A. Stulpinas žurnalistus pasitinka su šypsena: ką tik valdybos posėdyje patvirtinti nauji investiciniai projektai, apie kuriuos detaliau galės papasakoti ateityje. Sutikęs papasakoti, kaip po karantino gyvena gamybininkai saulės miesto regione, šiaulietis ragina verslininkus vėl įjungti aukštesnę pavarą ir pamiršti pavasarį užpuolusį letargą.
– Kaip gamybinės įmonės Šiaulių regione praleido karantiną? Kokios nuotaikos sklandė?
– Iššūkis tikrai atėjo nelauktai. Turėjome labai greitai susiorientuoti, kaip čia turime toliau gyventi, kaip norime dirbti. Ypač reikalavimai kilo tiems, kas dirba maisto pramonės sektoriuje: ir tiesiogiai, ir ne, pavyzdžiui, su pakuotėmis. Procesai veikia ištisą parą, todėl buvo labai didelis iššūkis, nes gamykloje atsiradus vienam atvejui, visa pamaina iškrenta ir lieki gamybos procese be vienos pamainos, kai turi tik tris. Tektų greitai formuoti naują komandą, o to taip greitai nepadarysi, todėl teko imtis ypatingų saugumo priemonių, kad užtikrintume visą dezinfekciją, kaukes, teko riboti įmonės lankymą. Galime pasidžiaugti, kad Šiaulių regiono gamybos įmonėse tokių atvejų neturėjome.
– Apsauginių priemonių paskelbus karantiną trūko ne tik įmonėms, bet ir visiems gyventojams. Kaip jums pavyko jomis apsirūpinti?
– Tikrai buvo iššūkis, nes rinkoje trūkumas buvo, bet spėjome ir niekas jau nežiūrėjo kainodaros. Galvojome tik, kaip jomis apsirūpinti ir užbėgti už akių galimiems atvejams. Ko tik nedarėme – vežėme, skraidinome, čia jau atskiros istorijas, bet visa patirtis nenuguls į stalčių. Atsitikus pakartotiniam atvejui šalyje, žinosime, kaip elgtis ir ką daryti.
Po kiekvienos pamainos samdėme įmonę dezinfekuoti, plauti, valyti patalpas. Jei būtume turėję židinį, tai būtų buvęs blogiausias scenarijus.
– Tikriausiai įtampos daug kėlė ne tik poreikis pasirūpinti saugumu, bet ir stojanti ekonomika visame pasaulyje.
– Taip, kalbant apie realizaciją tai buvo dar vienas iššūkis. Kai „Ikea“ užkabino spynas ant durų, baldų pramonės sektoriaus atstovai ir tai padarė. Tikrai neeilinė situacija.
Tačiau regione tą laiką pragyvenome ir jau šiandieną gyvename kitomis nuotaikomis. O norint geriau gyventi žiūrime į eksportą. Tai ne tik Šiaulių, bet ir visų kitų regionų ateitis. Visa ekonomika sukasi apie eksportą.
Džiaugiamės, kad mūsų regione atsiranda naujų investuotojų, kurie investuoja tiek į Šiaulių industrinį parką, tiek Šiaulių laisvojoje ekonominėje zonoje. Tik, žinoma, visuomet norisi, kad investicijų būtų daugiau ir įmonių spektras būtų platesnis.
– Regionai dažnai skundžiasi, kad nesulaukia pakankamo dėmesio iš valdžios, kad prioritetas skiriamas didmiesčiams. Ar jūs tai irgi jaučiate?
– Reikia suprasti, kad regionai niekada nebus paslaugų sektoriaus centrai. Atsižvelgia į tai ir valstybė, pavyzdžiui, paremdama studentų stipendijas, kurie mokosi technologijų, skaitmenizacijos. Tai rodo, kad visi turime pradėti galvoti apie tai, kad gyvenimas vyksta ne tik Vilniuje ar Kaune.
Regioninė politika Lietuvoje jau keletas metų yra lyg prakeiksmas ir buvo užmirštas, bet per kelerius paskutinius metus tikrai jaučiama, kad šiuo klausimu dirbama. Galima pasidžiaugti, kad 2021–2027 m. etape finansinė ir investicinė parama bus didžiąja dalimi skiriama regionams.
Tačiau čia svarbu, kiek regionai pasiruošę pasigalinėti su esamais iššūkiais. Manau, kad labai įvairiai. Vieni supranta paramos prasmę ir kam ji orientuota, kiti dar į tą žiūri tiesmukai – kaip į pastatų statybą. Be žmonių, žmogiškųjų išteklių mes niekur nepajudėsime, todėl reikalingas kitoks požiūris į įmonių darbuotojus, jų kvalifikacijos kėlimą, profesinį rengimą.
– Prieš šešerius metus esate sakęs, kad darbuotojų regionuose taip trūksta, kad gamybininkai pasiruošę statyti viešbučius žmonėms, kurie atvyktų dirbti. Ar situacija nepasikeitusi?
– Kalbant apie darbuotojus, manau, kad kiekviena įmonė turi peržiūrėti, kur gali investuoti. Finansinių resursų galimybių atsiranda vis daugiau. Pinigų dabar yra. Tačiau klausimas, ar mes pasiruošę investuoti ir keisti žmones į technologijas? Aš manau, kad dar ne. Buvome pripratę prie pigios darbo jėgos, darbo, kur nereikia galvoti, mąstyti. Šiandien jau suprantame, kad žmonių atlygis, pragyvenimo lygis kyla ir darosi sunku išlaikyti darbuotojus. Tai, kas pavykdavo prieš 3–4 metus, dabar nebeveikia. Šiandien visų akys nukreiptos į modernizaciją, skaitmenizaciją. Kol nepradėsime skaitmenizuoti savo įmonių regionuose, nematysime ir nišų, kur galima investuoti.
