Sovietinei sistemai siekiant visus suvienodinti ir sulyginti, džiazas buvo raktas į kitoniškumą: juk šios muzikos variklis yra asmenybės ir charakteriai, o ne pilka masė. Atsivėrus sienoms, jau tris dešimtmečius P. Vyšniauskas džiaugiasi galėdamas pristatyti pasauliui savitą, kitonišką lietuvišką muziką: net grodamas tarptautiniuose kolektyvuose, jis mėgsta įpinti ir savo krašto liaudies muzikos giją. „Man tai yra natūralu, savotiška tvirtybė koncertuojant. Tai – tarsi namas ant tvirtų pamatų“, – sako pašnekovas.
Anksčiausiai lietuviški džiazo kolektyvai minimi dar pirmosios Nepriklausomybės laikais. Vėliau, Lietuvą stekenant sovietų okupacijai, džiazas ilgam laikui nutilo ir pamažu pradėjo stiprėti tik 1960-aisiais. Sienos buvo uždarytos, viskas, ką muzikantai matė – tik aplinkinės Sovietų sąjungos šalys. Kaip manote, iš ko mokėsi šie 1960-ųjų ir vėliau susiformavę džiazo muzikantai? Kas jiems darė didžiausią įtaką, kas nurodė kryptį muzikoje?
Pastebėjau, kad jei koks nors reiškinys mene, moksle ar kitose srityse atsiranda, jis dygsta keliose vietose iš karto. Nebūna, kad kažkas vienas pradeda naują judėjimą ir veda visus iš paskos. Tarkim, sakome: „O! Norėčiau ir aš taip pat kaip Charlie Parker groti ar kaip Van Goghas piešti.“ Tada mokomės, kartojame, grojame, kopijuojame iš geriausiųjų. Taip daug kas darė, nors visą gyvenimą ir nekopijuosi, turi surasti savo kelią.
Valstybių sienos yra kiauros muzikai ir jos stilių atsiradimams. Ar Romantizmo epochos kompozitoriai tarėsi vienas su kitu: „Dėmesio dėmesio! Rytoj pradedame naują epochą.“ Skamba kvailokai. Taip ir džiaze, nepaisant geležinės uždangos, jis skverbėsi plačiai.
Lietuvoje kompozitoriai Balys Dvarionas (rekomenduoju visiems paklausyti jo kūrinį fortepijonui „Nuo kalniuko su rogutėmis“ – tai Bill Evans, tik truputį vėlesnis), Osvaldas Balakauskas, Gracijus Pauga, Eduardas Balsys ir daugelis kitų ėjo ta kryptimi, to tiesiai neįvardydami, nes džiazas buvo laikomas JAV imperialistų, didžiausio Sovietų sąjungos priešo, kėslu… Okupacijos metais viena pirmųjų figūrų buvo Juozas Tiškus ir jo bigbendas, atsiradęs 50-tų viduryje, taip pat Jonas Cijūnėlis su kvintetu, pasirodęs 1959 m. triumfališkame koncerte Vilniaus universiteto medicinos fakulteto rūmuose.
Trys dalykai, nepaprastai traukę įeiti į tą tunelį, buvo JAV radijo stotis „Voice of America“, nelegaliai gaunami muzikos įrašai ir uždrausta paslaptis.
Ar jūs galite įsivaizduoti muzikantą, sovietijoje metų metus klausiusį trimitininko Freddie Hubbard įrašų, o paskui, atsivėrus sienoms, kartu koncertuojantį toje pat scenoje? Stebuklas!
Prisiminkite savo karjeros pradžią. Kas jus pastūmėjo džiazo link? Kokius pavyzdžius, įkvėpimus matėte aplinkui?
Pati aplinka formavo kryptį, kurioje muzikos instrumentu galėjau pasakyti tai, ką aš noriu, o ne tai, ką man liepia. Kiek chorų, dainininkų giedojo ir dainavo dainelių apie Staliną, Leniną, komunistų partiją ir šviesų rytojų! Kiek dailininkų piešė agitacinių plakatų, darė paminklėlių raudoniesiems stabams, visos mokyklų sienos buvo nuklotos šita produkcija! Sistema vedė prie suvienodinimo, visi ir viskas buvo vienoda. O džiazas ir jo variklis yra asmenybės.
Galvoju viena, sakau antra, o darau trečia. Tokia buvo linija. Saksofonu gi žodžių neištarsi, taigi turėjau daugiau laisvės instrumentinėje muzikoje. Atsimenu, organizatoriai kelis Birštono džiazo festivalius buvo skyrę kažkuriam komunistų partijos suvažiavimui, festivalio lankstinukuose buvo cituojamos Leonido Brėžnevo mintys…
Su kompozitoriumi Andriumi Kulikausku 1969 m. pagroję šokiams Plungėje, naktimis darydavome visokius avangardinius įrašus, tai anaiptol nebuvo saldžių melodijų pynės. Žmonės, eidavę dirbti naktinėje pamainoje į „Linų audinių“ fabriką, aplenkdavo tą vietą, nes sakė, kad ten vaidenasi ir kažkas aimanuoja. Įrašinėjome į juostinį magnetofoną, o ten mano saksofonas aimanuodavo… Gabaliukas įrašo dar yra išlikęs.
