Europos Komisijai vadovauja buvusi Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen. Vokietijai perėmus rotacijos principu skiriamą pirmininkavimą Europos Sąjungai, įtikinti savo kolegas pasirašyti įvairiausius įstatymus kitus šešis mėnesius bandys Vokietijos ministrai. Europos Vadovų Tarybai, kurioje kaktas suremia visi bloko lyderiai, oficialiai vadovauja buvęs Belgijos ministras pirmininkas Charlesas Michelas, tačiau nėra jokių abejonių, kad svarbiausia jos nare laikoma ilgiau už Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir Lenkijos vadovus kartu sudėjus vadovės pareigas ėjusi Angela Merkel. ES sprendimas kovoti su covid‑19 krize sukuriant 750 mlrd. eurų vertės ekonomikai atgaivinti skirtą fondą, finansuojamą visos ES kartu prisiimama skola, paremtas Berlyno ir Paryžiaus sukurtu planu. Akivaizdu, kad sąjungoje pirmauja vokiečiai.
Vokietijos galią Briuselyje galima prilyginti tamsiajai materijai – ji nematoma, sunkiai išmatuojama ir įsismelkusi į visas sritis. Dabar Vokietija – tokia ryški žvaigždė, kad neįmanoma jos ignoruoti. Ir vis dėlto vokiečiai valdžią perėmė ne kokiais nors klastingais vokiečių ordino rezgamais planais. U. von der Leyen už savo postą gali dėkoti ne rėmėjams iš Berlyno, o Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui (E. Macronas palaikė U. von der Leyen, nes negalėjo pakęsti minties, kad postas atiteks kitam vokiečiui Manfredui Weberiui). A. Merkel nekalta, kad nuo tada, kai ji atėjo į valdžią, nė vienas Prancūzijos prezidentas nelaimėjo antros kadencijos, o Italijos ministrai pirmininkai vos sugebėdavo užbaigti pirmąją. Dėl kalendorinio atsitiktinumo teisė pirmininkauti dabar atiteko Vokietijai. Nori ji to ar nenori, ES iš paskutiniųjų kovojant su covid‑19 krize, bloko vairą laiko Vokietija.
Anksčiau Europoje apsimesti drovia Vokietijai buvo naudinga. Dėl akivaizdžių istorinių priežasčių vokiečiai nenori, kad kitiems pasirodytų, jog jie naudojasi savo galia. O ES status quo jiems buvo labai palankus. Bendroji rinka suteikė Vokietijos tiekimo grandinėms galimybę veiksmingai dirbti ir be trikdžių eksportuoti prekes. Euras padėjo Vokietijos eksportams smarkiai išaugti be skirtingos vertės valiutos keliamų problemų. Visi ES trūkumai buvo permetami Pietų Europai. Nedarbo lygis Vokietijoje siekia 3,5 proc. – perpus mažiau, negu vidutiniškai euro zonoje ir trimis ketvirčiais mažiau, negu Ispanijoje. Žvelgiant iš Vokietijos požiūrio taško, ES neturėjo jokių problemų ir nieko joje nereikėjo taisyti.
Tačiau dabar šiai gerai padėčiai iškilo pavojus, o jį sukėlė pati Vokietija. Kai ES ekonomika sustojo, Europos Komisija sušvelnino griežtas taisykles dėl vyriausybės teikiamo finansavimo sunkumus patiriančioms įmonėms. Tačiau jos atstovai nesitikėjo, kad Vokietija tokiai paramai pasižadės skirti 1 trln. eurų – beveik pusę bendros ES sumos. Dėl to gali būti, kad puikiai valdomos Ispanijos įmonės nesulaukusios paramos subankrutuos, o vidutiniškos jų konkurentės Vokietijoje gyvuos iš mokesčių mokėtojų lėšų, taip sugriaunant idėją, kad bendroji rinka turi suteikti galimybę „sąžiningai varžytis“. O Vokietijos konstitucinis teismas neseniai sudavė smūgį Europos Centrinio Banko bandymams euro zonos ekonomikai suteikti daugiau likvidumo – Vokietijos teisėjai pasipriešino banko turto pirkimo programoms. Dėl to Vokietijos paramą bendrai skolai galima laikyti mandagiu atsiprašymu už tai, kad sukėlė nemalonumų.
