Pati nuotolinio mokymo idėja nėra kokia nors blogybė pati savaime. Kartais tos sistemos gali praversti, pavyzdžiui, vaikui su tėvais iškeliavus pusmečiui į svečias šalis.
Arba jam susirgus. Pavyzdžiui, bedūkdamas susižeidžia koją, tada gipsas ir visi kiti „malonumai“, na, jūs suprantate... Mokinys riogso namie pilnas energijos, bet sužeista koja apriboja judėjimo galimybę. Čia į pagalbą puikiai ateina nuotolinis mokymasis. Gali būti ir kitų subtilesnių priežasčių, tokių kaip sociofobijos, depresijos. Sutinku, kad laikinai galima pasimokyti ir nuotoliniu būdu.
„Covid-19“ – taip pat ta situacija, kai trumpam galima grįžti prie nuotolinio mokymosi. Minutėlę. Girdėjote? Trum-pam. Daugiausia kokiam mėnesiui itin didelio protrūkio atveju. Nes jei nuotolinis mokymasis pakeis įprastą, turėsime robotukų visuomenę.
Žmogus juk yra sociali būtybė, gyvas bendravimas yra žmogaus prigimtinis poreikis ir jo niekas nepakeis. Čia kaip motinos pieno negali pakeisti jokie mišinukai. Bet net ir jie yra realūs – tie mišiniai. Pabandykite vaikus pamaitinti per kompiuterio ekraną. Maistas toks pat poreikis, kaip ir gyvas bendravimas tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais už šeimos ribų.
Skirtumas tik tas, kad be maisto mirsime, o be socialinių ryšių tapsime gyvais numirėliais – zombiais. Juk žmogus be socializacijos yra ne kas kitas kaip zombis. Jei nebus ugdoma vaikų socialinė kompetencija, bijau, kad gali būti visuotinis nuzombėjimas. Gerai pamąstykme.