Kiekvienas įmonių sektorius turi atrasti save, kur gali investuoti, kad pakeistų žmonių rankas. Galime mąstyti ir būti optimistai, kad ateis naujų žmonių, bet tai utopija. Turime, ką turime, yra nuo ko atsispirti, o toliau reikia kelti žmonių kvalifikaciją, kad jie ne rankomis dirbtų, o ateitų valdyti robotus, kad galėtų daryti skaitmenizuotus sprendimus. Tada ir regionų ekonomika pradės kilti, lipsime į kitą etapą.
– Ar „Putokšnis“ pats tai jau daro?
– Taip, tai darome ir tai yra procesas, be kurio nematome ateities. Reikia, kad tai kuo greičiau suvoktų visos įmonės.
Visi puikiai suprantame apie mūsų įmonių darbo efektyvumą. Tikrai nusileidžiame Vakarų Europai. Kodėl? Nes mes žiūrime primityviai – pigi darbo jėga. Tai jau nebeveikia. Jei vienoje pamainoje x kiekį palečių gali perkrauti trys darbuotojai, o Austrijoje ar Šveicarijoje – vienas, ką tai rodo? Rodo, kad mes dirbame neefektyviai. O viskas atsiliepia per sąnaudas, konkurencinę kovą.
– Kaip keičiasi konkurencinė kova tarptautiniu mastu?
– Šiandien pagaminti produkto už konkurencingą kainą nebeužtenka. Šiandien turi ir konkurencingai krovinį nuvežti. Produktai ar pakuotė dabar matuojama ir tuo, kiek gaminant, vežant išsiskyrė CO2. Galbūt ir galime produkciją atvežti pigiau nei Vakarų valstybės tarpusavyje, bet kokį kiekį CO2 paleidžiame veždami dylelinu. Taip Vakarams tampame nebeįdomus. Sako, kad turime kažką galvoti.
O tie reikalavimai kyla ir kils. „Putokšnyje“ turėjome transporto paslaugų kompaniją, kuria dalį krovinių išveždavome, paskui ją pardavėme, kad darytume tik tai, ką mokame. Šiandien vėl pradėjome galvoti patys organizuotis transportą, kuris būtų varomas elektra.
– Vis dėlto iš Jūsų nuotaikos matyti, kad karantinas jūsų sektoriui nebuvo toks baisus. O kaip kitoms Šiaulių regiono įmonėms?
– Jei kalbėsime apie logistikos įmones, kurios stiprios regione, tai vienareikšmio atsakymo nėra. Vieniems geriau, kitiems blogiau. Viskas priklauso, kokiose rinkose dirba, kokie klientai. Dar ir naujų iššūkių kelia ES naujas mobilumo paketas priimtas. Vieni galvoja pasitraukti iš verslo, išsiparduoti mašinas, kiti optimistiškesni.
Baldų pramonėje, atsidarius „Ikea“ parduotuvėms, paklausa baldams atsigavo, bet visi dar žiūri, ieško naujų eksporto galimybių. Būtent eksporto skatinimas dabar labai svarbus. Naujų rinkų ieškojimas turi visada būti ir tęstis. Bet galima sakyti, kad baldininkai šiandien jau jaučia atsigavimą.
Dar regione gaminame dviračius, vėdinimo sistemas, stiklo paketus, statybines medžiagas. Ten ir stagnacijos nejaučiame, projektai nestoja. Džiugina ir tai, kad valstybė stimuliuoja viešąjį sektorių, o ten reikalinga mūsų gaminama produkcija.
– Ar apskritai gamybos įmonėms reikėjo valstybės pagalbos karantino metu?
– Pirminis šokas tikrai buvo, šaukėme, rėkėme, kad reikia pagalbos, nes nežinojome, kas bus. Vieniems pasisekė geriau, kitiems – prasčiau, bet iš 80 mūsų asociacijos įmonių tiesioginės paramos kreipėsi tik aštuonios, kurios ją ir gavo. Tai skaičius rodo, kad didžiajai daliai visgi nebuvo labai blogai.
Visko dar gali būti ir bus, bet sėkmė slypi optimizme. Jei kiekvienas įžvelgsime galimybių, daugiau investuosime, neleisime pandemijai plėtotis, viskas bus gerai.
Patirtis sukaupta ir jos neiššvaistyti: tokio smūgio, koks buvo, tikrai nebus.
– O kaip patys „Putokšnyje“ gyvenate po karantino? Kokie ateities planai?
– Visuomet galvojame apie rinkų ir klientų rato plėtrą. Tai numeris vienas mūsų darbotvarkėje. Šiandien kaip tik valdyboje jau svarstome apie investicijas, kai gal kiti gamybininkai dar sunerimę dairosi, ar žengti žingsnį į plėtrą. Mes jau drįstame šiandien apie tai galvoti ir daryti pirmus žingsnius. Iššūkių visada buvo ir bus, todėl tik galiu padrąsinti verslus nebetempti gumos ir imtis sprendimų, nes vis dar visi susigūžę dairosi, kas čia bus.
