2018-aisiais garsioji sportininkė buvo priversta palikta Šiaulių „Klevo“ sporto mokyklą, kur dirbo trenere nuo 1994-ųjų.
„Sporto mokyklą palikau skaudama širdimi. Niekada nepagalvojau, kad taip netikėtai baigsis mano žolės riedulio karjera. Atėjus dirbti tuomečiam jaunam direktoriui, tapau nereikalinga, neįvertintas mano triūsas treniruojant jaunąsias žolės riedulininkes. Man išeinant, direktorius net nepasidomėjo, ką veiksiu. Viskas buvo nubraukta, lyg Šiaulių žolės rieduliui nieko nebūčiau davusi, negarsinusi miesto“, – išgyvena žolės riedulio legenda.
Šiaulietė 22-ejus metus (1978-2000 m.) žaidė Lietuvos rinktinėje, buvo ilgametė Šiaulių „Tauro“ (vėliau – „Šiaulių“) žaidėja.
Sovietų Sąjungos čempionato bronzinė prizininkė (1985 m.) ir dukart taurės laimėtoja (1985 ir 1987 m.), 22 kartus Lietuvos čempionė (1979-2004 m.), 1987-aisiais, atstovaudama SSRS rinktinei, per Europos čempionatą iškovojo bronzos medalį. 1995–aisiais su „Šiaulių“ komanda Utrechte (Olandija) tapo Europos šalių čempionų taurės turnyro bronzine prizininke.
O. Pakolkienė – tarptautinės kategorijos teisėja (2007 m.), 2005 m. teisėjavo Europos čempionate Dubline, yra nacionalinės kategorijos trenerė (2003 m.), o nuo 2003 m. – Šiaulių moterų veteranių klubo „Tauras“ pirmininkė.
– Žolės rieduliui atidavėte net 40 metų, ar nesigailite savo gyvenimo susiejusi su šia sporto šaka?
– Tikrai nesigailiu. Žolės riedulyje atsidūriau 1978-aisiais lapkričio mėnesį – po vienerių metų, kai ši sporto šaka gydytojo Felikso Paškevičiaus dėka atsirado Šiauliuose.
Gimiau ir augau Kelmės rajone, baigiau Vaiguvos vidurinę mokyklą. Tuo metu Kelmėje žolės riedulys nebuvo kultivuojamas ir nepagalvojau, jog savo gyvenimą susiesiu su šia sporto šaka.
Mokykloje lankiau lengvosios atletikos pratybas, bėgiojau ilgus nuotolius. Žiemą slidinėjau, per kūno kultūros pamokas ir laisvalaikiu žaisdavau futbolą, krepšinį.
Augau didelėje šeimoje – mama pagimdė mūsų vienuolika, o užaugome dešimt. Kai tokia didelė šeima, namie buvo griežta drausmė, tvarka, buvome pratinami prie darbo.
Nuo pat mažumės mėgau sportuoti, buvau ištverminga, ypač domino bėgimas.
Kaime žaisdavome ledo ritulį – tėtis padarydavo lazdas iš riešutmedžio, o „šaibą“ atstodavo plokščias akmuo. Labai patiko ši sporto šaka, kuri reikalauja ištvermės ir greičio.
Apie žolės riedulį pirmą kartą išgirdau per Sovietų Sąjungos televizijos žinių laidą „Vremia“, kai buvo pagarsinta, jog Maskvoje susibūrė žolės riedulio komanda.
Nieko sau, pagalvojau, kaip įdomu. Brolis dar pajuokavo, kad negi dėl žolės riedulio lėksi į Maskvą, sako – nesvajok. Žaisti žolės riedulį buvo mano slapta svajonė.
– Vietoje Maskvos, nuvažiavote į Šiaulius.
– Po aštuonių klasių svajojau mokytis Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, tačiau neišleido tėvai.
Baigus vidurinę mokyklą, sesuo prikalbino Šiauliuose studijuoti Prekybos mokykloje, kurios vėliau nebaigiau. Išviliojo tam, kad galėčiau sportuoti ir gauti bendrabutį.
Lankiau lengvosios atletikos pratybas. Per vieną miesto sportininkų pagerbimo vakarą susipažinau su dviem merginomis, kurios diskutavo apie žolės riedulį.
Pasirodo, tai buvo „Tauro“ žaidėjos, kurioms pasipasakojau, kad irgi noriu žaisti žolės riedulį.
„Gerai, – sako, – ateik rytoj 20 val. į maniežą“. Po lengvosios atletikos treniruotės pasilikau laukti žolės riedulininkių.
Įspūdis buvo nepakartojamas: atėjo panos su trumpais sijonėliais ir su lazdomis. Treneris Feliksas Paškevičius mane, naujokę, pristatė komandai.
