Tada pasiūliau šį projektą vienos institucijos leidybos direktorei, kuri mielai sutiko, nusistebėjusi, kad šita idėja tiesiog sklando ore, nes ką tik kreipėsi kelios dailėtyrininkės, siūlydamos surinkti ir išleisti atsiminimus apie Kliaugienę... Deja, Kultūros taryba knygai paramos neskyrė.
Pamaniau, kad apie visų ignoruojamą Kliaugienę galėtume pasikalbėti bent jau mudu, kartu paliesdami įvairius dailės kritikos ir meno sistemos apskritai aspektus.
Bandymą išleisti straipsnių rinktinę prisiminiau neatsitiktinai, man įdomios kelios temos, susijusios su šia nesėkme. Pirma ‒ dailės kritikos rinkinių leidyba, antra ‒ istorinė perspektyva. Kodėl vieni autoriai tarsi nuskęsta (patys) arba tiesiog paskandinami (kolektyvinėje) atmintyje? Svarbus klausimas yra ir dailės kritikos turinio bei formos genezė.
Redas Diržys. Man ši istorija įdomi būtent dėl požiūrio į „teritoriją“. Tai atitiktų antrąją sąmonės raidos pakopą, kuri, pasak Leary’o ir Wilsono, siejama su emocine-teritorine samprata.1 Ji paprastai apibrėžiama kaip dominavimo-paklusnumo dichotomija, kurią stimuliuoja tokie psichoaktyvūs cheminiai preparatai kaip antidepresantai, alkoholis, barbituratai, benzodiazepinai... Apie tai šneku, nes būtent teritoriškumas apibrėžia ištisą epochą, siejamą su modernizmu, o Kliaugienės veikloje galima užčiuopti didžiąją dalį simptomų, būdingų to meto kultūrai. Gražina visų pirma analizavo, poetizavo ir įamžino heteroseksualių alkoholikų vyrų kultūros vizualinę paradigmą. Nubrėžė teritorines jos ribas, nes tiek laiko „surišimas“, tiek simbolizmas anuomet laikytas reiškiniu, kuris atmestinas a priori. Neabejoju, kad karčias šios didžiosios kultūros šaknis teko krimsti ir tau, Kęstuti, kai mokeisi tapybos Vilniaus dailės akademijoje. Be Kliaugienės būtų sunku ir Joną Gasiūną įsivaizduoti „rimtoje“ kompanijoje... Tačiau tai tik mažytės anomalijos, palyginti su šios ideologijos mastais ir šiandieninėmis šio viruso modifikacijomis.
K. Š. Mane irgi pirmiausia sudomino „teritorijų“ sąvoka, kuri tikrai nėra atsitiktinė. Iš dalies tos „teritorijos“ braižomos apgalvotai, jas tiesiog pasidalijant, kaip laukinio kapitalizmo laikais elgdavosi banditų grupuotės. Kita vertus, „teritorijos“ gali susidaryti iš dalies savaime, kam nors dirbant kokioje nors srityje, tyrinėjant kokį nors specifinį dalyką, o tada jau pati aplinka pradeda tą teritoriją „saugoti“, atsiranda tarsi sistemos inercija.
Beje, teritorijos ne tik pasidalijamos, bet ir aršiai ginamos... Prieš keletą metų viena menininkė, dirbanti ir knygų dizaino srityje, kultūrinėje spaudoje supeikė garsios dailėtyrininkės sudarytą garsaus tapytojo albumą. Straipsnio autorei buvo gana agresyviai paaiškinta, ką galima kritikuoti, o ko ne. Daugiau ji, kiek žinau, nebekritikuoja nieko.
R. D. Primena išmaldos (ir ne tik) prašytojų susistumdymus – bet kas bet kur gatvėje neatsistos. Kliaugienės atvejis man išskirtinai įdomus, nes ji, dirbdama nematomą darbą, sukrovė simbolinį kapitalą daugeliui dailininkų, priklausančių pačioms įvairiausioms kartoms. Viena vertus, rūpinosi menininkais, tyrinėjo jų kūrybą, socializavosi su jais, bet iš tikrųjų žvelgė vien kaip į (alfa)individus, dominuojančius tam tikroje teritorijoje. Šnekant Bachtino terminais, Kliaugienė nesąmoningai prisiėmė sau didvyrišką individualistinę poziciją slaugos chronotopo struktūroje. Ir atliko tą darbą itin sąžiningai. Tęsiant slaugos chronotopo liniją, Gražina buvo tarsi psichiatrijos ligoninės slaugė – kiekvienam pacientui sava, bet dirbanti sistemai... Tiesa, atsiskaitydavo ne administracijai, o idealizuotai ir abstrahuotai meno sampratai.
Nenuostabu, kad visą energiją atidavusi „bendram meno reikalui“, pati nesusikrovė visiškai jokio kapitalo – net jos tekstų knygelės šiandien niekam nereikalingos, ką jau kalbėti apie išsamią paties fenomeno analizę. O juk būtent Kliaugienė sukrovė kapitalą visai vėlesnei dailėtyrinink(i)ų kartai, kuri dar ir dabar eksploatuoja jos palikimą. Kliaugienės išskirtinumas bene geriausiai atsiskleidžia, lyginant jos ir Alfonso Andriuškevičiaus dailės kritiką. Ji – analogų neturinti amžininkė, viską bandžiusi patirti savo kailiu. Pati ėmėsi tapyti, kad suvoktų, kaip tas daroma, vartojo alkoholį, kad galėtų „įeiti į dailininkų teritoriją“. Andriuškevičius šalia jos – tik narciziškas imitatorius, besidangstantis moderniomis frazėmis. Ilgą laiką maniau (tiesą sakant, tokią mintį įpiršo sisteminės dailėtyrininkės), kad tai jis įtvirtino mūsų dailės kritikai naują sąvoką „kontekstas“, su kurio besaikiu vartojimu sieju psichopatinio kapitalizmo įsigalėjimą dailėtyroje ir ne tik joje. Deja, gilindamasis į Kliaugienės tekstus, įsitikinau, kad būtent ji yra „konteksto“ kaip teritorinio vieneto pribuvėja...
