikos. Tokie marazmai tik dar labiau gadina mano nervus. O su tėvu visiškai nesikalbu… “, – prisipažino mergina. Su broliu taip pat nutrūkę bet kokie giminiški saitai. „O jis toli gyvena“, – teisinasi ji.

Vengia Aida ir kitų žmonių, nors poreikis bendrauti retkarčiais priverčia ieškoti kompanijos. Tik tas bendravimas jos visai nedžiugina. Visų pirma, sunku rasti žmogų, kuris jos išklausytų, antra, ji jau nebegali, būdama šalia kito žmogaus, normaliai jaustis. Sėdi įsitempusi, rankomis vis užsidengia veidą. Sunku įžiūrėti jos akis, nes mergina sėdi panarinusi galvą ir už savo plaukų slepiasi kaip už užuolaidos. Retkarčiais ji baugščiai žvilgteli į pašnekovą pro pirštus arba pro plaukų sruogą, ir tada sekundei galima pastebėti akis, kuriose atsispindi išgąstis, panika ir didžiulis nepasitikėjimas.

„Aš jūsų bijau“, – tyliai prisipažįsta, paklausta, kodėl taip elgiasi. Kai pagaliau pasiryžo įsidėti cukraus į kavą, jį išbėrė, nes labai drebėjo rankos. „Tai nervai“, – sako Aida. Prisipažino, kad jai labai nejauku būti šalia žmogaus, kuris jai atrodo stipresnis už ją pačią. „Tada labai prastai jaučiuosi“, – vos neverkdama atvirauja mergina. Kodėl, ji negalėjo atsakyti. Kalbėdama dažnai pameta mintį, prašo kalbėti tyliau ir lėčiau, nes taip kalba jos motina.

Motina… Ją Aida kaltina dėl visų bėdų. Merginai atrodo, kad motina ją „kiaurai permato“. „Štai dabar užtrukau pas jus, jau po šešių, ir man atrodo, kad motina žino, jog neklausau jos patarimo vakare niekur nevaikščioti. Telefoną tyčia palieku namie, nepaskambins, nepatikrins, bet vistiek jaučiuosi kontroliuojama. Štai anąkart, pamačiusi drabužius, kuriuos jūs man atidavėte, iš karto suprato, iš kur juos gavau…“ Retą atvirumo valandėlę Aida prisipažino tampanti motiną už plaukų, kai ši neduodanti pinigų būtiniausiems dalykams arba kai „galutinai užknisa“. O motina tyli, jai gaila savo nervingosios dukters, todėl ir nusileidžia.

Kodėl gi Aida nedirba? Į šį klausimą ji yra paruošusi išankstinį atsakymą: „Nebaigiau vidurinės mokyklos, kur mane priims? Be to, ne su mano nervais dirbti.“ Darbo „ieško“ jau ne vieneri metai. Kai pasiūlo kokį nors darbelį, paprasčiausiai ten nenueina… Pasiteisina tuo, kad „šis darbas netinkamas dirbti su jos nervais“.

Kodėl gi Aida galų gale nebaigia vidurinės mokyklos?: „Oi ne, ne! Visi atsiskaitymai dar nuo vaikystės kelia siaubą. O dar egzaminus laikyti! Tik ne tai! Žinau, kad motina daug ką paaukotų, kad aš tik sutikčiau mokytis, bet jai teks nusivilti. O be to į vakarinę mokyklą man toli vaikščioti…“

O kažkada Aida mokėsi puikiai. Iki pat dvyliktos klasės buvo pirmūnė. Jau buvo ir šimtadienis atšvęstas, artėjo abitūros egzaminai. Reikėjo ne tik daug mokytis, bet ir atsakinėti. Aidai tai sukeldavo dideles kančias. Ir vienąkart, žinodama, kad kvies atsakinėti prieš visą klasę, nutarė paprasčiausiai neiti į mokyklą. Nenuėjo ir kitą, ir dar kitą dieną. Vėliau eiti bijojo, nes žinojo, kad kažkaip reikės pateisinti praleistas pamokas. Motina iš pradžių kategoriškai liepė „keliauti į mokyklą“, bet vėliau pavargo ir nusileido. Kantriai atsakinėdavo į klasės auklėtojos skambučius ir sakydavo: „Aida serga“. Mergaitė iš tiesų susirgo liga, kuri vėliau tik progresavo. Tai buvo sociofobija – viešumos ir žmonių baimė.