Aš nestudijavau džiazo muzikos. Tuo metu, ačiū Dievui, tokių studijų nebuvo. Man į rankas įdavė saksofoną ir paprašė įpūsti į šitą metalo gabalą gyvybės, taip ir likau… Grojau mokyklos grupėje, vestuvėse, gimtadieniuose, laidotuvėse, po to išgirdau diksilendą, Louis Armstrong, Charlie Parker ir Count Basie. Tai jaunystės, Plungės periodas, vėliau, 1972 m., išvykau į Klaipėdą, kur grojau profesoriaus Prano Narušio bigbende ir Sauliaus Šiaučiulio kvartete džiazo klasiką. Vėliau sekė Vilnius, kur išgirdau genialų pianistą Balį Žiūraitį ir daug kitų gerų muzikantų. Paraleliai studijavau klasikinę muziką Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), taigi tos dvi linijos viena kitą labai papildė.
Kaip džiazas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės kūrimo? Minėjote, kad tekdavo su instrumentais scenoje maištauti prieš sovietinę sistemą.
Maišto buvo nemažai, ypač grojant Lietuvos konservatorijos bigbende. Kol esi jaunas, turi maištauti, kitaip nieko neišjudinsi. Džiaze tai daryti pakankamai patogu ir jei turi idėjų, gali jas įgyvendinti, tik, tiesa, tais laikais buvo svarbu jas paslėpti po kokiu nors kvailu, nieko nesakančiu, abstrakčiu pavadinimu. Pamenu, 1982 m. sausio 27 d. įvyko džiazo muzikos vakarų atidarymas Vilniaus kavinėje „Neringa“, kur grojome beveik dvejus metus. Mano kvartetui tai buvo didžiulė patirtis. Šeši vakarai per savaitę grojant po keturias valandas reikalavo nemažai fizinių ir dvasinių pastangų. Vėliau, įsibėgėjant Nepriklausomybei ir atgavus ją, teko labai daug koncertuoti įvairiuose renginiuose visame pasaulyje pristatant Lietuvos valstybę. Taip buvo po truputį pravertos laisvės oro durys. Matau didelę prasmę dirbti valstybei.
Jūsų kūryboje regimas ryškus etnografiškos muzikos vingis, kūrėte bendrus projektus su folkloro atlikėjais. Kuo jums svarbus lietuviškas identitetas džiaze?
Aš esu lietuvis, būdamas lietuviu ir grodamas tarptautiniuose kolektyvuose, įpinu ir savo krašto garsų juostelę. Tai labai malonus jausmas, nes gana gerai pažįstu savo krašto muziką, man tai yra natūralu, savotiška tvirtybė koncertuojant. Tai – tarsi namas ant tvirtų pamatų. Man tai neskauda, nejaučiu, tai natūraliai įaugę. Mačiau nemažai artistų, kurių pamatai daugiau ant finansų padėti. Neramu, ir tiek.
Ar džiazą kuriančiam žmogui svarbios jo šaknys, identifikacija su tėvyne? O gal kaip tik ši muzika įpareigoja nevaržomai laisvei ir kosmopolitiškumui?
Jei menininkas žino, ko jam reikia ir ko nori, jis nesimėto. Kartodamas tai, ką groja kiti pasaulyje, netoli nueisi. Taigi būtina surasti savo veidą. Nėra tautinio džiazo, bet yra nemažai tautų džiazo muzikoje, tai labai praturtina ir galutiniame rezultate duoda įvairiausių spalvų ir atspalvių. Man tai labai panašu į auksinį rudenį, kai medžių lapai pasidabina įvairiausiomis spalvomis. Tai yra labai gražu.
Kalbant apie paskutinių trijų dešimtmečių džiazą Lietuvoje, jau atsivėrus sienoms, kas jam padarė didžiausią poveikį? Iš visų keturių pusių pradėjusi plūsti informacija ne juokais supurtė visą meno lauką.
Aš nežinau, ar sienų atsivėrimas stipriai paveikė mūsų kultūrą. Saugokime savo kalbą. Mes turime mažą gyventojų skaičių, bet nemažą būrį stiprių tarptautinės klasės artistų, ir tai teikia vilties. Svarbiausia yra tai, kad mes jaunystėje gastroliuodavome tik į vieną, rytų, pusę, o šiandien yra kitaip. Nelabai suvokiame šios vertybės reikšmę. Svarbiausia – nesuvienodėkime. Siekime minties, veiksmo, žodžio įvairovės.