K. Š. Sąvokos „kontekstas“ atsiradimą mūsų dailės kritikoje laikyčiau nesąmoningo perėjimo iš sovietinės kalbėsenos į kapitalistiniam mąstymui būdingą režimą ženklu. „Kontekstas“ reiškia tarpusavyje nesusijusių, nužmogintų, prekėmis paverstų reiškinių, objektų, daiktų sangrūdą. Dailės kritikas gali iš tos sangrūdos, tarsi iš kokio sandėlio traukti, ką nori ir kada nori.
Beje, ši sąvoka susijusi ir su apibrėžimu „meninis laukas“, net „šiuolaikinio meno laukas“. Man atrodo, tai perimta iš agrarinės lietuvių literatūros ir jos kritikos. Laukas asocijuojasi su kaimu, su kolūkiu, na, gal dar su priemiesčiu. Tikėtina, šis terminas atkeliavęs iš rusų kalbos ir atitinkamos meno sistemos ‒ kul’turnoje pole. Įdomu, kad Kliaugienė apie „kontekstą“ samprotavo jau 1982 m. straipsniuose...
R. D. Atkreipk dėmesį ‒ Kliaugienė, vartoti šį terminą, be kurio neįsivaizduojama šiuolaikinė dailėtyra, pradėjusi prieš gerus tris dešimtmečius, yra neabejotina pirmeivė... Andriuškevičius jį tik pasisavino, išdistiliavo aparatu, pasiskolintu iš Clemento Greenbergo, ir pavertė eiline abstrakcija, skirta pasimėgavimui (vartojimui). Sakyčiau, tai verbalinis vibratorius jaunoms dailėtyrininkėms... Andriuškevičiaus „reiškinį“ apskritai įvardyčiau terminu „politiškai seksualus“. Be to, jis mėgsta kapitalą krautis, mūvėdamas „baltomis pirštinėmis“. Gal čia ir būtų atsakymas, kodėl vienų knygelės remiamos, o kitų nelabai...
K. Š. Iš naujo skaitinėjant Kliaugienės straipsnius, šnekučiuojantis su tais, kurie ją pažinojo, susidaro įspūdis, kad Gražina bent iš dalies nepaisė „teritorijų“ − sakė, rašė tai, ką manė, paradoksaliai aršiai gindama... oficialią meno sistemą. Antai kalbėdamasi su Jurgiu Kunčinu, aiškino, kad ji jokiu būdu nėra objektyvi, tačiau stengiasi būti sąžininga. Andriuškevičius kitoks. Gudresnis. „Subjektyvus panestetizmas“ padėjo jam, viena vertus, išvengti sunkiasvorės sovietinės dailėtyros klišių, antra vertus, neleido būti nuoširdžiam.
Pradeda net atrodyti, kad garsusis Andriuškevičiaus dailės kritikos „posūkis“ vadinamojo šiuolaikinio meno link (dėl to vyresni dailininkai net kaltino jį išdavyste) nulemtas pragmatiško požiūrio, nes tai tiesiog naudingiau karjerai. Juk buvo jau akivaizdu, kad biurokratinę ir finansinę galią sėkmingai perima kita institucinė grupuotė, reprezentuojanti „šiuolaikinį meną“. Iš Andriuškevičiaus tekstų, skirtų „naujajam menui“, susidaro įspūdis, kad tiek formalistinė panestetinė jo dailės kritikos retorika, tiek argumentacija ne itin nutolusios nuo sovietinės modernizmo interpretacijos. Gali būti, kad Andriuškevičius to „naujojo meno“ net nesuprato. Žinoma, jeigu apskritai ten būta ką suprasti. O sprendžiant iš to, kaip entuziastingai jaunieji „šiuolaikinio“ meno atstovai pritarė Andriuškevičiaus panestetizmui, žinoma, taikomam jų pačių kūriniams, panašu, kad net ir jie patys nelabai suprato, ką ir kodėl kūrė. Svarbu, kad juos už tai gyrė...
Kliaugienės nuoširdumas įspūdingas. Atliksiu išpažintį ir aš! Mintis „sugrąžinti Kliaugienę“, išleidžiant išsamią jos straipsnių rinktinę, buvo tarsi bandymas pagelbėti pačiam sau. Nes girtuoklį supranta tiktai girtuoklis. Juo labiau kad nei alkoholizmas, nei narkomanija nėra išgydomi. Tiesiog yra geriantys ir nebegeriantys alkoholikai. Aš priklausau antriesiems. Todėl jaučiu simpatiją Kliaugienei, nors jos nepažinojau. Čia nereikėtų įžvelgti pašaipos. Sakau nuoširdžiai.
R. D. Prieš kelerius metus studentams pasiūliau atlikti praktinį eksperimentą – jeigu bus smarkiai apgirtę nuo alkoholio, bet dar pakankamai sąmoningi, kad įstengtų susirasti popieriaus ir kokią nors priemonę, paliekančią pėdsakus, tegul pabando ką nors nupiešti. Rezultatai labai priminė abstraktųjį ekspresionizmą. Šnekėdamas apie „alkoholikų kultūrą“, turėjau galvoje ne tiek sindromą, kiek pačią ideologiją, kurios propagavimas taip paveikia smegenis, kad tokia priklausomybė atsiranda. Sugrįždamas prie „teritorijos“ klausimo, siūlyčiau atkreipti dėmesį, kad didžiąja dalimi tai tapybos zona, apie skulptūrą Kliaugienė akivaizdžiai vengė rašyti.
