Schlitzie istorija unikali – nepaisant vystymosi patologijos, jis tapo garsiu aktoriumi, prajuokinusiu tūkstančius žiūrovų. Tiesa, jo biografijoje pagrindo juokui maža.
Manoma, kad jis gimė 1901 m. (kituose šaltiniuose minimi 1892 m.) Niujorke. Jo tikrasis vardas ir pavardė – Simonas Metzas, bet visam pasauliui jis žinomas Schlitzie Surteeso vardu ir pavarde. Patikslinti šios informacijos neįmanoma, nes vaikystėje kelis kartus keitėsi jo globėjai. Nežinoma, net kas buvo jo tėvai. Pagal vieną versiją, motina atsisakė jo, vos pagimdžiusi, pagal kitą – pardavė jį klajojančio cirko artistams. Pirmaisiais jo globėjais tapo gastroliuojanti cirko trupė.
Berniukas gimė su mikrocefalija – neproporcingai maža galva, lyginant su visu kūnu, dėl to atitinkamai būna mažesnės smegenys. Schlitzie užaugo iki 122 cm, nugyveno 70 m., bet jo intelektiniai sugebėjimai prilygo trejų metų amžiaus vaiko išsivystymui, rašoma Wikipedijoje.
ХХ a. pradžioje buvo nemažai cirko grupių, renkančių žmones su vystymosi anomalijomis. Gimusius su mikrocefalija cirkų administratoriai vadindavo „smeigtukų galvomis". Globėjai pristatydavo publikai Schlitzie kaip „smeigtuko galvą", „evoliucijos grandį su trūkumais", „paskutinį actekų palikuonį" ar „mergaitę-beždžionę" (publikai jis dažnai pasirodydavo, vilkėdamas moteriškas sukneles).
Dėl šios patologijos žmogus nesugeba savarankiškai savimi pasirūpinti ir rišliai kalbėti. Medikai teigė, kad Schlitzie puikiai reaguodavo į garsus, galėjo ištarti atskirus žodžius ir netgi frazes, turėjo talentą atkartoti, bet pasirūpinti savimi iš tiesų nesugebėjo.
Schlitzie buvo geraširdis, mokėdavo prajuokinti, buvo gyvas, mėgo bendrauti, todėl visada sulaukdavo publikos simpatijų. Jis linksmino žiūrovus įvairiose miniatiūrose, šou programose, kurias kandžiai komentuodavo renginio vedėjai. Dabar tai vadintume nehumanišku elgesiu, o tada tokie pasirodymai buvo labai mėgstami.
Schlitzie veikiausiai pabuvojo visuose Amerikos cirkuose. 1932 m. jis nusifilmavo filme „Freaks", kuris sukėlė nemažai triukšmo ir padarė jį žinomu visos šalies mastu. Filme rodė cirko artistus su vystymosi sutrikimais. Iš karto po jo pasirodymo kilo aršios kritikų ir eilinių žiūrovų diskusijos. Galiausiai kilo skandalas, po kurio filmą uždraudė rodyti 30 metų ir patalpino į archyvą. Vėliau Schlitzie nusifilmavo dar keliuose filmuose, bet apie jų likimą nieko nežinoma.
1935 m. jam nusišypsojo sėkmė – į Schlitzie atkreipė dėmesį dresuotojas George Surteesas. Jis pajuto cirko artistui užuojautą, simpatiją ir tapo oficialiu jo globėju, suteikė jam savo pavardę. 30 metų dresuotojas rūpinosi savo globotiniu, o jam šie metai tapo laimingiausiais gyvenime. Kai globėjas mirė, jo duktė nenorėjo tęsti tėvo veiklos ir atidavė neįprastą globotinį į psichiatrijos kliniką.
Kai apie sunkią Schlitzie padėtį sužinojo dar vienas cirko artistas, špagų rijikas Billas Unksas, jis įtikino medikus, kad Schlitzie gali toliau vaidinti. Medikai pamanė, kad naujas globėjas ir žinomas darbas padės pacientui išsivaduoti iš liūdesio, kurį jis jautė po G. Surteeso mirties. Taip Schlitzie grįžo į cirko areną ir toliau linksmino publiką. Įprastoje aplinkoje jis atsigavo – nuo pat vaikystės linksmos prigimties Schlitzie buvo įpratęs prie žiūrovų dėmesio, juoko, veikiausiai gyvenimas jam atrodė tarsi karnavalas.
Jis su globėju dažnai vaikščiodavo Los Andželo parkuose ir lesindavo balandžius. Kai tik aplink besišypsantį Schlitzie susirinkdavo grupelė žmonių, prasidėdavo linksmas pasirodymas.
Jis mirė 1971 m. – sunkiai susirgo plaučių uždegimu, ir gydytojams nepavyko jo išgelbėti.
Schlitzie populiarumo banga kilo, prasidėjus naujam šimtmečiui – tada jo nuotraukas ėmė naudoti įvairiuose paveikslėliuose internete ir pan. Jis iki šiol kelia žmonėms šypseną, nors reali jo gyvenimo istorija labai liūdna.