– Tą dieną puikiai menate, o kokie buvo pirmieji įspūdžiai, kai treneris jums davė žolės riedulio lazdą?
– Irgi nepakartojamas momentas. Tai buvo Televizorių gamykloje iš faneros klijuota lazda. Treneris parodė, kaip ja reikia užsimoti.
Kai su savo stipriomis rankelėmis ja užsimojau, tai nuskilo kabliukas ir su kamuoliuku nulėkė į tinklą.
Išsigandau, galvojau, jog treneris manęs jau nepriims. Tačiau jis mane nuramino ir pasakė, kad viskas gerai, turi stiprias rankas, tik daugiau lazdų nelaužyk, nes jų tuoj pritrūksiu.
Feliksas Paškevičius manęs dar paklausė, ar turiu seserų. Taip turiu, be manęs – dar penkios sesės. „Tai jas irgi atsivesk į treniruotę“, – paprašė.
Tačiau jos buvo vyresnės už mane, o aš iš seserų – pati jauniausia. „Labai gaila“, – nusivylė treneris.
Atsisveikinau su lengvąja atletika ir 1978-aisiais perėjau į žolės riedulį. Po pusmečio kovo mėnesį su „Tauru“ jau vykau į treniruočių stovyklą Azerbaidžane.
Gavau tvirtą Mukačiovo gamybos medinę lazdą, o kai įsitvirtinau rinktinėje, nusipirkau kokybiškas olandiškas lazdas.
– Jūsų gyvenime buvo ir futbolas, 1999-aisiais tapote Lietuvos čempione.
– 1980-aisiais komandą pradėjus treniruoti Rimantui Čaikauskui, futbolą dažnai žaisdavome per pratybas. Tada, prisimenu, reikėjo dar vienos komandos ir treneris mums pasiūlė sudalyvauti Lietuvos čempionate.
– Buvote „Tauro“ žolės riedulio komandos kapitonė, atakų organizatorė ir puolimo lyderė, ar esate suskaičiavusi visus įvarčius, kuriuos pasiekėte?
– Iš pradžių skaičiavau, o vėliau jau ne. Žaidžiau puolimo linijoje, o vėliau – pagrindinėje linijoje sauge.
Toje pozicijoje galėdavo žaisti tik sportininkės, pasižyminčios didele ištverme. Mat buvo kitokios taisyklės. Jeigu tave pakeisdavo, tai atgal pailsėjusi negalėdavai sugrįžti. Dabar gerai – išėjai, porą minučių pailsėjai ir vėl gali įsilieti į žaidimą.
Neužmiršiu rungtynių su Gardino klubu. Mūsų komanda uždirbo keturis mažuosius kampinius (tai dažniausiai padarydavo arba Angelė Bučmienė, arba Virginija Čaikauskienė) ir aš visus keturis sėkmingai realizavau.
Gerai mušti kampinius, taip pat kitų žaidimo triukų mane išmokė Sovietų Sąjungos rinktinės treneris Osincevas.
Jis į vartų kampus pastatydavo degtukų dėžutes ir į jas reikėdavo pataikyti – tekdavo atlikti 10 serijų po 150 ir daugiau smūgių kiekvienoje. Puikiai išmokau tas pamokas.
– 1987-aisiais dalyvavote Europos čempionate ir laimėjote bronzos medalį. Ar daug rungtynių teko žaisti?
– Tas čempionatas vyko Anglijoje, rinktinėje buvo ir Virginija Povilonytė-Čaikauskienė. Žaidžiau visas rungtynes saugės pozicijoje.
Į Sovietų Sąjungos rinktinę kviesdavo tai mane, tai Virginiją Čaikauskienę, Gražiną Plukaitę, Iriną Dildienę-Malyševą.
Teko žaisti stambiame turnyre Niujorke, 1983-aisiais buvau kandidatė dalyvauti pasaulio čempionate Malaizijoje.
Tačiau per paskutinę treniruočių stovyklą, likus vos savaitei iki išvykimo, gavau kelio traumą ir buvau priversta grįžti namo.
– Šiaulių „Tauras“ – legendinė žolės riedulio komanda, kuri per Sovietų Sąjungos čempionatus buvo rimta varžovė stipriausiems klubams. Ar daug treniravotės, kokius gaudavote atlyginimus?
– „Tauras“ tikrai buvo legendinė komanda, visos komandos mus vertino ir gerbė.
Šiauliuose mums buvo sudarytos puikios sąlygos, niekuo negalėjome skųstis. Tos, kurios atvažiavo iš kitur, buvo apgyvendintos bendrabutyje.
Buvome įdarbintos Televizorių gamykloje, kiekvieną mėnesį gaudavome po 140 rublių atlyginimą. Nueidavome tik jo pasiimti, bet nedirbome.