K. Š. Taikli pastaba dėl tapybos. Mano studijų VDA metais Tapybos katedra atvirai propagavo „alkoholio kultūrą“. Būdamas trečiame kurse, 1999 m., vis dėlto ryžausi nueiti į psichologinės pagalbos kursus, skirtus alkoholikams. Jie truko tris savaites. Nuo tada alkoholio nebevartoju. Tačiau Tapybos katedros „kultūros“ apsuptyje tapau „svetimas“, bent jau atrodžiau įtartinas... Kartą kavinėje „pas Erlicką“ blaivus sėdėjau tarp girtų kursiokų ir poros jau stipriai apsinešusių dėstytojų, iš kurių vienas vis skersakiavo į mane, kol galų gale neištvėrė, ir mosuodamas man po nosimi stambiu kumščiu, piktai iškošė: „Tu toks blaivus, toks teisingas, tuoj išmalsiu marmūzę, kad nesijaustum pernelyg tobulas...“
Į VDA įstojau 1996 m. Kliaugienė jau buvo mirusi. Studijavau tapybą, dailės kritika nesidomėjau... Per vadinamąsias peržiūras Dailės akademijoje eidavome pasijuokti iš dailėtyros studenčių piešinių ir tapinių. Tiek to sąlyčio. Apie Kliaugienę sužinojau gerokai vėliau, daugiausia iš visokių užuominų... Tu mokslus baigei gerokai anksčiau, be to, Taline, tačiau 1991-aisiais sugrįžęs vis tiek susidūrei su Vilniaus meno sistema, bent jau su jos aidu Alytuje? Ar dažnai kas nors minėdavo Kliaugienę? Ar tau asmeniškai teko su ja susidurti? Kokia buvo jos „legendos“ galia?
R. D. Tavo prisiminimai atgaivino ir manuosius. Štai viena smagi istorija iš egzaminų į Vilniaus dailės institutą 1985 m. Aš stojau į skulptūrą, mano klasiokė – į dailėtyrą. Tais metais užduotis parinko kažkokie pokštininkai – būsimosioms dailėtyrininkėms (kiek pamenu, vyrukų nebuvo) teko piešti gipsinę Gatamelatos galvą... Egzaminai naujuosiuose rūmuose tuo pat metu vyko ir skulptoriams, ir dailėtyrininkėms. Auditorijos netoli viena nuo kitos. Piešimo egzaminas truko tris dienas po tris valandas. Darydavome pertraukėles, pasidomėdavome, kaip kitiems sekasi, kas rūkydavo, kas šiaip pasitrainiodavo. Per pirmąją pertraukėlę susitinku su pretendente į dailėtyrininkes, o ji jau ir mintį turi – prašo, kad kitą dieną atsineščiau Gatamelatos studiją, kurią jau esu nupiešęs, o ji perkels į antspauduotą stojamųjų lapą. Pasirodo, net atsistojusi daugmaž į tą pačią vietą, iš kurios aš galvą piešiau. Sakė „sudegti“ nebijanti, nes neturi ką prarasti – pati vis tiek nieko nenupieš.
Taigi pirmą dieną brūkštelėjo vos kelias linijas, o kitą dieną, slapta įsinešusi mano studiją, piešė labai stropiai. Dėl formatų neatitikimo ta perpieštoji vos vos tilpo į stojamųjų lapą. Trečią dieną atėjau pasižiūrėti – žiauru – toks žemėlapis... Buvo labai juokinga. Bet nieko – įstojo. Šioje istorijoje įdomiausia tai, kad niekas jos neįskundė... Visi elgėsi solidariai. Esu girdėjęs, kad vėliau privalomiems piešimo atsiskaitymams gudresnės dailėtyrininkės „įdarbindavo“ skulptūros ar tapybos studentus...
K. Š. Per mano stojamuosius egzaminus į tapybos specialybę piešėme pozuotojos portretą. Man išėjo ne tiek portretas, kiek autoportretas. Kita užduotis ‒ sėdinti pozuotoja. Ir vėl nupiešiau sėdintį... save ‒ kūnas tarsi pozuotojos, bet veidas tarsi mano. Tiesa, taip atrodė tik aplinkiniams ‒ tiek stojantiesiems, tiek dėstytojams. Aš pats kategoriškai tą neigiau! Beje, tais metais neįstojau.
Kliaugienės noras pritapti prie dailininkų, tiek vartojant (kartu su jais) alkoholį, tiek bandant pačiai tapyti, rodo, kad jai nestigo maksimalizmo. Ir gebėjimo abejoti.
R. D. Kliaugienės vardą buvau girdėjęs dar iki studijų, bet mane tada domino „rimti reikalai“ – skaičiau Henri Perruchot knygas apie menininkus, širdin dėdamasis kiekvieną žodį, „tarp eilučių“ kažko vis ieškojau Liongino Šepečio „Modernizmo metmenyse“, varčiau Herberto Reado modernaus meno istoriją, taigi Kliaugienei neturėjau laiko. Estijoje jos irgi niekas nežinojo, o ten man atsivėrė visai kitas pasaulis. Kai 1991 m. grįžau į Lietuvą, mintys, dėstomos Kliaugienės (ir ne tik) straipsniuose, jau atrodė iš praėjusios epochos – tų pačių aukščiau išvardytų „veikalų“ (kontr)ideologijos ribose... Bet pagal „politinį svorį“ buvo juntama Kliaugienės įtaka tuometiniam dailės cechui. Geras mano bičiulis Algis Judickas, kryždirbys ir modernistinės-avangardistinės manieros tapytojas iš Pivašiūnų, prieš tris dešimtmečius gyrėsi, kad ir apie jo tapybą Kliaugienė šį tą gero parašiusi ar bent pasakiusi.
Nemažai dailininkų savo lėšomis yra išsileidę knygeles, į kurias paprastai būna sudėta daug atsitiktinių minčių apie juos, vėlyvojo sovietmečio „modernistus“, turėjusius daug ambicijų, tačiau neįvertintus. Visi jie – Kliaugienės „pacientai“. Pirmuosius dailės metus kapitalistinėje Lietuvoje geriausiai apibūdintų toks kiek perfrazuotas „tautų vado“ posakis, kurio (turiu galvoje originalią versiją) autorystė, pasirodo, priklausė visai ne Stalinui: „Tikrasis menas yra andriuškevičiškas savo turiniu ir giliai kliaugiškas savo forma.“
K. Š. Spontaniškai prisiminiau, kaip prieš porą metų elektroniniu paštu susirašinėjau su menininku Žilvinu Kempinu, kuris mane mokė, kad, jeigu „teisingai elgsiuosi“, turiu galimybę (ne)tolimoje ateityje užimti Andriuškevičiaus vietą. (Kur?) Atseit, duomenų tam turiu... Susimąsčiau, kaip aš elgiuosi? Teisingai ar neteisingai? Andriuškevičiškai ar kliaugiškai? O gal diržiškai, pagal tave, Redai? Tada išeitų, kad Andriuškevičius irgi elgiasi teisingai... Tačiau ką reiškia elgtis teisingai?
