2. Noriu, kad rūpestingai paruoštas ir į vaikiškas lėkštutes išdėliotas valgis neatsidurtų lėlių namelyje. Jie dar neištepliojo maistu sienų, jis dar nevirto lipdymo velniai žino ko medžiaga. Vis dėlto kartais vaikai prisigalvoja, kur dar įmanoma panaudoti maisto produktus. Pavyzdžiui, kol nebuvome nutarę rakinti vaizdo magnetofono spyna, vyrui nuolat reikėdavo ardyti aparatą ir krapštyti iš jo duonos, sausainių ar kotletų likučius. O neseniai dukters žaisluose aptikau vos ne visą maisto produktų sandėlį. Pasirodo, mergaitė ruošė vaišes nykštukams!
3. Noriu, kad vaikai nors retsykiais netriukšmautų. Galbūt tada su vyru galėtume ramiai nuo pradžios iki pabaigos pažiūrėti nors vieną filmą ir kas minutę vienas kito neklausinėti: "Ko jis paklausė? Ką ji atsakė?"
4. Noriu, kad į vaikų darželį dukra eitų noriai. Mat prisigalvoja įvairiausių gudrybių, kad eitume kaip galima ilgiau arba dar geriau - paklystume. „Nagi, mama, eime į tą pusę... Mama, noriu užeiti į parduotuvę! Mama, atsirišo batų raišteliai! Mama, eisiu bordiūru, duok man ranką! Mamyte, man skauda pilvą (koją, ranką, nosį...)" - su tokiais niurzgėjimais, zigzagais pagal principą „žingsnis į priekį, du atgal" einame kiekvieną rytą. Kai kažkokiu stebuklingu būdu atsiduriame prie vaikų darželio vartų, dukra niūriai perspėja: „Tuoj pradėsiu verkti!" Ir pradeda - kartais net ne verkti, o spiegti. Po to, sutrikdžiusi bei suerzinusi mane, nubėga žaisti į grupę.
5. Noriu, kad per artimiausias 365 dienas pavyktų užmiršti vaikų poliklinikos telefono numerį. Su kokiais tik nusiskundimais ten nesikreipėme. Be įprastinių persišaldymų, virškinimo sutrikimų ir gripo pliūpsnių, vaikų gydytojui teko gydyti vaikus nuo neaiškios kilmės išbėrimų. Aiškintis - ką šie prarijo - nuo vyšnių kauliukų iki plastmasinių karolių. Apžiūrėti nesuskaičiuojamą kiekį dukters žaizdų, atsiradusių susidūrus su stulpu, durimis ar bendraamžiais. Ir plauti skrandį sūnui, nusprendusiam užkąsti žemių iš gėlių vazono.
6. Noriu, kad eidami pasivaikščioti vaikai imtų bjaurėtis purvinomis balomis, šiukšlynais ir kirmėlėmis - visu tuo, apie ką sakau: „Negalima!" Kad jie nebandytų brukti į kišenę (vyresnioji) arba burną (jaunesnysis) visokių viliojančių radinių, tokių kaip stiklo šukės, nuorūkos, banano žievės, butelio kamšteliai. Kad kiekviena bala ir pusnis negundytų išbandyti jų gylio ir aukščio. Ir kad mažyliai liautųsi krėsti pavojingus pokštus: vidury judrios gatvės dukra ištraukia savo ranką iš manosios, o sūnus pradeda lipti iš vežimėlio ir tuo pat metu mėtyti iš jo žaislus.
7. Noriu, kad vyras parlėktų namo kaip ant sparnų ir sakytų: „Kaip pasiilgau mūsų mažylių! Pažaisiu kelias valandas su jais", užuot skubėjęs įjungti televizorių, net nereaguodamas į mano replikas. Ir kad laisvadieniai su šeima jam neatrodytų tris kartus siaubingesni už darbo šiokiadienius (nors širdies gilumoje sutinku su juo).
8. Noriu, kad atžalos liautųsi kariavę, nutrauktų partizanines kovas ir šiltai rūpintųsi vienas kitu kaip brolis ir sesuo. Pavargau nuo dukters skundų, kad broliukas visą laiką verkia, kad jis paėmė visus jos žaislus, akd jam skiriama daugiau dėmesio nei jai. Mane tiesiog pribaigia peštynės, kurių metu jaunesnysis bando įdurti sesei į akį, o vyresnioji - įgnybti arba vos man nusisukus jį išgąsdinti. Kai tik rūsčiai atsisuku, skriuadėja klastingai įkalbinėja brolį: "Nereikia verkti. Nebūk toks žliumba!"
9. Noriu, kad vaikai nevertintų manęs kaip nuosavybės, nereikštų savo pretenzijų pačiu netinkamiausių momentu.
Pavyzdžiui, kada tikinu viršininką, kad du vaikai - tikrai ne kliūtis mano darbui, kad kaip ir anksčiau galiu gerai atlikti savo pareigas. Tuo metu dukrai atsiranda daugybė neatidėliotinų poreikių: „Mama, noriu į tualetą! Mama, duok atsigerti! Atidaryk duris!" O sūnelis tuojau pat jai pritaria, kurtinamai spiegdamas ir trinkele belsdamas į lovytės kraštą. Svečiai taip pat priversti išskirtinai bendrauti su mūsų atžalomis, nestokojančiomis išmonės, kad suaugusieji negalėtų vienas su kitu persimesti net pora žodžių. Kai vaikų žaidimų aikštelėje prie manęs prisiartina koks nors pašnekovas, dukra rėkia: „Tai mano mama!" O tai reiškia: nėra čia ko su svetimomis mamomis kalbėtis! Ir mažasis sėdėdamas vežimėlyje pritaria: "Mama!"
10. Noriu, kad savo nepasitenkinimą vaikai išmoktų reikšti civilizuotai. Protestuodama dukra griūna ant grindų (arba žemės) ir pradeda maskatuoti rankomis bei kojomis, išrėkdama visą vaikų darželyje girdėtų žodžių tiradą, o mažasis pradeda žliumbti ir taikosi ant manęs išbandyti savo neseniai išdygusių dantukų tvirtumą. Tuomet išlikti ramiai sunku.
11. Noriu, kad para turėtų 48 valandas ir nors 10 iš jų galėčiau skirti sau. Tarkime, neskubėdama apsipirkti arba apsilankyti grožio salone. Iki soties pasivolioti lovoje - su knyga rankose arba be jos. Arba tiesiog pagulėti karštoje vonioje, o ne žaibiškai palįsti po dušu ir nuolat užsukinėti vandenį, kad įsitikinčiau, ar viskas gerai.
12. Noriu, kad tyla, kartais vis dėl to įsiviešpataujanti namuose, nekeltų baisių įtarimų. Ir svarbiausia, kad tie įtarimai nepasitvirtintų. Visi tėvai žino: tyla vaikų kambaryje nežada nieko gero. Kaip anekdote: "Eik pažiūrėti, ką daro Petriukas ir Onytė, ir pasakyk, kad jie to nedarytų".
Baigusi sąrašėlį (kurį, beje, galėčiau dar tęsti ir tęsti) paimsiu žvakę ir jį sudeginsiu. Po to prisiminsiu, kaip prieš kokius penkerius metus taip pat ant popieriaus lapo rašiau savo norus, svajojau, kad turėčiau šeimą - mylimą vyrą ir vaikų, geriausia - du. Ir dar šauniau, jei berniuką ir mergaitę... Tada suprasiu, kad svajonės iš tiesų pildosi. Ir kad esu labai laiminga.