Keletą metų taip ir pratūnojo namie, retkarčiais išeidama pasivaikščioti. Ką ji veikė? Nuobodžiavo, skaitė knygas, mokydavosi mintinai eilėraščius ir svajojo, kaip išvyks į užsienį dirbti aukle ar senelių prižiūrėtoja – kuo toliau nuo įgrisusios motinos.

Aidos motina taip pat niekur nedirbo, šeimą išlaikė tėvas. Aida buvo vėlyvas, neplanuotas, bet labai mylimas vaikas. „Svajodavau, kad mano mama, kaip ir visos normalios kitų vaikų mamos eitų į darbą, ir aš turėčiau bent truputėlį laisvės. – prisimena Aida. – Ji mane lydėdavo net pas drauges, išėjusią į kiemą nuolat stebėdavo, ar nenusirišiu šaliko. Žodžiu, nei žingsnio be mylimos mamytės“. Vėliau, jau suaugusiai dukrai motina pirkdavo tik tokius drabužius, kuriuos pirkti nuspręsdavo pati, dukters net neatsiklausdavo. Atsakinėdavo į telefono skambučius ir už dukrą atsakydavo jos draugams. Galų gale tų draugų visai neliko.

Nenuostabu, kad Aidai pakriko psichika. Tai, kad jai blogai, iš pradžių neigdavo, atsisakydavo eiti pas psichiatrus ar psichologus: „Tai tik motinos išmislas. Įsivaizduok, ji mane norėjo pas ekstrasensą nutempti“. Vėliau mergina suprato, kad jai reikia pagalbos, bandė kreiptis tai į vieną, tai į kitą specialistą, bet galų gale nusprendė: „Esant tokioms gyvenimo sąlygoms, man nepadės niekas“. Apie ateitį Aida stengiasi negalvoti.

Kaip bėga Aidos dienos? Vienodai ir nuobodžiai: „Ryte išsimiegojusi atsikeliu, panaršau internete, kartais išeinu pasivaikščioti. Po pietų apima bloga nuotaika ir jau nieko veikti negaliu. Vakare paskaitinėju, panaršau…“

Kuo Aida užpildo savo niūrų gyvenimą? Svajonėmis. Didžiausia jos svajonė išmokti normaliai bendrauti ir išvykti dirbti į Ameriką: „Tada būčiau toli toli nuo motinos ir nuo visų, kas mane pažįsta…“

Realybė ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje nuo sociofobijos kenčia maždaug ketvirtis visų gyventojų. Jei ir toliau žmonės bus priversti užsidaryti „burbuluose“ dėl COVID-19 ar kitų priežasčių, situacija tik blogės.

Paraidžiui išvertus žodį „sociofobija“, reikštų „visuomenės baimę“. Amerikiečių psichologas DAVIDH LINDHOLM štai taip yra aprašęs klasikinį sociofobą: „Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai normalus sveikas žmogus. Kita vertus, pažiūrėję atidžiau, pastebėsime kai kuriuos keistumus. Pavyzdžiui, šiam žmogui labai sunku paskambinti į restoraną ir užsakyti staliuką, nueiti pas kaimyną pasiskolinti degtukų ar gatvėje nepažįstamo žmogaus paklausti, kiek valandų. Jis apskritai stengiasi išvengti kontaktų su svetimais žmonėmis. Nepažįstamoje aplinkoje sociofobas pasimeta, tampa suirzęs, jį pila prakaitas, apima neryžtingumo jausmas. Nedrąsumas, pasakysite jūs. Galbūt. Tačiau ilgai laukti nereikės, ir sociofobas ims gėdintis net savo artimųjų. Galiausiai išvis į gatvę išeis tik prispirtas būtino reikalo. Tai jau ne įprastas drovumas, o aiški patalogija“.

Psichiatrija sociofobiją priskiria neurozėms, traktuoją šį negalavimą kaip įkyriąją būseną. Sociofobui vaidenasi, kad visi žiūri tik į jį, kad iš jo šaiposi, kad jis iš tiesų atrodo juokingas ir nerangus. Sociofobui trūksta pasitikėjimo savimi ir laiko save socialiniu išsigimėliu, kurį gyvenimas išmetė už borto.