Turinio ir formos klausimas irgi įdomus. Mėgstama sakyti, kad Kliaugienė ir Andriuškevičius mūsų dailės kritikai suteikė eseistinio lengvumo. Iš dalies sutikčiau, nes jie nerašė valdiškų tekstų, abiejų stilius buvo „subjektyvus“. Tačiau dabar, kai juos palyginame, ryškėja gana dideli skirtumai. Pavyzdžiui, Kliaugienė, priešingai negu Andriuškevičius, neatitrūkdavo nuo tikrovės, nuo aplinkos, buvo su ja tarsi susiliejusi.
R. D. Vartodamas šiame tekste eksploatuojamą frazeologiją, sakyčiau, kad jie vienas nuo kito skiriasi kaip teritorija nuo žemėlapio, įvertinant, kad „žemėlapis nėra teritorija“ ir pritaikant visas Alfredo Korzybskio apibrėžtas struktūrines erdvės matematizacijos konotacijas.2 Ar kas galėtų nurodyti nors menkiausią teritoriją, siejamą su Andriuškevičiaus veikla? Net grupė „24“ labiau primena žemėlapį negu teritoriją – tarsi viskas sužymėta, bet niekas ten nedygsta, net piktžolės... Jo teritorija galėtų būti nebent VDA Dailėtyros katedra...
K. Š. Tiek Kliaugienė, tiek Andriuškevičius priklausė savo laikmečiui, menas ir meno sistema jiems buvo neginčytina šventenybė. Tačiau Kliaugienė nevengdavo ir įvairių kritinių ekscesų, žinoma, pačios meno sistemos ribose, į kurias ji nesikėsino, priešingai – jas gynė. Pakritikuodavo ir pačią meno (aišku, ne politinę) sistemą, jos nesudievino. Savęs irgi nekėlė ant pjedestalo, nors pats profesinis cechas, žinoma, buvo privilegijuotas, juk jam suteikta teisė „spręsti“. Andriuškevičius meno sankabą su meno sistema aptaria gerokai rečiau, tų klausimų vengia. Šiuo atžvilgiu Andriuškevičių pavadinčiau „gudriuoju esencialistu“ arba „tyliuoju modernistu“. Kliaugienė buvo estetikos sociologė, o Andriuškevičius ‒ meno teologas. Jo uždavinys ‒ sukurti iliuziją, neva meno sistema geriausiu atveju yra tiesiog neutrali terpė, kurioje skleidžiasi kūrinys. Na, keletas žodžių atgaline data kartais pasakoma ir apie sovietinę sistemą. Nors šiaip laikomasi požiūrio, kad „estetinė tikrovė“ yra imanentiška pati sau. Be to, Andriuškevičius, tarsi klasikinis Narcizas, dailėje matė labiau savo paties ir savo erudicijos atspindį. Jo rašiniai, ypač eseistika, išduoda žavėjimąsi savimi kaip tekstu. Mėgstamiausia jo frazė ‒ „aš esu taip parašytas“...
Šiuo požiūriu simptomiškas yra garsusis Andriuškevičiaus straipsnis apie „seminonkonformistinę“ dailę, parašytas 1992-aisiais. Beje, tai tas retas atvejis, kai jo tekste nemaskuojama vadinamoji meno sistema. Negailestingai išnarstęs sovietmečio dailę, Andriuškevičius sustoja, panašu, natūraliai(?) nejausdamas poreikio analogišką procedūrą atlikti ir dailėtyros, ir dailės kritikos (gal net savo paties) atžvilgiu. Dailės kritika yra tarsi koks absoliutas anapus „gėrio ir blogio“, ji sprendžia ir vertina, tačiau pati nekvestionuojama. Toks požiūris gyvuoja ir šiandien. O kaip tu supranti „andriuškevičišką turinį“ ir „kliaugišką formą“?
R. D. Šis posakis – tai mitologizacijos ir dualizmo parodija. Du elementai, be kurių buržuazija (įskaitant ir sovietinę) tiesiog negali gyventi, nes nebetektų prasmės. Dualizmas ypač atsiskleidžia, panagrinėjus Kliaugienės įtaką kitai svarbiai Lietuvos dailės personai – Ramintai Jurėnaitei, kurios socializacija su menininkais bent jau pradiniame etape išoriškai buvo labai panaši į Kliaugienės, tačiau turinys kur kas pragmatiškesnis. Takoskyrą tarp šių dviejų kertinių asmenybių išreiškia „buržuazinio idealizmo“ virsmas „buržuaziniu cinizmu“.
Pirmasis (idealizmas) yra susijęs su menininkų, kurie pagal savo darbo pobūdį yra psichikos darbininkai, proletarinės paskirties neigimu. Kliaugienei „talentas“ buvo aukščiau už viską, beje, jo dydis priklausė nuo miesto, kuriame dailininkas gyvena, didumo. Savo ruožtu darbas – neutralus dalykas, neturintis jokios pridėtinės vertės... Kapitalizmo klasika, taip sakant... Toks mechanizmas leidžia tikėtis, kad visi tikslai pasiekiami. Buržuazinio cinizmo doktrina remiasi darbo priemonių ir darbininkų (t. y. menininkų) demonizavimu (šie laikomi daiktais, objektais, gyvuliais ir pan.), o tikslai tampa nebepasiekiami, todėl simuliuojami įvairiomis buržuazinės kultūros formomis. pirmąją SMC parodą 1993 m. ir jai skirtą tekstą Jurėnaitė pavadino: „Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai“.