Treniruodavomės dukart per dieną, o rytais vykdavo mankštos. Krūviai buvo dideli, šiandienos jaunimas kažin ar tokius atlaikytų.
Su „Tauro“ komanda dalyvaudavome tarptautinėse varžybose Lenkijoje, Vokietijoje.
1986-aisiais gavau paskyrą dviejų kambarių butui ir mašinai, kurią padovanojau savo tėveliui, nes skraidžiau po visą pasaulį ir ji tada man buvo nereikalinga.
Atėjus Lietuvos nepriklausomybei ir sužlugus „Tauro“ gamyklai, netekome pagrindinio rėmėjo. Buvo suburta „Šiaulių“ komanda, kurioje su treniruočių draugėmis toliau žaidžiau, o vėliau tapau jos trenere.
– Kas labiausiai įsiminė iš žolės riedulio sovietmečiu, koks buvo Sovietų Sąjungos komandų meistriškumas?
– Meistriškumas buvo tikrai aukštas, sovietinė žolės riedulio mokykla buvo garsi. Gal ir juokingai nuskambės, bet čempionate žaidė vos šešios komandos – iš Ukrainos, Rusijos, Lietuvos ir Uzbekijos.
Čempionatai vykdavo turais, suvažiuodavo visos komandos ir žaisdavo. Pirmaisiais metais ypač stipri buvo Andižano „Andižanka“ (Uzbekija).
– Jeigu šiandien į aikštę išbėgtų tuometė jūsų vadovaujama ankstesnioji Lietuvos rinktinė ir dabartinė, kaip baigtųsi rungtynės?
– Šimtu procentų galiu teigti, kad jokia šiuolaikinė rinktinė mūsų nenurungtų. Mūsų pranašumas – didelė ištvermė, pasitikėjimas savimi, noras ir ryžtas nugalėti.
Dabartinė Lietuvos rinktinė pasižymėtų brandesniu technikos žaidimu. Dabar daug ką galima atsisiųsti kompiuteriais, o mes sovietmečiu buvome savamokslės, mūsų žolės riedulio mokykla iš pradžių buvo nulinė.
Kai grįždavau iš Sovietų Sąjungos rinktinės treniruočių stovyklos, daug naudingos informacijos perteikdavau savo treneriams.
Pirmasis treneris Feliksas Paškevičius buvo gydytojas, o iš jo estafetę perėmęs Rimantas Čaikauskas – futbolininkas.
– Baigusi aktyvųjį sportą, 2005-aisiais Šiaulių universitete įgijote pradinių klasių mokytojos specialybę, bet nusprendėte dirbti trenere. Kaip sekėsi?
– Kai dirbau trenere, reikėjo aukštojo mokslo diplomo, įstojau į Šiaulių universitetą. Tačiau tuo metu buvo panaikinta kūno kultūros specialybė ir pasirinkau pradinio ugdymo pedagogiką.
Vėliau buvo galimybė studijuoti kūno kultūrą, bet dėl kolektyvo pasilikau ankstesnėje grupėje. Vėliau Kvalifikaciniame institute baigiau ir kūno kultūrą.
Įgyta pedagoginė specialybė man nepamaišė, mokėmės psichologijos, kurią mėgstu. Galėjau studijuoti ir Kūno kultūros institute, bet nepanorau palikti „Šiaulių“ komandos, kurią treniravau nuo 1995-ųjų.
Iš pradžių buvo žiauriai sunku ir žaisti, ir treniruoti. Auklėtinės norėjo, kad aš ir kampinius muščiau, ir viską už jas daryčiau. Aikštėje jos man priminė viščiukus, kurie sekioja paskui savo mamą ir nerodo jokios iniciatyvos.
Supratau, kad reikia daugiau pasitikėti jaunimu, leisti jam save parodyti, daryti, klysti, mokytis iš klaidų, o man jau laikas išeiti ir jaunimui vadovauti nuo suoliuko.
Kai baigiau žaidėjos karjerą, buvo gerokai lengviau: įdomus darbas, galėjau savo patirtį perduoti žaidėjoms.
– Ar didelio meistriškumo sportininkei nebuvo sunku pradėti naują gyvenimo etapą – trenerės?
– Nebuvo sunku, kadangi toje pačioje komandoje žaidžiau, tiesiog įvyko tęstinumas. Tobulėjimui, kaip sakoma, ribų nėra.
– Kuriomis savo išugdytomis mokinėmis didžiuojatės, kokia pasiekta pergalė suteikė daugiausiai džiaugsmo?
– Labiausiai – Viktorija Vileikyte, kuri dar gina „Gintra-Strekte-Universitetas“ komandos vartus.