Ypač sunku sociofobui bendrauti su priešingos lyties asmenimis. Štai vyrui sociofobui ne tik labai sunku užkalbinti patinkančią moterį, bet apskritai jos šalinasi. Moteris, akis į akį susidūrusi su simpatišku vyru, rausta, suka akis į šalį, stengiasi kuo greičiau sprukti, netgi tuo atveju, jei ta simpatija abipusė. Jei sociofobui tenka dirbti tame pačiame darbe, kur ir jo susižavėjimo objektas, greičiausiai mes tarnybą.

Kiekvienas atsakingesnis momentas – egzaminas, viešas pasisakymas, visuomeninis renginys – suteikia sociofobui neišmatuojamas kančias. Nors iki to numatomo įvykio dar daug laiko, sociofobas nerimą išgyvena jau dabar: sutrinka miegas, jis tampa neramus ir išsiblaškęs.

Šia neuroze susirgti daugiausia „šansų“ turi vadinamojo „mąstytojo“ tipo žmonės, kurie yra iš prigimties jautrūs ir pesimistai. Jie imlūs įspūdžiams, fiziškai silpni. Kartais būna sulėtėjęs mąstymas (prisiminkime Aidos prašymą kalbėti lėčiau). Paprastai sociofobai išauga griežtoje tėvų kontrolėje. Tėvai paprastai negerbia asmeninės vaiko erdvės ir pačios asmenybės. Logiška pasekmė – stiprus nepilnavertiškumo jausmas. Šis kompleksas formuojasi dar vaikystėje, vėliau didėja arba mažėja. Didėdamas gali sukelti įvairius psichinius sutrikimus, kartais – sociofobiją. Taip atsitiko ir Aidai. Nuolat motinos globojama neišmoko būti savarankiška, nejuto, ką reiškia pirmieji savarankiški pasiekimai ir palūžo susidūrusi su pirmąja didesne kliūtimi – artėjančiais abitūros egzaminais.

Ne visi sociofobai meta mokslus ar darbą ir tupi užsidarę namie. Dažniausiai sociofobija pasireiškia slapta forma. Tai gali būti paprasčiausias nenoras paskambinti į tam tikrą vietą, viešai kalbėti, vakarėlio metu pasakyti tostą, vienam nueiti į kiną, paskirti pasimatymą. Pavyzdžių galima pateikti begalę. Sąmoningai bijoma susidurti su pajuoka, storžieviškumu, tačiau pasąmonėje glūdi baimė pasirodyti menkesniu.

Netgi tokios lengvos formos sociofobijos progresuoja ir gali vėliau įgauti chronišką pavidalą. Po to seka depresija, širdies veiklos sutrikimai, hipertonija, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos.

Jei pastebėjote, kad jumyse pasireiškia viešumos baimė, imkitės priemonių, kad ji neprogresuotų. Štai keletas senų gerų psichologo DAVIDH LINDHOLM patarimų.

· Pabandykite užsirašyti visas savo baimes.

· Raskite savyje tas charakterio ydas (tariamas ar realias), dėl kurių jūsų gali nepriimti kiti žmonės.

· Prisiverskite bendrauti, nevaidinkite tylinčio išminčiaus.

· Išnaudokite kiekvieną progą pabendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

· Itin aktyviai bendraukite su šeimos nariais, giminaičiais, bičiuliais, pažįstamais.

· Su draugais susitikinėkite viešose vietose.

· Tiesiog prisiverskite paskambinti į informaciją, pagal skelbimą ir pan.

· Namuose susidarykite informacijos vakuumą. Nenaršykite internete, nežiūrėkite televizoriaus, neklausykite radijo. Tai privers ieškoti kontaktų su žmonėmis. Štai namų šeimininkės, ilgą laiką sėdėjusios namuose retai kada serga sociofobija.

· Dienoraštyje aprašykite savo kontaktus su išoriniu pasauliu, fiksuokite pokyčius.

· Lankykitės miesto šventėse, koncertuose, įvairiuose renginiuose, keliaukite.

· Iš pradžių venkite tokių vietų, kuriose galite patirti agresiją. Tai visuomeninis transportas piko valandomis, turgus.

· Bendraudami su žmonėmis patys būkite geranoriški.