Antra vertus, turinio ir formos atskyrimą galima prilyginti jau anksčiau aptartam teritorijos ir žemėlapio dualizmui. Kas nugalėjo (tiksliau tariant, kas progresuoja), matome iš jau visiškai atvirai šiandien triumfuojančios žemėlapizacijos (ar mappingo) – pastarųjų metų dailėtyros knygos tą tik patvirtina. Noriu pabrėžti, kad teritorijos žemėlapizacija (kolonializmas, pavyzdžiui, googlemaps) nėra tapati žemėlapių teritorizavimui (neokolonializmas ir autokolonizacija, pavyzdžiui, atitinkamai Jurgio Mačiūno Fluxus atlasai, Linos ir Vytauto Michelkevičių 2020 m. išleistas „Diagraminės vaizduotės atlasas: žemėlapiai tyrimuose, mene ir edukacijoje“). Sakyčiau, mudu čia dabar užsiimame kažkuo panašiu į žemėlapių deteritorizaciją ir teritorijos dežemėlapizaciją kartu paėmus: psichopatinės (išvalytos ar elitizuotos) erdvės sampratai grąžiname (galbūt kvantinio) laiko ir klasines dimensijas.
K. Š. Mane pralinksmino, netgi prajuokino 7 meno dienose visai neseniai pasirodžiusios dvi geriausių pastarojo meto knygų apžvalgos. Sisteminio mąstymo paradoksai! Kai leidome knygą „Dailės kritikos (meta)metodologijų metmenys“, viena dailėtyrininkė parašė, kad tai tekstinis monstras, kurio niekas neskaitys, nes knygoje keliamos problemos išpūstos iš varlės pilvo... Ir štai skaitau tos pačios dailėtyrininkės jau kitos knygos recenziją: „Na aišku, kad tai nėra vakaro skaitalas. Regint turinio tirštį apima pagarbi baimė, kad visko nesuprasi, kad nėra pasaulyje tiek laiko, jog įsigilintum į šitiek paveikslėlių, kurie yra atskiri (vaizduotės) pasauliai.“3 Akivaizdu, kad ir pati recenzentė jos ne(per)skaitė. Tai knyga, kurios, akivaizdu, niekas neskaitys, tačiau tekstai guodžia, anot recenzentės... Apskritai knyga labai graži, nes gavo Kultūros ministerijos apdovanojimą... Arba gavo apdovanojimą, nes yra graži... Taigi dabar knygų skaityti nebūtina, užtenka jas surūšiuoti pagal apdovanojimus. Beje, viena vilniškė dailėtyrininkė netiesiogiai užsipuolė tave dėl „(Meta)metodologijų“ knygos...
R. D. Šiais laikais, kai visi rėkia, bet niekas nebesiklauso, pradeda veistis tokia specializacija kaip influenceriai, kurie bando daryti įtaką aplinkiniams, aiškina, ką skaityti, o ko ne, ką daryti, o ko ne, ir t. t. Tai logiška, nes padeda generuoti kapitalą. Naujosios kartos autorių knygos tampa vartojimo objektais, pagrindinis faktorius, apibūdinantis jų „sėkmę“, yra pardavimų skaičius. Bet ir kiti simptomai praneša apie perduodamos žinios įtaką... Man padarė įspūdį pastaruoju metu įvykusi Jurijaus Dobriakovo vidinė transformacija – vos prieš kelis metus rašęs atvirą sisteminę panegiriką, už kurią tavo minėtoje knygoje labai pelnytai įvardytas „buržuaziniu kritiku“, šiuo metu jis publikuoja išties aktualius tekstus, kritikuojančius struktūrinį buržuazijos rasizmą, antai išvertė interviu su Achille Mbembe.4 Nenoriu sau prisiimti influencerio nuopelnų, bet procesai vyksta ir mane tai džiugina.
K. Š. Nemanau, kad interviu su Mbembe išverstas dėl jo dėstomų idėjų, juo labiau dėl pažiūrų. (Kamerūno filosofas, rašytojas ir politinis teoretikas kritiškai vertina struktūrinį rasizmą ir postkolonializmą kaip vieną iš kolonializmo atmainų.) Tiesiog jo pavardės šmėstelėjimas gali ateityje duoti tinklaraščiui papildomų balų. Žiūrėkite, kokie mes pažangūs! Beje, Jurijaus pavardė šmėstelėjo ir peticijoje dėl Mindaugo Navako „Kablio“ AICA narių sąraše. Taigi tavo optimizmas tuščias...
R. D. O gaila... Atrodė, tikras situacionistinis veiksmas – autorių, kuris diskredituoja struktūrinį rasizmą, pristatyti tinklaraštyje, kur skleidžiasi struktūrinis rasizmas. Matyt, nei vertėjas, nei publikuotojai nesuvokia, apie ką Mbembe iš tikrųjų kalba... Gal autoriai pasirenkami pagal tai, ar jie yra kokių nors prestižinių universitetų absolventai?
Mane kiek pribloškė faktas, kad viena vilnietė dailėtyrininkė, įsižeidusi dėl sisteminės – pabrėžiu, būtent sisteminės, o ne asmeninės – kritikos „(Meta)metodologijų“ knygoje, užsipuolė ne mane, bet mano... artimuosius dėl minčių, kurias paskelbiau viešai. Ir tai nėra koks pavienis atvejis – tai sisteminė keršto už kritiką taktika.