Daugiausiai džiaugsmo suteikė 1993 m. per Europos čempionato B diviziono turnyrą Sicilijoje iškovota antroji vieta, kuri mums leido patekti į A divizioną.
Buvo nežmoniškas karštis. Lemiamas rungtynes, berods, žaidėme su airėmis ir man per tas rungtynes atsinaujino kelio trauma.
Žaidžiau sukandusi dantis ir man pavyko pasiekti lemtingą įvartį. A divizione išsilaikėme labai ilgai.
Didelis džiaugsmas – mano treniruojamos „Šiaulių“ komandos 2000 ir 2001 m. per Europos šalių uždarų patalpų čempionų taurės turnyrą užimtos ketvirtosios vietos.
Taip pat su šia komanda, kurioje žaidžiau, 1995-aisiais pelnyti bronzos medaliai Europos šalių čempionų taurės turnyre.
– Ką norėtumėte patarti žaidėjoms, kurios renkasi trenerės darbą?
– Mylėti ir vertinti žaidėjus, būti geram psichologui. Žinoti, kad žolės riedulys labai sunki sporto šaka, pergalės iš karto neateina, reikės aukotis ir daug ko atsisakyti, užmiršti vakarėlius, kurie su sportu nėra suderinami.
– Esate tarptautinės kategorijos teisėja, ar ir dabar esate aktyvi?
– Teisėjavimas ir trenerės darbas – mano jau baigtos karjeros. Aikštės teisėjo metų cenzas – 45-eri.
O komisarės pareigos manęs nedomino, nes nepanorau į varžybas skraidyti už savo pinigus.
– Ar jūsų šeimoje yra daugiau žolės riedulininkų?
– Profesionaliame sporte aš viena. Mano dukra, 29-erių Sandra Anglijoje baigė Hullo universitetą, sukūrė šeimą su šiauliečiu Tomu ir dabar gyvena Mančesteryje.
Pusę metų jau esu močiutė, mano anūkėliui Teodorui – šeši mėnesiai. Su savo buvusiu vyru Vytautu, kuris važinėdavo teisėjauti į įvairias žolės riedulio varžybas, išsiskyriau 2006-aisiais, bet iki šiol palaikome glaudžius ryšius.
Prieš trejus metus sukūriau šeimą su veterinaru Vytautu Pakolka ir dabar esu Pakolkienė.
– Esate Šiaulių „Tauro“ moterų veteranių klubo pirmininkė, kaip dažnai susitinkate su buvusiomis komandos draugėmis, gal dalyvaujate veteranių turnyruose?
– Susitinkame, o turnyruose nedalyvaujame, nors ir esame kviečiamos, ypač pirmaisiais metais, kada susibūrėme į veteranų klubą.
Mūsų klube – įvairaus amžiaus žolės riedulininkės, kai kurios sportininkės už mane vyresnės 5-10 metais.
Kai dar dirbau trenere „Klevo“ sporto mokykloje, tai visos susirinkdavome ir pažaisdavome, paridendavome kamuoliuką.
Ne vienai mūsų žaidėjai yra operuoti keliai, klubai, todėl, metams bėgant, reikia žiūrėti savo sveikatą.
Jaunesnės dar turi noro pabėgioti, o mano kartos žaidėjos jau nenori rizikuoti savo sveikata. Susirenkame į pirtelę, pasėdim, prisimename savo jaunystę ir išsiskirstome.
– Koks jūsų laisvalaikis?
– Dviratis, sodas, kaimas. Mėgstu nuvažiuoti į savo gimtąją Vaiguvą, kur tėvų name gyvena brolis. Ten – didelė ramybė, gerai pailsiu po įtempto darbo.
Sodas – Šilalėje, kur gyvena mano vyras Vytautas, buvęs gero lygio futbolininkas, o dabar turintis savo vaistinę.
Dviračiu važinėju po darbo – numinu iki Bubių, Auštelkės, o Šilalėje prie manęs prisijungia ir vyras.
– Kokią Šiaulių žolės riedulininkę įvardytume geriausia per visą Lietuvos žolės riedulio istoriją?
– „Šiaulių“ vartininkę Rasą Baniulytę-Čepienę. Kai kas tokia laikytų mane, bet apie save nenoriu kalbėti.
– Kokia, jūsų nuomone, būtų simbolinė visų laikų Lietuvos rinktinė?
– Tai būtų mano kartos „Šiaulių“ žaidėjos, treniruojamos Rimanto Čaikausko.
Treneriui neiškildavo didesnių problemų ką kviesti į Lietuvos rinktinę, nes jos pagrindą sudarydavo vieno klubo žaidėjos ir tik viena kita sportininkė buvo iš kito klubo.
