Pardavėja kilstelėjo rankas ir liūdnai nusišypsojusi papurtė galvą, pasiūlė tik guminių pirštinių.
Be neįprastai tuščių kelių, patikrų pasienyje apie pandemiją primena užrašai informaciniuose stenduose. Anksčiau informuodavo apie eismo situaciją, o dabar apie virusą.
Paburbuliuokit į stiklinę
Įmonėje, kurioje įsidarbinau grįžęs iš sovietinės kariuomenės, kiekvieną dieną prieš išvažiuojant į reisą reikėdavo praeiti med. patikrinimą, liaudiškai tariant – prapūsti.
Turėjome dvi medikes. Viena buvo Genutė, o kita tiesiog su akiniais. Viena buvo atlaidesnė, kita griežtesnė. Iki šių dienų išliko nuoširdi pagarba joms ir padėka už tą kontrolę. Jos neturėjo alkotesterių, bet turėjo akis kaip rentgeno spindulius ir uoslės jautrumą, neprastesnį už dabartinius elektroninius alkotesterius.
Jei kuris vairuotojas pasirodydavo įtartinas, leipdavo papūsti į paprastą 200 ml stiklinę. Jei iš ten sklisdavo įtartinas kvapas, tada į kitą stilinę įpildavo kažkokio skysčio, įdėdavo stiklinį vamzdelį, pasodindavo pasmerktąjį ant medinės kėdės ir tas burbuliuodavo.
Dabar juokas ima prisiminus vaizdą kaip vyrai su ūsais lyg maži vaikai burbuliuodavo stilinėje, bet tam burbuliuojančiam buvo menki juoką. Jei penkių ar dešimties minučių bėgyje regentas pabaldavo – amen premijoms, naujai mašinai ir geriems reisams.
Mes tada, kaip visas jaunimas, mėgdavome savaitgaliais atsipalaiduot ir nors jau nuo sekmadienio pietų gerdavome tik pieną ir kvėpuodavome grynu oru, pirmadieniais dažnai virpėdavo pakinkliai – pasodins, nepasodins ant medinės kedės, įpūsiu ar neįpūsiu.
Vienas kolega iš nevilties maktelėjo medikių pakištą regentą, palinkėjo sveikatos ir išėjo. Nežinau to skysčio sudėties, bet manau, kad jis nebuvo labai nuodingas, nes tą kolegą dar daug metų mačiau gyvą, o gal tos kartos žmonės buvo tiesiog atsparesni visokiems dalykams. Per 18 darbo metų toje įmonėje neįpūčiau nė karto.
Problemų bijo labiau nei viruso
Tuos jaudulius prisiminiau, važiuodamas į Euro Tunelį. Per raciją kažkas pasakė, kad prieš įvažiuojant į traukinį tikriną visų vairuotojų temperatūrą ir atlieką testus. Net nepajutau, kaip virptelėjo pakinkliai ir kyštelėjau į pažastį termometrą.
Pakiš kokį regentą, o jei įpūsiu, tiksliau, išpūsiu kokį virusą. Kažkur išveš, uždarys. Kas bus su kroviniu, mašina, galiausiai – daiktais, esančiais kabinoje?
Pasirodo, be reikalo jaudinausi. Niekas nieko papildomai netikrino, tik pačiame traukinyje buvo griežtai nurodyta vairuotojams sėdėti tik po vieną, dauguma Euro tunelį aptarnaujančio personalo dėvėjo kaukes.
Manau, pasienio darbuotojai tų specifinių transporto problemų bijo labiau nei pačio viruso, todėl ir praleidžia visus be papildomos sveikatos patikros.
Nekosėji, nesiskundi, nemiršti – tai tada pirmyn. Gal taip ir geriau, nes jei atsiras kokios sveikatos problemos, tai mūsų mylimos žmonos pirmosios pajaus. Ne paslaptis, kad nugyvenus kartu ne vieną dešimtmetį, jos savo vyrų būseną supranta iš pirmų kelių telefonu pasakytų žodžių.
Pasiilgau lietuviškos duonos
Važiuojant krauti atgalinį krovinį iš Anglijos į Prancūziją buvau perspėtas, kad įmonės teritorijoje privalėsiu dėvėti veido kaukę. Turiu kaukę, o kad ji būtų saugesnė, tai prieš užsidėdamas papurškiu dezinfekcinio skysčio.
Kelte iš Doverio į Calais įvyko pasikeitimų. Jokių keleivių, tik sunkvežimio vairuotojai, maistas, sudėtas į vienkartinius indus, prie stalo tik po dvi kėdes, personalas - su kaukėmis ir užrakintas dušas.
Tada – kiti keltai. Anksčiau plaukiant iš Vokietijos į Daniją neleisdavo likti automobiliuose, dabar – jokių problemų. Gali sėdėti kabinoje, užkandžiauti, ar tiesiog padrybsoti.
24 valandų pauzė Švedijoje ir sekmadienį – atgal į Angliją. Taip per savaitę apvažiuojame pusę Europos, miegame įvairiose šalyse, aikštelėse, lankomės įvairiose įmonėse, prekybos centruose. Nors taip sakyti negerai, bet ta pandemiją atnešė, bent jau mums, ir teigiamų dalykų.
Europa pamatė, kad vairuotojai taip pat žmonės. Daug kur net išlipti nebereikia. Paima popierius, iškrauna be užlaikymų ir svarbiausia, leido patiems spręsti, kur geriau stovėti savaitgaliais, kur miegoti.
Praėjusį trečiadienį, jei pusryčiaujant manęs būtų staigiai paklausę, ko dabar labiausiai noriu, net nedvejodamas būčiau atsakęs – lietuviškos duonos, nes išvakarėse suvalgiau paskutinę riekutę.
Yra nemažai filmų apie įvairius virusus ir šaunius vaikinus išgelbėjusius pasaulį. Taip ir norisi kartais paklausti: kur jie? Kodėl iš kompiuterio iššoka tik virusiai, o šaunūs gelbėtojai kažkur pasimeta...