K. Š. Kartais į „keršytojų“ vaidmenį įsijaučia ir vadinamieji ekspertai, spręsdami, ką paremti, o ko ne.
R. D. Ir dar apie skaitomas ar neskaitomas knygas. Kažkada, dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, Andriuškevičius atvyko į Alytų, į Dailės mokyklą. Tai buvo Vilniaus dailės akademijos savireklama, bandant patraukti potencialius studentus, įsiūlyti menkai perkamas knygas, tarp kurių buvo ir 1998 m. išleistas Andriuškevičiaus rinkinys „72 lietuvių dailininkai apie dailę“. Autoriui savo knygą pristatant paaugliams, šie norėjo kuo greičiau dingti iš salės. Situacijos absurdiškumas kiek priminė Beuyso „pasakas mirusiam kiškiui“ – skirtumas tik tas, kad pasakotojas, galima sakyti, miręs, o kiškiai dar gyvi. „Politiškai seksualaus“ asmens amplua nesuveikė... Beviltiškumo apogėjus buvo pasiektas, kai Andriuškevičius, gelbėdamas situaciją, pradėjo teisintis, kodėl į savo knygą neįtraukė nė vieno menininko iš Alytaus. Dabar ta istorija vėl išniro iš atminties, nes labai smarkiai skiriasi nuo Kliaugienės taktikos. Ji kapstėsi po kiekvieno individualaus menininko šiukšlyną, o Andriuškevičius (ir ne tik jis) „kanonizuoja“ pagal sąrašą – po 72 iškart. Kliaugienės tekstai vis dar išlaiko pirminį kvapą, nors kai kam jis atrodo nemalonus, o Andriuškevičiaus dezodorantai jau seniai išsivadėję. Turint galvoje, kad kapitalizmo kultūra yra šiukšlių gamybos industriniu būdu ideologija, Kliaugienė stropiai rūšiavo žmogiškąsias atliekas (tai, beje, jau minėto Mbembe’s terminas apibūdinti žmonėms, kuriuos „pirmasis pasaulis“ laiko nereikalingais), atsižvelgdama į jų skleidžiamą specifinį kvapą, o Andriuškevičius ėmėsi tokių atliekų grupes purkšti dezodorantais...
Atskiro dėmesio nusipelno Kliaugienės požiūris į provincijos dailininkus, unikalu jau tai, kad šie apskritai parūpo – to nebuvo iki jos, nėra ir po jos. Antra vertus, požiūris grynai kolonialistinis, nors greičiausiai net pati apie tai nesusimąstė. Toks klasikinio prancūzų kultūrinio-psichinio kolonializmo taikymas mažu masteliu.
K. Š. Taip, tai įdomus aspektas. Kalbant apie Sąjūdžio tarpsnį ir pirmuosius nepriklausomybės metus, galima paminėti Algį Uždavinį, garsėjusį ne tik originaliais dailės kritikos tekstais, bet ir principo „šimtas dolerių“ taikymu. Jis rašė daugiausia apie Kauno dailininkus. Tiesa, ir pats buvo kaunietis. Virginijus Kinčinaitis retkarčiais rašo apie šiauliečius, nes pats yra šiaulietis. Vilniuje gyvenantys kritikai apie vadinamąją provinciją nuosekliau nerašo. Centralizacija tiek instituciniu kolonializmo, tiek mentaliniu dailėtyros lygmeniu nuo sovietinių laikų nepasikeitė nei per nago juodymą.
Šiuo klausimu šiandieninė dailėtyrininkių hierarchija nepajudinama, tarsi kokie gelžbetoniniai luitai būtų įbesti galvose. Per trisdešimt metų šiek tiek pakito tik retorika, terminai, pavardės tarsi kitos, bet... Užtenka, užsukus į Vilniaus dailės galeriją, kuri kažkodėl vadinama Nacionaline dailės galerija, pasižiūrėti „naują Vilniaus dailės ekspoziciją“, kuri nežinia kodėl vadinama nauja Lietuvos dailės ekspozicija, ir jokių abejonių nebelieka. Ar tu, Redai, esi bent kartą apžiūrėjęs NDG nuolatinę ekspoziciją? Ir ką apskritai manai apie „centro lygį“?
R. D. Ką tokį???
K. Š. Ar (dailės) kritika apskritai gali egzistuoti provincijoje, gal tai reiškinys, būdingas tik sostinei?
R. D. Kritika yra privaloma, nes tai kiekvieno gyvo organizmo reakcija į aplinką... Nesvarbu, kur esi – centre ar pakraštyje, kairėje ar dešinėje (nuo kapitalo). Meno (dailės) kritika yra vien kritikos imitacija, reikalinga tam, kad buržuazija nusistatytų hierarchinį, kaip tu įvardijai, „lygį“. Problema gal tik ta, kad buržuazinis mąstymas tam tikru laipsniu jau apėmęs beveik kiekvieną iš mūsų... Kliaugienė savo tekstuose, atrodo, užkabino šią temą, nors ir nelabai sąmoningai... Sakyčiau, netgi atvirkščiai proporcingai – tai, ką ji aukštino, šiandien norisi atmesti, o tai, ką demonizavo, sisteminė dailėtyra jau tris dešimtmečius bando nutylėti. Gal dėl to ir pradėjome šį pokalbį?
K. Š. Taip, Kliaugienė netipiška, nes rašė ir apie vadinamąją provinciją, nesibodėdavo nuvykti į regionus. Žinoma, gal todėl, kad pati kilusi iš Panevėžio? Net elgdavosi labai jau neapdairiai, paminėdama provincijos dailininkų pavardes. Jokia Vilniuje gyvenanti, save gerbianti šiandieninė dailės kritikė ar dailėtyrininkė to tikrai nedarys. Tačiau Kliaugienės demokratija tuo, deja, ir baigiasi. Buvo įsitikinusi, kad kuo mažesnis miestas, atskaitos tašku imant „centrą“, tuo žemesnis lygis. Žinoma, Vilnius šiuo atžvilgiu ne tiek geografinis, kiek institucinės galios centras, nes turima omenyje keletas institucijų, galerijų su jų įtakos zona, kartais nusidriekiančia ir iki provincijos. Tačiau pakraščiams, nesusijusiems su šia institucine sistema, išlaikyti „centro lygį“ nepavyksta, nors tu ką. Ir tas „lygis“, pasak Kliaugienės, vis krinta, ypač atokiau nuo Panevėžio. Žinoma, tą „lygį“ nustato, stratifikuoja dailėtyra ir dailės kritika. Tau, Redai, „Marcinkonių apylinkių dailininkui“, tai menka paguoda?
R. D. „Marcinkonių apylinkės“ koncepcija (ją pusiau sąmoningai pradėjo plėtoti jaunosios kartos dailėtyrininkė Eglė Mikalajūnė) leidžia Alytų ir Vilnių suvokti kaip tolimas ir šiuo atžvilgiu tolygias provincijas.
