Smalsumo kaina – praradimai
Panevėžio rajone dėl neprižiūrimo tokių žmonių elgesio buvo sunaikinta daugiau kaip pusė pilkapynų ir kapinynų. Pilkapiai, gana aiškiai išsiskiriantys reljefe savo forma, jau seniai patraukė įvairių senienų mėgėjų dėmesį. Dalis jų sunaikinta tokiems „archeologams“ ieškant radinių, kita dalis – nuskleisti, jų vainikų akmenys nurinkti, kad netrukdytų žemės darbams. Lietuvos archeologas Povilas Tebelškis savo straipsnyje „Iš Panevėžio rajono laidojimo paminklų tyrinėjimų istorijos“ pastebi, kad toks liūdnas likimas ištiko didžiąją dalį Panevėžio rajono pilkapynų: Gilbonių, Lepšių, Nevėžninkų, Pamarnakio, Pavašuokių, Rimiškių, Užubalio ir kitus. Apie kai kuriuos iš jų išliko tik paminėjimai spaudoje – Rimiškiai, Užubalis; iš kai kurių žinomi pavieniai radiniai – Nevėžninkai, Lepšiai. Beveik visi mūsų dienas pasiekę pilkapynai yra daugiau ar mažiau apardyti jau minėtų mėgėjų kasinėtojų ar žemę dirbančių žmonių.
Anot istoriko Petro Juknevičiaus, Panevėžio rajone išlikusi tik viena senovinė gyvenvietė – Tiltagalių. Kitos arba dar neaptiktos, arba jau sunaikintos.
„Senovinės gyvenvietės niekuo nesiskiria nuo žemės paviršiaus, todėl apie jų buvimą dažniausiai sužinoma atsitiktinai, atliekant žemės ūkio kasimo darbus. Jau pats šių paminklų aptikimas yra dalinis jų suardymas. Jei laiku neatkreipiamas dėmesys – jie sunaikinami“, – pastebi P. Juknevičius.
Sunaikinimo likimas gali ištikti ir kitus Kultūros paveldo departamento saugomus objektus. 2009 metais nubaudus senovinio Apuolės pilkapyno Skuodo rajone plėšikus, pas kuriuos rasta daugiau kaip du tūkstančiai įvairių archeologinių vertybių, pilkapių plėšikų gerokai sumažėjo. Tačiau pastaruoju metu vėl atsiranda istorinio paveldo niokotojų.
„Pastaraisiais metais fiksuojami vienas–du atvejai, kai išniekinami Kultūros paveldo departamento saugomi objektai. Paskutinis toks atvejis šiais metais – gegužės mėnesį, Čepeliškių pilkapynas, esantis Zarasų rajone, buvo iškasinėtas nelegalių kasinėtojų“, – pasakoja Kultūros paveldo departamento direktoriaus patarėjas Robertas Motuzas.
Apiplėštas kapas su įkapėmis yra tik dalis daromos žalos. Po nenaudėlių apsilankymo yra sunaikinamas kultūrinis sluoksnis ir tikrieji archeologai nebetenka galimybės sužinoti apie to laikotarpio tradicijas ir papročius, kuriuos nustato milimetras po milimetro tirdami tokias vietas.
„Jie iš žemės išplėšia mūsų kultūros paveldą, ištrina istorinius įrašus negrįžtamai. Tai yra didžiulis, neatkuriamas praradimas. Net jei mes ir atimame iškastą dirbinį, prarandame kontekstą, kuriame radinys gali papasakoti platesnę istoriją. Praeities pažinime dirbinys yra ne svarbesnis už kontekstą“, – sako archeologas dr. Gintautas Zabiela.
Ne visiems priimtinas pomėgis
Pasak archeologo, pilkapynus dažniausiai niokoja metalo ieškiklių entuziastai. Valstybės saugomose teritorijose juos gali naudoti tik archeologai, turintys kultūros paveldo departamento leidimus.
„Tikriausiai, dalis jų ieško primityvaus metalo laužo ir jį parduoda. Jiems tai – vertybė. Per Lietuvą praėjo du pasauliniai karai, tad kiti ieško vadinamųjų „militarijų“. Dar kita dalis ieško ir senesnių dalykų. Tokie žmonės dažniausiai dirba ne tiek Lietuvos pogrindinei rinkai, bet užsienio“, – atkreipia dėmesį dr. G. Zabiela.
Pomėgis naudoti metalo ieškiklius vertinamas dviprasmiškai. Metalo ieškikliai Lietuvoje nėra uždrausti, tačiau galimų ieškoti daiktų sritis labai siaura. Šiandieninė tvarka draudžia metalo ieškikliais naudotis kultūros paveldo objektuose ir jų apsaugos zonose. Taip pat draudžiamos istorijos įvykius menančių, antikvarinių ir kitų kultūrinę vertę turinčių daiktų, senesnių nei 50 metų, paieškos metalo ieškikliais. Visas draudžiamų ieškoti daiktų grupių sąrašas skelbiamas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo trečiajame straipsnyje.
„Metalo ieškiklius ar kitą paieškos įrangą gali naudoti tik atestuoti archeologai, turintys tam išduotus Kultūros paveldo departamento leidimus. Mūsų vienas iš siūlymų yra, kad žmonės, kurie nori užsiimti šia veikla, jungtųsi prie archeologinių tyrimų, vykdomų profesionalių archeologų. Tyrimus koordinuojantys specialistai juos mielai priima, nes žmonės, mokantys naudotis metalo ieškikliu, padeda greičiau vykdyti tyrimus. Abipusė nauda“, – sako KPD atstovas R. Motuzas.
Lietuva – menkai ištirta
Anot archeologo G. Zabielos, Lietuva yra dar labai menkai ištyrinėta. Ypač mažai archeologinių kasinėjimų atlikta senuosiuose kaimuose.
„90 proc. žmonių Lietuvoje gyveno kaime, o apie kaimą mes nežinome beveik nieko. Ir kaimaviečių beveik nėra saugomų. Tai reiškia, kad jos yra atsidūrusios nelegalių ieškotojų, tarp jų gal ir plėšikų, dėmesio centre“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
Archeologo teigimu, nespėjus ištirti pilkapynų, kaimo vietovių, valstybės saugomų senųjų kultūros paveldo objektų, po plėšikų apsilankymo į užmarštį gali nugrimzti daug svarbių istorinių faktų.
Paveldosaugininkai prašo žmonių, pamačius įtartinas veiklas pilkapių teritorijose, nedelsiant pranešti artimiausiam policijos skyriui ir taip užkirsti kelią tolimesniam archeologinio paveldo žalojimui.