Iki šiol Vokietija laikėsi griežto nusistatymo neprisiimti bendrų skolų. Tačiau dabar šalies vidinėje politikoje pripažįstama, kad tai Vokietijai reikia Europos, o ne atvirkščiai. Aptarinėjant, kodėl reikėtų kurti ekonomikos atgaivinimo fondą ir smarkiai padidinti Vokietijos įnašus į ES biudžetą tvirtinama, kad tai naudinga šalies interesams. Vokietijos politikų požiūris artėja prie bendras skolas dar tik besikuriančioje JAV respublikoje palaikiusio Alexandro Hamiltono pažiūrų. Kilus euro zonos krizei diskusijose dėl paramos paketų buvo kartojama, kad darbštūs vokiečiai verčiami gelbėti neatsakingus graikus (aišku, neminėta, kad iš pradžių pinigus graikams paskolino neatsakingi Vokietijos ir Prancūzijos bankai). Tačiau kilus pandemijai kaltę suversti nėra kam.
Dabar pripažįstama, kad jei Vokietija nesidalins su didelį smūgį patyrusiomis kaimynėmis Pietų Europoje, laukia politinės kančios. ES turėtų būti šalis sulyginanti sistema, kuri padeda visoms narėms klestėti, o ne didina skirtumus tarp turtingų ir skurdžių valstybių. Tačiau kol kas toks tikslas nepasiektas. Kai tūkstantmečio pradžioje įvestas euras, Italijos BVP vienam gyventojui buvo 20 proc. mažesnis negu Vokietijos. Dabar šis skirtumas išaugo iki 40 proc. – o kilus krizei tik dar labiau padidės. Jei atlyginimai ir toliau nekils, italai gali imti abejoti, ar verta būti ES nariais. Būtent dėl to Angela Merkel paramos fondą vaidina „politiniu instrumentu kovoti prieš populistus“.
Kadangi po karo Vokietijos klestėjimą užtikrinusi JAV tapo nebepatikima sąjungininke, uždavinys pasirūpinti ES stiprybe įgijo egzistencinę reikšmę. Dabar manoma, kad geriausias būdas apsiginti nuo išorinių pavojų – tai sustiprinti ES vidines struktūras užlopant spragas jos Konstitucijoje. A. Merkel atvirai siūlo imtis kažkada neįgyvendinamomis laikytų užduočių, pavyzdžiui, politiškai sudėtingo ir nuobodaus darbo keisti ES sutartis. Iš esmės tai – radikalus konservatyvumas: pokyčių siekiama tik tam, kad niekas nepasikeistų – ypač turtingi ir ramūs vokiečių rinkėjų gyvenimai.
Vis dar nenoriai viešpataujanti Vokietija
Vokietijos lyderystė Europoje kelia žmonėms nerimą, ypač patiems vokiečiams. A. Merkel privačiai yra sakiusi, kad jos valstybė tam netinkama, nes ji pati yra tarsi maža ES – delikačiais kompromisais paremta sudėtinga federalinė sistema. Tokiomis aplinkybėmis sparčiai priimti sprendimų neįmanoma. Dėl to visi, kas tikėtųsi, kad Vokietija imsis drąsių žingsnių, liktų nusivylę – o daugelis iš tiesų nusivylė. Vis dėlto jei tai galima pakeisti, dabar puikus metas tai padaryti. Dėl institucinių sutapimų Briuselyje daugiausiai įtakos turi Vokietija. A. Merkel – ne populiarumo netekusi politikė, lėtai slenkanti prie 15 metų trukusios karjeros pabaigos, o daug politinio kapitalo sukaupusi ir su pandemija puikiai susidorojusi lyderė. Vokietija pakeisti Europą turi galimybių – reikia tik noro.