K. Š. Kliaugienė siūlė į situaciją pažvelgti provincijos dailininko akimis, tarsi „iš vidaus“... Bet ir toliau viską vertino kaip privilegijuota sostinės dailės kritikė, nuoširdžiai tikėdama, kad įsijautė į provincijos dailininkų padėtį. Pastangos buvo naivios, bet labai nuoširdžios. Tai verta pagarbos. Pacituosiu Kliaugienės straipsnį „Atvejis be precedento“: „Pretekstą rašiniui davė Varėnoje be jokių meno tarybų leidimo, be specialisto rankos atsiradęs interjeras, kurį išties galima pavadinti atveju be precedento. Tai, kas atsitiko Varėnoje, pranoksta bet kokį „blogo skonio“ įsivaizdavimą.“5 Pasirodo, kažkoks savamokslis renovuojamoje Varėnos geležinkelio stotyje prikūrė sgrafitų, laisvai „interpretuodamas“ Čiurlionį. Maža to, finaliniu akcentu turėjo tapti paties genijaus biustas, nudrėbtas iš skysto betono.
Įsivaizduoju, koks nuotaikingas būtų buvęs galutinis rezultatas, koks nuoširdus polėkis atsivertų prieš akis... Tačiau Kliaugienė laiku demaskavo šarlataną! Straipsnyje ji retoriškai klausia: „Iš kur atsiranda drąsos žmogui, neturinčiam specialaus išsilavinimo, prisistatyti menininku? [...] Negi nežino, kad Vilniuje yra Lietuvos TSR kultūros ministerija, Dailininkų sąjunga, Architektų sąjunga?“6 Beje, Kliaugienė parašė straipsnio tęsinį, kritikuodama ir Vilniaus kavinių kai kuriuos interjerus, tačiau šį tekstą pasirašė jau... Jonušo slapyvardžiu. Ar tai neprimena dabartinių dailėtyrininkių peticijų dėl paminklų viešosiose erdvėse? Prasimuša nostalgija laikams, kai buvo galima trenkti kumščiu į stalą ir pasakyti, kas yra tikrasis menas?
R. D. O kaip Gražina būtų reagavusi į pirmuosius kapitalizmo grafitininkus? Jos mąstymas tarsi turi ir pozityvių aplinkos vertinimo elementų: „Kičas, ypač drastiškosios, vulgariosios, komiškosios jo pusės, yra vartojamas kaip būdas atšviežinti savose problemose užsidariusią profesinę dailę, tampančią sterilia, nuobodžia, atitrūkusia nuo plačiausių visuomenės sluoksnių.“7 Bet, reikia pripažinti, Kliaugienė iki galo išlieka oficialios sistemos ideologe ‒ valstybinės galios struktūros (įskaitant ir Dailininkų sąjungą, ir ministerijas) visada teisios, klysta tik tie, kurie neturi aukštojo išsilavinimo ir nėra profesionalai. Beje, tokie dar ir netalentingi! Juk tai taip šiuolaikiška! Lyg koks Donaldas Trumpas kalbėtų.
K. Š. Minėtame straipsnyje man labiausiai įstrigo priekaištas sostinės galios sistemai: „Ar ne per lengvai buvo pasižiūrėta į [Varėnos ‒ K. Š.] stotį kaip į „svetimą teritoriją“ ir numota ranka“.8 Įdomiai susisieja su pradžioje aptartu „teritorijų“ klausimu, ar ne?
R. D. Ypač iš ideologinių „lyginamojo vandalizmo“ pozicijų. Pradžioje klausei, kodėl Kliaugienė man svarbi šiandien, ar mes buvome susitikę. Atsakyčiau ‒ ir taip, ir ne... Jos niekada neteko sutikti, bet prieš porą metų per vieną spiritistinį seansą, kurį surengė diskusijos, virtusios knyga „Dailės kritikos (meta)metodologijos metmenys“, iniciatoriai, man teko akis į akį, gal tiksliau ‒ siela į psichę susidurti su Gražina Kliaugiene, prisistačiusiu fantomu... Šis susitikimas paskatino kur kas įdėmiau panagrinėti jos įnašą į dailės kritiką. Ir nesigailiu... Kęstuti, tu irgi dalyvavai tame seanse.
K. Š. Taip, dalyvavau. Dailėtyrininkas ir filosofas Stanislovas Mostauskis, rašydamas minėtos knygos recenziją, net apkaltino mane, kad kalbėjau Kliaugienės vardu. Įdomus „atvejys“ (taip juokaudavo pati Gražina) būtų dar viena ištrauka iš jos ir Kunčino pokalbio ‒ sakė nesuprantanti „24“ grupės „spiritizmo“, nes priimtas ir velionis Untė Martinaitis, net senasis Leonas Katinas... „Kas toliau, ‒ retoriškai klausė Kliaugienė, ‒ gal Rustemas ar Van Gogas?“ Įdomu, kad mes irgi užmezgėme ryšį su mirusiais kritikais ‒ Marcelijumi Martinaičiu, Justinu Vienožinskiu, Stasiu Budriu, Žemaite, Vytautu Kairiūkščiu, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Algiu Uždaviniu, Romualdu Launikoniu, Vida Savičiūnaite... Leonidas Donskis net padainavo, akompanuodamas gitara... Per tą spiritizmo seansą pakalbinome ir Jurgį Kunčiną su Gražina Kliaugiene... Mūsų knygoje jie – mirusieji − kalbėjo, ką norėjo ir kaip norėjo. Jų nestabdėme, netildėme, necenzūravome.
Beje, tradicija bendrauti su mirusiaisiais ar jiems patiems šnekėtis tarpusavyje siekia Antikos laikus. Įdomumo dėlei, iš dalies grįždamas prie demonizavimo temos, probėgšmiais paminėsiu vieną publicisto ir advokato Maurice’o Joly (1829–1878) politinę satyrą, nukreiptą prieš Napoleono III režimą, todėl ji 1864 m. išleista anonimiškai. Susitikusios pragare, kalbasi Machiavelli’o ir Montesquieu sielos. Machiavelli’s kreipiasi į niūriame kranto pakraštyje šmėsčiojančius šešėlius, ieškodamas tarp jų didžiojo Montesquieu. Kažkuris atsako, kad didžiuoju čia niekas nevadinamas, tačiau tarp jų tikrai yra tas, kurį kviečia Machiavelli’s. Jų abiejų šešėliai kalbėdamiesi atpažįsta vienas kitą kaip „grynąsias esybes“, praradusias materialų apvalkalą, ir diskutuoja apie politinio bei humanistinio despotizmo šaknis.9
Išsiaiškinusi, kas yra satyros autorius, valdžia Joly suėmė ir įkalino. Beje, jo sugalvotus dialogus Rusija ir nacistinė Vokietija pavertė sufabrikuotų antisemitinių „Siono išminčių protokolų“ pagrindu. Tai pasakoju, papildydamas jau minėtą „gražiausių knygų“ apžvalgą ir istoriją apie dailėtyrininkes, pasibaisėjusias „(Meta)metodologijomis“, ‒ puikus pavyzdys, kaip veikia sisteminio mąstymo inercija, kaip kuriamos hierarchijos, mechaniškai demonizuojant vienus reiškinius ir idealizuojant kitus. Nors dažniausiai nesigilinama nei į tuos „demonus“, nei į tuos idealus.
R. D. Struktūrinis rasizmas – globali problema. Bet pas mus jis tampa dar pavojingesnis, nes yra perimtas ir plėtojamas nesąmoningai. Belieka apgailestauti, kad mūsų akademinė bendruomenė nesigilina, nei kokia yra meno ir valdančiosios klasės „rimtosios kultūros“ prigimtis, nei koks vaidmuo visuomenėje. Tiesą sakant, nesigilino ir Kliaugienė, vis dėlto ją būtų galima vadinti „silpnąja tos sistemos grandimi“.
K. Š. Apibendrindamas teigčiau, kad Kliaugienės ir Andriuškevičiaus vertybės, meno supratimas labai panašūs. Skiriasi tik detalės.
Mano galva, esminė jų abiejų dalinio provincialumo ir konservatyvumo priežastis ta, kad, nepaisant saikingos priešpriešos sustabarėjusiai ideologinei sistemai, jie abu, nors kultivavo subjektyvią eseistinę dailės kritikos formą, deja, taip ir liko patogiame panestetizmo, taigi meno sistemos idealizavimo, burbule.
Andriuškevičiaus elitinis panestetizmas, manau, tik dekoratyviomis detalėmis skyrėsi nuo sovietinio ir vėlesnio – naujojo – nepriklausomos Lietuvos oficiozo. Todėl galop tiek naująjį meną, tiek pačią dailės kritiką įstūmė į moralinę aklavietę. Bent kiek labiau apčiuopiama ideologinės kritikos tradicija, kurios menkų užuomazgų galbūt galima įžiūrėti Kliaugienės tekstuose, taip ir nesusiformavo. Kita vertus, žinant Gražinos charakterį, vargu ar apskritai įmanoma kliaugiška „mokykla“, nes tai sistemos terminas.
R. D. Galima pasitelkti pačios Kliaugienės žodžius apie tradicijos pasireiškimą mene: „Nacionalinė tradicija“ kartais pradeda atrodyti panaši į skalbinių virvelę, ant kurios pirmiausia yra padžiaunamas Čiurlionis (genijus, užtat nesukūrė mokyklos), paskui ARS’as, paskui Gudaitis, o paskui jau ir mes – visi gerieji jo mokiniai“.10 Ironiška, bet dailės kritikai ši schema irgi tinka – ant „skalbinių virvelės padžiaunama“ pati Kliaugienė, irgi nesukūrusi mokyklos. Bent jau skelbkime jos tekstus, kvieskime visus atvirai diskusijai apie kritinio mąstymo, o ne meno (dailės) kritikos poreikį, apie meno prigimtį bei klasinę jo paskirtį... Gražina – esu įsitikinęs – dėl to tikrai neapsivers karste... O jeigu apsiverstų, manysime, kad pusė (sudievinto) kapitalizmo žiemos jau praėjo.
1 Antero Alli. „The Eight-Circuit Brain: Navigational Strategies for the Energetic Body“, Vertical Pool Publishing; 2009, p. 42. Timothy Leary. „Info-Psychology, New Falcon Publications“, (1994). Robert Anton Wilson. „Quantum Psychology: How Brain Software Programs You and Your World“, New Falcon Publications, 1990, p. 195.
2 Alfred Korzybski. „Science and Sanity: An Introduction to Non-Aristotelian Systems and General Semantics“, Institute of General Semantics, 1994, p. 55–65.
3 Monika Krikštopaitytė. „Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja: Meno knygų apžvalga (I dalis).“ In: 7 meno dienos, Nr. 7 (1328), 2020-02-21. Internetinė prieiga: https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2020-02-21/Laime-vienaragiai-vis-dar-egzistuoja-I (Žiūrėta 2020-02-24).
4 Torbjørn Tumyr Nilsen. „Mintys apie planetinį mastą: pokalbis su Achille’iu Mbembe“. Internetinė prieiga https://artnews.lt/mintys-apie-planetini-masta-pokalbis-su-achilleiu-mbembe- (Žiūrėta 2020-02-25).
5 Gražina Kliaugienė. Straipsniai. (Sud. Danutė Zovienė). Nepriklausomi meno kritikai: Vilnius. 1999, p. 51.
6 Ten pat, p. 52.
7 Ten pat, p. 46.
8 Ten pat, p. 53.
9 Maurice Joly. The Dialogue in Hell between Machiavelli and Montesquieu Humanitarian Despotism and the Conditions of Modern Tyranny (Transl., ed. by John S. Waggoner). Lexington Books: Lanham, Boulder, New York, Toronto, Oxford, 2003, p. 7.
10 Gražina Kliaugienė. Straipsniai, p. 57.
